Sapnavau dantims itin žalingai saldų sapną: pasaulis, kuriame sąžiningi korporacijų klerkai, neragavę „baltųjų apykaklių“ nuodėmių, sekmadieniais patarnauja Šv. Mišiose, o jų žmonos – gieda Bažnyčios chore; griežtai atskirti investicinius sprendimus nuo kitų paslaugų teikiantys bankai; baudžiamojon atsakomybėn už pareigų neatlikimą traukiami valstybių centrinių bankų darbuotojai; ištremiami Pasaulio banko bei Tarptautinio valiutos fondo tarnautojai, siekę naudos vien trumpuoju laikotarpiu; pagaliau įkurtas Sąžiningos bankininkystės departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos…

Tuštybės demonas išsiviepęs palaižė ausį ir sukikeno: „Kelkis, man nuobodu klausytis“. Nusipurčiau ir pabudau.

Ne, tai ne košmaras. Anaiptol. Tai labai naivus ir linksmas sapnas. Kodėl linksmas? Todėl, jog niekada neišsipildys. O naivus todėl, kad mūsų Tauta jį sapnuoja jau nuo 2001 m. liepos pirmosios, kuomet veiklusis AMB (tebūna jam lengva žemelė) iš Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (CK) sėkmingai iškopiūravo pasaugos indėlio institutą.

Ką „pasaugoti“ reiškia teisiškai? Atsivertę naujausios versijos CK (aktuali nuo 2012-09-01), skaitome: „Pasaugos sutartimi viena šalis (saugotojas) įsipareigoja saugoti kitos šalies (davėjo) perduotą kilnojamąjį daiktą ir grąžinti jį išsaugotą, o davėjas įsipareigoja sumokėti atlyginimą, jeigu tai nustatyta sutartyje” (6.830 str. 1 d.). Pagal šalių susitarimą pasaugos sutartis gali būti atlygintinė arba neatlygintinė” (6.830 str. 2 d.).

Norėčiau susapnuoti kitokį sapną: parlamentarai ir Vidas Vasiliauskas ima ir padaro tai, ką prieš keliolika metų leido sau tuometis Seimas ir Lietuvos banko (LB) vadovas. Mūsų seimūnų ir Reinoldijaus Šarkino bei jo vadovaujamo LB valdybos sąžinė prieš 15 metų buvo žymiai švaresnė.

Įsivaizduokite „Gerovės banką“, kuriame a) indėliai, padėti „pasaugoti“, laikomi atskirose sąskaitose; b) pasaugos indėlių pinigais bankas disponuoti negali (!); c) “Gerovės bankas“ pamokas ruošia taip, kad kiekvienos dienos pabaigoje grynųjų pinigų litais kiekis negali būti mažesnis už visų tą dieną priimtų pasaugos indėlių pinigų kiekį. Irgi grynaisiais. Perskaičiuotą litais. Galiausiai sapno kulminacija –  d) punktas: „Bankai ir kitos kredito įstaigos, pažeidusios šią tvarką, atsako Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka“.

Sakysite, naivus sapnas, ar ne? Deja, tai – citata iš „Į bankų ar kitų kredito įstaigų sąskaitas pagal pasaugos sutartis priimtų saugoti indėlių apskaitos ir šių lėšų išsaugojimo garantavimo tvarkos”. Šią tvarką LB valdyba patvirtino 1998 metų rugpjūčio 31 dieną nuostabiu nutarimu Nr. 156.

Viršuje išvardinti naivaus sapno epizodai atitinka minėtos tvarkos straipsnius. Punktas a) – 3 str.: “Pagal pasaugos sutartis priimti saugoti indėliai įrašomi į atskiras sąskaitas. Sąskaitos pavadinime turi būti žodis “pasauga”. Punktas b) – 5 str.: “Pagal indėlio pasaugos sutartį bankas ar kita kredito įstaiga, priėmusi iš indėlininko pinigus į jo vardu atidarytą sąskaitą, negali jais disponuoti”. Punktas c) – 6 str.: “Kiekvienos dienos pabaigoje banko lėšų korespondentinėje sąskaitoje Lietuvos banke, kituose bankuose ir grynųjų pinigų banko kasoje suma, perskaičiuota litais, negali būti mažesnė už pagal pasaugos sutartis priimtų indėlių sumą, perskaičiuotą litais”.

