Scanpix

„Veidas“ jau rašė apie sostinės Paupio gatvės 14 numeriu pažymėtame name įsikūrusią įmonę „Consulit“, kuri tapo priedanga iš Didžiosios Britanijos išprašytam KGB šnipui Jurijui Sagaidakui gauti leidimą gyventi Lietuvoje. „Veidui“ pavyko išsiaiškinti, kad šio veikėjo ir jo šeimos keliai šiandien sėkmingai pasuko į Austriją. Ne mažiau įdomi ir kito Paupio gatvėje įsikūrusio verslininko Rafaelio Filinovo iš Rusijos istorija.

Dovaidas PABIRŽIS

Registrų centro duomenimis, Paupio gatvės 14 namo 9 buto, kuriame, kaip „Veidas“ jau rašė, yra užregistruota keliolika jokios veiklos nevykdančių įmonių, savininkė – pirmojo Lietuvos krašto apsaugos ministro, vėliau už pasikėsinimą sukčiauti nuteisto ir po Rytų Europą su neaiškiomis misijomis klajojusio Audriaus Butkevičiaus motina.

Siekiama gauti leidimą gyventi

Šio buto nuomos sutartį yra sudaręs rusas  R.Filinovas, Lietuvoje vadovaujantis įmonei „Rafael“. Šios veiklos sritis, pagal viešai  prieinamą informaciją, yra meno dirbiniai, salonai bei galerijos. Internete nurodyti įmonės, kurioje dirba keturi darbuotojai, kontaktai sutampa su UAB „Consulit“ – vieninteliu telefono numeriu pasiekiama tik įmonė, tvarkanti bendrovės „Rafael“ buhalteriją. Kitaip tariant, ji yra nepasiekiama.

„Veido“ surinkti duomenys leidžia daryti prielaidą, kad R.Filinovo „vadovaujama“ įmonė visų pirma yra skirta gauti leidimui gyventi Lietuvoje, kuris, be kita ko, garantuoja galimybę laisvai keliauti po visą Šengeno zoną. Ne paslaptis, kad tai yra pirminis daugelio užsieniečių, šitaip „įsikuriančių“ Lietuvoje, tikslas.

Pernai lapkritį įsigaliojo griežtesnė tokių leidimų tvarka, pagal kurią užsieniečio įsteigta įmonė Lietuvoje privalo veikti bent 6 mėnesius, įsteigti bent tris darbo vietas, jos kapitalo vertė turi siekti 28 tūkst. eurų, iš kurių pusę sudaro užsieniečio nuosavas kapitalas, taip pat joje turi dirbti bent trys darbuotojai. Vargu ar tai sutapimas, kad „Rafael“, įsigaliojus šiai tvarkai, padidino savo įstatinį kapitalą iki reikiamos sumos ir papildomai įdarbino keletą darbuotojų, kad visi formalūs reikalavimai būtų išpildyti.

Mįslingas verslo sandoris

„Veido“ šaltinių duomenimis, J.Sagaidako įmonė „Vesna Holding S.A.“ su R.Filinovu 2010-aisiais sudarė gana keistą verslo sandorį. „Vesna Holding S.A.“ iš jo už tris milijonus JAV dolerių įsigijo garsaus dailininko Amedeo Modigliani 1919 m. nutapytą paveikslą „Jaunuolis rudais plaukais“.

Tačiau praėjusių metų spalį įmonė kreipėsi į R.Filinovą, pranešdama, kad tų metų gegužės–rugpjūčio mėnesiais Ženevoje įmonė organizavo dokumentinę ir techninę paveikslo ekspertizę. Ją baigus pateiktose ekspertų išvadose teigiama, jog atlikti tyrinėjimai neleidžia teigti, kad paveikslo autorius yra būtent dailininkas A.Modigliani, todėl remiantis pirkimo-pardavimo sutartimi pardavėjas privalo grąžinti „Vesna Holding S.A.“ dabar jau beveik 6 mln. dolerių, o tai padarius įmonė pardavėjui drobę grąžins. Kaip tokio scenarijaus alternatyva pardavėjui pasiūlyta užsakyti ir atlikti naują mokslinę ekspertizę, kuri galbūt pateiks naujas išvadas apie paveikslo autorystę.

