2014–2020 m. Lietuva gaus maždaug dešimtadaliu didesnę ES paramą nei 2007–2013 m. – 44,5 mlrd. Lt. Vis dėlto ekspertai sutaria: iš senų klaidų nepasimokysime ir didesnių permainų nesulauksime.

ES struktūrinių fondų lėšos sudaro bene trečdalį mūsų šalies biudžeto ir yra vienas pagrindinių šalies investicinių projektų finansavimo šaltinių, tad nuo jų panaudojimo efektyvumo priklauso ir ateityje priklausys kiekvieno mūsų gerovė. Deja, nors galime pasigirti, kad Lietuva yra viena geriausiai ES paramą panaudojančių šalių, ypatingų proveržių pasiekti nesugebėjome. Specialistai tebėra nusiteikę pesimistiškai: ir 2014–2020 m. padėtis mažai keisis.
Iš dalies tai pateisinama ankstesnio laikotarpio prioritetais, kada itin didelis dėmesys buvo kreipiamas į fizinės infrastruktūros gerinimą ir modernizaciją, o tai tiesioginės ar greitos pažangos nelemia. Tačiau pagrindinė yda ne ta: mes vis dar nesame apsisprendę, į kokias kelias sritis turėtume nukreipti ES struktūrinę paramą, tad jos skirstymas dar ilgai primins skirtingų grupių paklodės tampymą į savo pusę.
Aišku, yra ir gerų žinių – gyvenimas vis vien gerės. Pasak finansų viceministro Aloyzo Vitkausko, atsižvelgiant į ekonomikos raidos tendencijas ir planuojamus makroekonominių rodiklių pokyčius, makroekonominio modeliavimo būdu nustatyta, kad bendrasis vidaus produktas 2021 m. bus 3,5 proc. didesnis, nei būtų be ES struktūrinių fondų investicijų. „Skaičiavimai rodo, kad struktūrinių fondų poveikis vidutiniam metiniam nedarbo lygiui taip pat bus ženklus – jį struktūrinių fondų investicijos 2021 m. sumažins 1,6 proc.“, – prognozuoja A.Vitkauskas.

Labiau panaudojame, o ne investuojame

„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis įsitikinęs, kad nei didesnė parama, nei šiek tiek pakitę prioritetai jokių svarbesnių pokyčių artimiausiais metais nelems: „Tinkamų prielaidų tam nėra – principiniai dalykai, susiję su europinės paramos įsisavinimu, nepasikeitė. Vienas pagrindinių trūkumų yra tas, kad neretai ES parama įsisavinama blogąja prasme. Kitaip tariant, pinigai panaudojami ne siekiant maksimalios naudos ir nukreipiant į naudingiausius projektus, turinčius didžiausią investicinę grąžą ir vertę ilgiausią laikotarpį, o remiantis kitais kriterijais.“
Taigi esame linkę veikiau panaudoti, o ne investuoti. Esminė problema ta, kad Lietuvai vis dar trūksta toliaregiško požiūrio, kaip efektyviausiai panaudoti ES lėšas, kad būtų pasiekta didžiausia pažanga. Per plačiai paskleista parama nė viename sektoriuje nelemia kardinalių pokyčių. Nors nuo įstojimo į ES Lietuvoje buvo įgyvendinta daug projektų, didelė jų dalis ne tik nesukūrė didelės pridėtinės vertės, bet netgi užkrovė papildomą naštą valstybei. Juk įgyvendinus projektą ar pripirkus pažangios technikos viskas tuo nesibaigia – nuolat reikia lėšų visam tam aptarnauti.
Lietuvos pramonininkų konfederacijos viceprezidentas Gediminas Rainys pastebi ir kitą problemą: ES struktūrinės lėšos, kurios turėtų didinti valstybių konkurencingumą, neretai traktuojamos kaip biudžetas ir skiriamos ne proveržio kryptims suformuoti, o einamiesiems reikalams finansuoti.
„Mėgstama pasididžiuoti, jei biudžetas būna „socialiai orientuotas“. Taigi aš bijau, kad ir ES parama irgi nebūtų socialiai ir „teisingai“ orientuota, nutolstant nuo esminių dalykų, kuriuos reikia paremti, kad būtų pasiekti pagrindiniai tikslai, – sako G.Rainys. – Bijau, kad po septynerių metų netektų konstatuoti, jog lėšos daugiausia buvo išdalytos įvairioms pažeidžiamesnėms grupėms, o Statistikos departamentui suskaičiavus, ar tapome konkurencingi, pamatytume labai menkus rezultatus.“
Anot jo, šiuo metu po konkurencingumo didinimo koncepcija pakišama tiek daug skirtingų dalykų, kad ši sąvoka kuo toliau, tuo labiau niveliuojama, ir pamirštama, jog pirmiausia tai turi generuoti realią naudą ir prisidėti prie ekonomikos kilimo. O dabar stebime situaciją, kai kiekviena interesų grupė mato savo sritį kaip konkurencingumo pagrindą, todėl taikiklis vis „numušamas“ nuo pagrindinių dalykų. Ir tai įsisenėjusi bėda, kurios greitai neatsikratysime. „Dabar matau tik dar sustiprėjusią konkurenciją, tad tai turėtų netgi dar ryškiau pasireikšti“, – prognozuoja G.Rainys.
Vis dėlto tai ne mūsų vienų bėdos – tai pastebima ir kitose ES šalyse, todėl 2014–2020 m. laikotarpiu skirstant paramą projektams kur kas didesnis dėmesys kreipiamas į laukiamus rezultatus ir didelės pridėtinės vertės kūrimą. Dėl to priimtas principinis sprendimas, kad ES struktūrinės lėšos turi būti labiau koncentruotos ir nukreiptos į ribotą skaičių sričių, o ne išmėtytos po trupinėlį. Kartu paminėtina, kad siekiama užtikrinti didesnį investicijų efektyvumą, todėl nuo kitų metų įvairiose srityse planuojama plačiai naudoti skirtingas finansų priemones (paskolas, garantijas ir kt.).