Tikiu, kad skaitant, rodos, neįtikėtinus, tarsi iš fantastikos srities, dalykus, natūraliai kyla klausimas: kur prapuolė pasaugos indėlio institutas?

Po keliolikos metų valdžios žmonių sąžinė ėmė šlubuoti. Štai kaip ekonomistė Rūta Vainienė aiškina šias viršuje paminėtų ponų sąžinės iškrypimo priežastis, lėmusias pasaugos indėlio destrukciją. Vainienė teigia, esą naujajame CK neliko pasaugos indėlio todėl, nes […] “tada argumentuota, kad šie indėliai neturi paklausos, nesudaromos sutartys dėl tokių indėlių laikymo” (“Vargas dėl pinigų”, Verslo žinios, 2011-12-05).

Pabrėžtina, kad pasaugos indėlio institutas civiliniame kodekse atsirado 1998-aisiais, kai per 1994-1997 metų krizę “subankrutavo” keliolika komercinių bankų.

CK, įsigaliojusiame 1998 metų birželio 11 d., galima surasti neįtikėtinų teiginių: “Bankas ar kita kredito įstaiga neturi teisės disponuoti pagal indėlio pasaugos sutartį jai perduotais pinigais. Į pasaugai priimtus indėlius negali būti nukreipiamas išieškojimas pagal šiuos indėlius priėmusių banko ar kitos kredito įstaigos prievoles” (4683 str).

Viršuje minėtas LB nutarimas ir rėmėsi būtent šita CK versija. Kaip sakoma, net ir žirgui aišku, kodėl buvo pradangintas pasaugos indėlis – juk dabar bankininkams ramiau, ar ne? Iš realybės pašalinus pasaugos indėlį, su gyventojų ir verslo indėliais gali elgtis, kaip tinkamas. Ką ir regime Ūkio banko istorijoje. Tą pačią nesąmonę girdėjome prieš pusantrų metų, kai ekonomikos specialistai ir apžvalgininkai kalbėjo dėl Snoro banko: esminių pokyčių ekonominei situacijai šalies mastu nepajusime.

Tad kuomet R. Vainienė teigia, kad “nebuvo paklausos”, norisi nusišypsoti ir paklausti: nebuvo poreikio rūpintis eilinių mokesčių mokėtojų grynųjų pinigų saugojimu? Ar bankininkai, sočiai pamaitinę AMB ir kitus veikėjus, labiau domėjosi, kaip čia iš padedamų indėlių užsidirbti? “Pinokio” istorija, deja, tik patvirtina antrąjį variantą.

Pasaugos indėlio atsisakymas išduoda kelias opias dabartinės bankų sistemos Lietuvoje problemas. Snoras“  ir „snoriukai“  sugriuvo, Ūkio bankas – griūva. O kaip sekasi gyventi kitiems? Ar bankų darbuotojai gali pasigirti švaria sąžine? Ar finansinių institucijų vadovai prisimena, kas yra „socialiniai atsakinga“ kompanija? Sprendžiant iš to, kaip teigiama komercinių bankų interneto svetainėse (žr. Apie banką „Misija“ arba „Vizija“. Ačiū Dievui, ne kokios „vertybės“), visų pirma tai turėtų būti verslo subjektas, kuris laikosi įstatymų.

Yra toks kelis kartus pavadinimą keitęs „DnB“ bankas. Kodėl vidurinė pavadinimo raidė mažoji, – neaišku. Gal tai psichologiškai sietina su interesus apibrėžiančia triada „(ne)galiu-nenoriu-nedarysiu“? Suprantama turėtų būti, kad medžioti naujus klientus, prisidengiant istoriniais įvaizdžiais (Gedimino pilimi), ir kartu bylinėtis su esamais klientais teismuose – nėra socialiai atsakingas elgesys. Banko atstovas spaudai Andrius Vilkancas drebančiu balsu, lyg nusikaltęs vaikas, žurnalistei teisinasi: „įsigilinsime į kiekvieną atvejį atskirai“. Kokiuose aritmetikos kalambūruose pasiklydo genialios „DnB“ banko tarnautojos, siūlydamos klientams akmenį po kaklu? Ar galime visą kaltę, kalbėdami apie investicinių pasirinkimų rizikas, suversti vien klientams?