Įdomu tai, kad  J.Sagaidako Lietuvoje įkurta „Consulit“ registruota Paupio gatvės 14 name, o to paties namo kaimyninį butą nuomojasi R.Filinovas. Šie abu nekilnojamojo turto objektai priklauso A.Butkevičiaus motinai. Įvairius su abiejų bendrovių statusu susijusius veiksmus atlieka tas pats įgaliotas asmuo – praėjusį kartą jau minėta Gražina Šalnaitė, kurią A.Butkevičius „Veidui“ tuomet įvardijo kaip priklausančią jo „saviškiams“.

Kažin ar tai tik sutapimas, kad kaimynystėje Lietuvoje įsikūrę Rusijos verslininkai sudarinėja mįslingai pasibaigiančius milijoninius meno dirbinių pirkimo-pardavimo sandorius?

Artimas B.Berezovskio bendražygis

R.Filinovas – spalvinga asmenybė, minima ne vienoje istorijoje, susijusioje su Rusijos oligarchu Borisu Berezovskiu. Britų dienraštis „The Guardian“ šių metų kovą išspausdino straipsnį, kuriame paskelbė naujos informacijos apie atliekamą tyrimą dėl Aleksandro Litvinenkos veiklos Didžiojoje Britanijoje iki jo nužudymo 2006-aisiais.

Pasak „The Guardian“, B.Berezovskis britams tvirtino, kad paskutiniais gyvenimo metais A.Litvinenka M16 ir ispanų teisėsaugai aktyviai rinko informaciją apie Rusijos mafijos ir aukšto rango asmenų veiklą šiose šalyse, tarp jų ir Romano Abramovičiaus vykdytą pinigų plovimą bei neteisėtą nekilnojamojo turto įsigijimą, dėl kurio jam Ispanijoje grėsė baudžiamoji atsakomybė.

Artimas B.Berezovskio bičiulis anglas Michaelas Cotlickas po oligarcho mirties britų policijai liudijo, kad 2010-ųjų liepą Andrejus Lugovojus, vienas iš dviejų A.Litvinenkos žudikų, B.Berezovskiui nusiuntė juodus marškinėlius, kuriuos verslininkui perdavė būtent R.Filinovas. Ant šios „dovanos“ priekio buvo užrašyta „Polonium-210, Lon­do­nas­–Ham­burgas. Bus tęsinys“, kitoje pusėje – „Maskvos CSKA, radioaktyvi mirtis beldžiasi į tavo duris“. Ant marškinėlių taip pat buvo nupiešta raudona komunistų žvaigždė ir juodas įspėjimo dėl radiacijos simbolis.

A.Lugovojus yra žinomas CSKA futbolo klubo fanas, Londone likus kelioms valandoms iki susitikimo su A.Litvinenka, per kurį, kaip manoma, įpylė į jo gėrimą radioaktyvių medžiagų, stebėjęs šio klubo akistatą su „Arsenal“. O kitas įtariamasis A.Litvinenkos nunuodijimo byloje Dmitrijus Kovtunas prieš tą patį susitikimą lankėsi Hamburge. Tuomet B.Berezovskis šiuos marškinėlius perdavė policijai ir, M.Cotlicko teigimu, suprato šią „dovaną“ kaip įspėjimą ir grasinimą.

Investuotojas į futbolą bei tauriuosius metalus

Daugiau informacijos apie R.Filinovą galima rasti Brazilijos žiniasklaidoje. 2013-ųjų kovą šios šalies laikraščiai mirgėjo istorijomis apie bylą, susijusią su San Paulo futbolo komanda „Corinthians Paulista“ ir jos finansinėmis aferomis. 2007-aisiais Brazilija išdavė B.Berezovskio ir dviejų jo verslo partnerių – pagrindinio klubo savininko iraniečio Kia Joorabchiano ir verslininko Nojano Bedroudo arešto orderius. Prokurorai įtarė, kad investicijos į klubą tebuvo pinigų plovimo schema. B.Berezovskis, aršus Vladimiro Putino kritikas, tuomet aiškino, kad tai tėra dar viena Kremliaus kurstoma kampanija prieš jį.

Po penkerių metų tyrimo K.Joorabchianas vėliau teisme nurodė, kad būtent R.Filinovas buvo tikrasis ir pagrindinis investuotojas į „Corinthians Paulista“ klubą.

R.Filinovas, kaip teigia brazilų žiniasklaida, yra vienas iš daugelio Rusijos oligarchų, praturtėjusių dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Užaugęs Uljanovsko mieste, 900 kilometrai į rytus nuo sostinės Maskvos, 1988-aisiais jis baigė aukštąją karinę mokyklą (UVVKUS). Po mažiau nei dešimtmečio, būdamas 29-erių, kartu su keliais bendraminčiais įkūrė telekomunikacijos įmonę „Cityline“, kurios pirminė vertė, kaip teigė Rusijos laikraštis „Vedemosti“, buvo 29 mln. dolerių.