Šitas klausimas verčia ieškoti atsakymo į dar skaudesnį, populiarų šiomis dienomis, klausimą – ar bankų sistema Lietuvoje valosi?

Pasak tinklaraštininko Andriaus Užkalnio, valstybės sveikata taisosi: „Tie, kas skundžiasi Skandinavijos bankų įsigalėjimu ir nuobodžia, bedvase tvarka, tuo pačiu nevalingai atkreipia dėmesį į geriausią mūsų finansų rinkos aspektą: mums iš tiesų taip yra geriau, net jei ir nelabai patinka […] ir yra aiški tvarka, kas bus toliau” (Ūkio banko įvykiai – valstybės sveikatos požymis, lrytas.lt, 2013-02-13 ).

Nesinori sutikti su tokia pozicija. Jeigu išties trokštame pataisyti valstybės sveikatą, mums kaip tik turėtų rūpėti šalies finansinių institucijų dvasinė būklė. Kadangi nerūpi, lieka neišspręstos šios filosofo Vytauto Rubavičiaus pastebėtos problemos (Ekpertai.eu, 2013-02-20): 1. ŪB vadovai, taip pat V. Romanovas, anot LB banko valdybos pirmininko pavaduotojo R. Kuodžio, nežino, kaip veikė jų įmonė; 2. Šokti mėgstantis bankininkas gauna […] „ dovanų“ daugiau kaip už 200 milijonų litų, ir tokia “dovana” nepatraukia jokios mūsų priežiūros institucijos dėmesio”. 3. Kokia yra laikinojo administratoriaus skyrimo tvarka? 4. Kodėl banko administratoriaus atlyginimas mokesčių mokėtojams nieko nekainuoja, o banko uždarymas – kainuoja, netgi labai?

LB banko vadovas ir A. Užkalnis teisus vienu aspektu: „etika ir moralė — ne šio pasaulio dimensijos“. Nuostabu. V. Rubavičius ironizuoja: “Juk jei etika ir  moralė –  ne šio pasaulio dimensijos, tai reputacija taip pat neturi ryšio su tomis atgyvenomis. Gal V. Vasiliauskas turėjo omeny tik bankininkystę, tačiau juk toji glaudžiai susijusi su visu valstybės gyvenimu, daro jam didžiulį poveikį. Tad signalas Europai – įvažiuodami į Lietuvą nusimeskite visus etikos ir moralės „protezus“, išsilaisvinkite”.

Susigaudo puikiai tie ŪB vadovai, kaip veikia jų įmonė. Šį faktą išduoda pats R. Kuodis, teigiantis, esą “įmonių vadovai gauna kyšius už lėšų laikymą tam tikrame banke” (15min.lt, 2013-02-14)

Patepkime aliejumi skeptikų galvas – niekam nereikalingas tas pasaugos indėlis. Veidaknyge nesinaudojančių pensininkų turime nemažai, tad kam rūpintis, kiek pastarieji „dar temps“? Verčiau aktyviau domėkimės, kaip panaudoti jų turimus finansinis išteklius ir ekonominį neišprusimą.

Ekonominio neišsilavinimo vaisiai – kartūs, įstatymai, saugantys visų mūsų pinigus – saldūs: kieno indėlis neviršija 100 000 eurų sumos, tas nenukentės. Atsiprašau, – kodėl turėčiau mokėti sunkiai uždirbtus pinigus kažkam, kas tinkamai neatlieka savo namų darbų? Kas tie keli milijardai litų, kai asmeniškai neprivalai prisiimti atsakomybės. Paprasta yra duoti interviu „Žinių radijuje“ ir kalbėti, kad „žmonės nieko nepajus“. “Mistiniai garantiniai fondai pinigų juk nespausdina, o sukaupia juos irgi ne iš kosmoso, o iš kitų bankų, kuriems mes tą varganą pinigėlį atiduodame. Nereikia žmonių mulkinti ir klaidinti, kad milijardas atsiranda iš niekur. Fizikos fundamentaliausias dėsnis sako, kad niekas iš nieko neatsiranda ir niekur nedingsta. Tas milijardas kažkur yra” (Ekpertai.eu, 2013-02-20).