Tarp jo partnerių „Cityline“ buvo Eme­lianas Zakharovas, Georgy Shuppe ir Demijanas Kudriavcevas. Jau dešimtojo dešimtmečio viduryje įmonė buvo viena pirmųjų, teikusių neribotos interneto prieigos paslaugas. „Vedemosti“ rašoma, kad už šios įmonės „stovėjo“ turtingasis B.Berezovskis, todėl jaunieji jos kūrėjai nebijojo prarasti savo investicijų.

Verslininkai su B.Berezovskiu buvo susiję ne tik verslo ryšiais: E.Shuppe’s sutuoktinė  yra B.Berezovskio duktė Jekaterina, o D.Kudriavcevas buvo laikomas dešiniąja verslininko ranka, jam nuo 2001-ųjų taip pat buvo uždrausta atvykti į Rusiją. Ne mažiau artimi ryšiai su B.Berezovskiu siejo ir R.Filinovą.

Nuo 2006-ųjų R.Filinovas buvo „Kom­mersant“ leidybinės grupės, kuri nuo 1999 iki 2006 m. priklausė B.Berezovskiui, generalinis direktorius. E.Zakharovas yra R.Filinovo partneris šiuolaikinio meno galerijoje „Triumph“, o ši veikia pastate, priklausiusiame B.Berezovskiui.

Kita R.Filinovo verslo šaka, kurioje jis aktyviai veikė, – naudingųjų iškasenų gavyba. Nuo 2006-ųjų jis buvo vykdomasis Kirgizijoje veikiančios įmonės direktorius. 2011-aisiais dėl jo verslo ryšių Kirgizijoje FSB atliko kratą verslininko valdomoje galerijoje „Triumph“. Rastus dokumentus FSB agentai apibūdino kaip tinkamus detektyviniam romanui. Vienas jų buvo planas užvaldyti Kirgizijos regioną, kuriame koncentruojasi metalų gavybos pramonė.

Kaip teigiama „Forbes“ straipsnyje „Kas sunaikino B.Berezovskį?“, oligarchas finansavo Tulpių revoliuciją Kirgizijoje, kuriai skyrė 5 mln. dolerių. Prezidentas Kurmanbekas Bakijevas po savo pergalės su verslininku atsiskaitė aukso kasyklų aktyvais Jeruy telkinyje, antroje didžiausioje šalies aukso kasykloje.

2006-ųjų gegužę valstybinė agentūra „Kyrgyz Altyn“ perdavė teisę užsiimti šia veikla „Vakarų investuotojams“ – Austrijos kompanijai „Global GOLD Holding Gmbh“, o jos investuotojų grupės pirmininku ir vykdomuoju direktoriumi buvo paskirtas R.Filinovas. Tikrieji įmonės savininkai buvo B.Berezovskis ir Badri Patarkatsishvili. Kaip skelbė Rusijos generalinė prokuratūra, 2006-ųjų vasarą pats B.Berezovskis nuskrido į Kirgizijos sostinę Biškeką tvarkyti savo asmeninių reikalų.

R.Filinovas, pasak „Forbes“, kuriam laikui apsigyveno Kirgizijoje. Žurnalistams jis sakė, kad aukso gavybos studijai ir projektui parengti išleido 12 mln. dolerių, o vėliau surado gerus pirkėjus. 2007-aisiais akcijos buvo parduotos – 130 mln. dolerių buvo pervesta į B.Patarkatsishvilio ir B.Berezovskio sąskaitas. 2010-ųjų balandį po masinių opozicijos protestų prezidentas K.Bakijevas buvo priverstas bėgti iš šalies. Netrukus Kirgizijos valdžia suspendavo ir šią aukso gavybos licenciją.

Prieglobstis Austrijoje

Kita įdomi asmenybė, susijusi su Paupio gatvėje „veikiančiomis“ įmonėmis, yra J.Sagaidako žmona Vera. „Veido“ žiniomis, šių metų rugpjūtį jai buvo suteiktas leidimas gyventi Austrijoje, priklausančiai Šengeno erdvei, todėl ji netrukdomai gali atvykti ir į Lietuvą.

V.Sagaidak biografija ne mažiau įdomi. 1989–1991 m. ji studijavo Rusijos užsienio reikalų ministerijos kolegijoje, baigusi ją iš karto pradėjo dirbti toje pačioje ministerijoje, o 1992–1995 m. buvo asmeninė Rusijos ambasadoriaus asistentė ambasadoje Vienoje. Baigusi diplomatinę tarnybą V.Sagaidak tapo įmonės „Avon Beauty Products Company“ generalinio direktoriaus padėjėja, vėliau baigė teisės studijas ir nuo 2006-ųjų dirba tais metais įkurtoje ir nuo tada J.Sagaidako vadovaujamoje įmonėje „SP-Consulting“. Ši bendrovė per 9 savo veiklos metus uždirbo apie 10 mln. dolerių.

Dalis šių lėšų buvo investuota ir Lietuvoje. Registrų centro duomenys rodo, kad UAB „Consulit“ Lietuvoje priklauso Dainavos gatvėje Vilniuje esanti vaistinė bei žemės sklypas. Šaltinių duomenimis, pernai V.Sagaidak Lietuvoje domėjosi galimybe gauti leidimą gyventi, kuris garantuoja laisvą judėjimą po visą Šengeno erdvę: mokesčiais už turimą fiktyvią įmonę, reikalingu įstatiniu kapitalu, minimaliais darbuotojų atlyginimais bei jų socialinio draudimo mokesčiais, leidimo pagaminimo terminais ir pan. Visus šiuos reikalus Lietuvoje jai turėjo padėti tvarkyti ta pati G.Šalnaitė.

„Veidas“ jau rašė, kad šių metų vasarį įmonės „Consulit“ vadovu paskirtas J.Sagaidako ir V.Sagaidak sūnus Maksimas Sagaidakas, o dabar jau žinoma, kad šios istorijos herojų keliai pasuko į Austriją.

Su Austrija Sagaidakus sieja ne tik meilė austrų kultūrai bei kalbai. Oficialiame „SP-Consulting“ įmonės puslapyje galima rasti informaciją, kad vienas iš tarptautinių bendrovės partnerių yra Austrijos įmonė „Lansky, Gangzer & Partner Rechtsanwälte GmbH“, kuriai vadovauja Kazachstano pareigūno Rakhato Alijevo savižudybės (nužudymo?) istorijoje minimas teisininkas Gabrielis Lanskis.

Diplomatas, vėliau vienu aršiausių prezidento Nursultano Nazarbajevo kritikų tapęs R.Alijevas iki 2007-ųjų buvo vedęs vyriausiąją prezidento dukterį. 2008-aisiais Kazachstane R.Alijevas buvo apkaltintas dviejų bankininkų pagrobimu ir nužudymu. Iki tol R.Alijevas buvo ambasadorius Austrijoje, vėliau bandė pabėgti nuo persekiojimo Maltoje ir Kipre, kol galiausiai pasidavė Austrijos teisėsaugininkams. Šie du kartus atsisakė išduoti buvusį prezidento žentą Kazachstanui ir pradėjo savo teisinį procesą šioje šalyje.

Tačiau jo pradžios kaltinamasis taip ir nesulaukė – šių metų vasarį savo kalėjimo kameroje R.Alijevas buvo rastas kilpoje. Oficiali mirties priežastis, kurią patvirtino ir Austrijos federalinė teisingumo ministerija, – savižudybė, tačiau jo advokatas Klausas Ainedteris viešai suabejojo tokia versija. Pasak jo, R.Alijevas kalėjime nerodė jokio polinkio į savižudybę ir intensyviai ruošėsi būsimam teismo procesui.

Kaip skelbia Kazachstano opozicijos tinklalapis respublika-kaz.info, su G.Lanskiu R.Alijevas pirmą kartą susitiko dar 2008-aisiais ir nuo to laiko visus savo reikalus šioje šalyje sprendė tik per jį. Tačiau tikrasis G.Lanskio užsakovas, kaip manoma, buvo Kazachstano saugumas, siekęs R.Alijevo ekstradicijos į gimtinę. Portalas kurier.at teigė, jog esama įtarimų, esą advokatas G.Lanskis iš Kazachstano slaptųjų tarnybų gavo 14 mln. eurų tam, kad paveiktų liudininkus ir suklastotų įrodymus nužudymo bylose, kuriose buvo kaltinamas R.Alijevas.

Visa tiesa šioje istorijoje, ko gero, jau nebus atskleista.