Jeigu, sakykime, bent penktadalis privačių klientų, pasimokusių su baranauskų ir romanovų tipo atstovais, nusprendžia ilgalaikio terminuoto indėlio santaupas paversti pasaugos indėliu, nemažai eilinių mokesčių mokėtojų lieki apsaugoti.

Kita vertus, jei verslo atstovai nueina pasaugos keliu, naivi utopija „už sąžiningą bankininkystę“ tampa realiai veikiančiu mechanizmu, o visokie „jums artimi bankai“ ima ir… šiek tiek atsitraukia. Pagarbiu atstumu. Nes išties pradeda vertinti savo klientą. O ne kliedėti apie nulines rizikas ir investuoti užvakar 87-erių sulaukusios Kornelijos lėšas į III pakopos su akcijomis susietus pensijų fondus.

Viena iš pagrindinių priežasčių, mano nuomone, kodėl buvo atsisakyta pasaugos indėlio – vadinamasis „skardinės dėsnis“: kuo tuštesnė, tuo garsiau skamba. Štai gimtadienio proga p. Artūras Zuokas apdovanotas dovanomis, [...] „kokias jis pats labai mėgsta“. Gavęs tuščią vazą, į dangų paleido tris balandžius. Suprasčiau, jei būtų sulaukęs tikros juodos duonos kepalo ir keleto karvelių: duona – Pasninkui prieš Šv. Velykas, karveliai… na, patys suprantate – simboliškas dvasios ubago požymis.

Mūsų bankininkams irgi reikėtų įsteigti panašius apdovanojimus, pvz.: Metų tuštybės, Metų melagio ar  Metų „socialiai atsakingiausios institucijos“.

Pasaugos indėlio panaikinimas rodo, kad bankininkų sąžinė merdi, o kai kurių – net nebuvo užgimusi: jeigu bankų sistema valosi, tuomet tikrai pas mus atėjo moderniųjų technologijų ir klasterių karalystė. Tautiečiai yra itin neišprusę ekonomikoje, – akmuo į matematikos mokytojų daržą.

Bankininkų asociacijos vadovui p. Stasiui Kropui noriu pasiūlyti: pasidomėkite, prašau, jeigu rūpinatės savo dvasine būkle, kiek per tuos keletą metų (1998-2001) į šalies komercinius bankus buvo sunešta pasaugos indėlių. Jeigu kalba suksis tik apie kelis milijonus litų, turiu Jums kitą klausimą: kiek milijonų per keliasdešimt Nepriklausomybės dešimtmečių Lietuvos bankai išleido indėlių reklamai?

Pasiūlymai Tautos išrinktiesiems:
1.Gerb. Premjere, pasitikrinkite regą. Arba įsigykite stipresnius akinius ir sumažinkite atlyginimus savo patarėjams.
2.Gerb. LB vadove, kelkite sau aukštesnius tikslus, pvz.: turėkite daugiau klausimų. Daugiau.
3.Gerb. seimūnai, sugrąžinkite pasaugos indėlį. Kuo greičiau, tuo geriau.
4.Gerb. Jos Ekselencija Prezidente Dalia Grybauskaite, nevetuokite Seimo įstatymo dėl Pasaugos indėlio instituto sugrąžinimo į LR CK ir asmenų, atsakingų už pasaugos indėlio instituto panaikinimą, šalinimo iš šiuo metu užimamų pareigų. Įstatymas įsigalioja 2014 m. liepos 1 dieną.

Užsienio bankų filialai Lietuvoje surandami, į „Google“ paieškos laukelį įrašius magišką trijų žodžių kombinaciją – „socialiai atsakinga institucija“. Deja, kaip pastebėjo doc. Aušra Maldeikienė, [...] „kai tik banko darbuotojas ims pasakoti apie tai, kas nesusiję su jūsų vizito tikslu, paprašykite nesivarginti“ (Akcentai.info, 2013-02-12). Ir ieškokite tiesiausio kelio link palaimingo užrašo žaliame fone – „Išėjimas“.

Kaip mat pasijusite geriau – tarsi atsikratę metafizinio pavojaus. Siaubo, kurio nesate pajėgūs pažinti. Palengvės dūšioje, pamatysite.

Užtat ne piniginėje.