Šiandieninis vaikas tikrai neturi būti teorinių žinių talpykla. Kur kas svarbiau, kad jis mokėtų analizuoti ir prognozuoti pasekmes, būtų kūrybingas, gebėtų atskirti tiesą nuo fikcijos, taip pat būtų empatiškas, gebėtų įsijausti į kitus.

Šiandieniniai vaikai anglų bei kitomis Vakarų Europos kalbomis kalba geriau nei mes, jų tėvai, nes jie efektyviau mokomi mokyklose. Rajoninėse matematikos, fizikos, chemijos, biologijos, lietuvių kalbos olimpiadose jie sprendžia gerokai sudėtingesnius uždavinius, nei mes spręsdavome respublikinėse. Ir apdovanojimų parsiveža gerokai daugiau ir daug svaresnių, nei parsiveždavome mes.
Gimnazistų mainų programos ir studijos užsienyje jiems gerokai įprastesnės nei mūsų galimybės bent trimestrą pasimokyti sovietiniame moksleivių rojuje Arteke ar išvykti studijuoti į Maskvos ir Sankt Peterburgo universitetus. Tuo pat metu jie vienodai gerai valdo ir teniso raketę, ir smuiko smičių, ir skambina pianinu, ir varinėja aikštėje futbolo kamuolį. O jų gebėjimas naudotis kompiuteriu ir išmaniuoju telefonu yra toks, tarsi jie nieko kito gyvenime nė nebūtų veikę.
Jie be galo pasitiki savimi: atėję į pokalbį dėl darbo prisistato taip, tarsi būtų be penkių minučių mokslo daktarai. O nevaldomas seksualumas trykšta iš dar dešimtoko paskyros socialiniame tinkle.
Tokia ji, naujoji išmanioji karta. Bet ar tikrai jie sumanesni už mus, tėvus ar senelius?
Deja, kaip pastebi vokietis neurologas, švietimo kritikas Geraldas Huetheris, šiandien jaunuoliai mokykloje įgytas žinias savo galvoje išlaiko ne ilgiau kaip dvejus metus. Bet ir tai ne visas – tik 10 proc. 90 proc. informacijos, gautos gimnazijų suoluose, nė trumpam neužsilaiko jų išmaniosiose “talpyklose”.
O štai šitų išmanuolių tėvai, netgi mokyklose buvę vidutiniokais, dar ir šiandien daugelį klasikų gali deklamuoti neužsikirsdami, o atsivertę egzaminui besirengiančios atžalos matematikos vadovėlį – išspręsti daugelį lygčių, įrodyti teoremų.
Iš tikrųjų absoliučios daugumos išmaniosios kartos atstovų žinios tėra orinis pyragaitis.
Ką jau kalbėti apie jų sveikatą. Netgi Lietuvos regionuose dirbantys vaikų gydytojai atvirai kalba, kad jau ir čia, kur tradiciškai auga sveikesni vaikai, visiškai sveikų tėra apie dešimt nuošimčių moksleivių.
O štai vokietis neurobiologijos profesorius Martinas Korte pastebi, kad nuo 1990 m. vaikų, turinčių antsvorio, skaičius šoktelėjo beveik du kartus. Ir net šeši procentai visų šiandieninių vaikų bei paauglių nuo trejų iki septyniolikos metų turėtų būti priskirti prie nutukėlių.
Ir nors visoje Lietuvoje per dvidešimt trejus nepriklausomybės metus buvo pastatyta daugybė itin modernių sporto klubų, daugelyje miestų ir rajonų nutiesti naujutėlaičiai dviračių takai, įrengtos paminkštintos sporto dangos, čia prakaitą dėl grožio ir sveikatos liejančių paauglių – vos vienas kitas. Treniruokliais mankštinasi “neišmaniosios” jų mamos ir tėčiai.
Galiausiai vaisių ir daržovių pasiūla nuo 1990-ųjų padidėjo tiesiog stulbinamai, bet šiandieniniai vaikai ir paaugliai jų nevalgo arba valgo labai mažai. Jų racione vyrauja dešra, sūris, mėsa, cukrus, traškučiai ir kitoks niekmaistis.
Bet labiausiai išmaniosios kartos išgverimą rodo jų negebėjimas užmegzti ir išlaikyti ilgalaikius nevirtualius santykius. Empatija ir atjauta šiai kartai – tarsi kitos planetos sąvokos, nors kasmet jie mokyklose skanduoja apie “savaites be patyčių”. Iš tikrųjų mes gąsdiname pasaulį pagal vaikų ir paauglių, besityčiojančių ir patiriančių patyčioms, skaičiumi.
Tad ko iš tikrųjų prikimštos mūsų vaikų išmaniosios galvos ir kokia informacija iš jų ištrinta? Ir ką šiuolaikinis vaikas ar jaunuolis turėtų žinoti bei gebėti?

Žinių gausa lemia depresijos ir šizofrenijos plitimą
Ilgametis Šakių rajono Lukšių Vinco Grybo gimnazijos fizikos ir informacinių technologijų mokytojas Antanas Burkšaitis, prieš trejetą metų įvertintas Metų mokytojo titulu, tvirtina, kad šiandieninių vaikų negalime vertinti tame pačiame kontekste, kuriame vertinome jų tėvus.
„Augimo aplinka akivaizdžiai pakito: prieš dvidešimt metų informacinės technologijos buvo visiškas raritetas, o šiandien be jų gyvenimas nebeįsivaizduojamas, – antrina Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto dekanas, Neuromokslų asociacijos prezidentas Osvaldas Rukšėnas. – Šiandieninė karta, priešingai nei jų tėvai ir seneliai, neturi jokių baimių naudotis pažangiausiomis technologijos, todėl jie itin sparčiai lavėja. Bet, kita vertus, jie patiria didelių kitų iššūkių: vystosi sudėtingos priklausomybės nuo kompiuterio, žaidimų, socialinių tinklų. O kadangi mokslas įrodė, jog motorinės sistemos vystymasis tiesiogiai susijęs su smegenų vystymusi, tai akivaizdu ir tai, kad vis mąžtant jaunuolių, laikančių rankose šratinukus ir parkerius, pastebimi jų smegenų veiklos vystymosi sutrikimai.”
Galiausiai, pasak O.Rukšėno, net neįmanoma lyginti to, kiek galėjo ir turėjo įsisavinti XX a. pradžios ar juolab XIX a. inteligentas ir kiek – šiandieninis. Per du pastaruosius šimtmečius įvyko begalinė mokslo pažanga. Ką jau kalbėti apie tai, kiek sukurta įvairių meno sričių kūrinių. Visa tai šiandieninis išsilavinęs žmogus turėtų žinoti ir dar sekti visas naujienas.
„Šiandieninių moksleivių tėvai, ką jau kalbėti apie dar ankstesnes – senelių ir prosenelių kartas, informacijos gaudavo nepalyginti mažiau, bet žmogaus galimybės priimti, susisteminti ir kaupti informaciją vis dėlto yra ribotos”, – pertaria A.Burkšaitis.
„Yra nuomonių, – atkreipia dėmesį O.Rukšėnas, – kad sparčiai plintanti depresija, šizofrenija bei kitos psichikos ligos kaip tik ir susijusios su smegenų apkrova.”
Beje, pasak psichologo-psichoterapeuto Zenono Streikaus, tikrąją šios bėdos ledkalnio viršūnę mes dar tik pamatysime. „Pasaulio psichikos sveikatos ekspertai prognozuoja, kad jau 2020 m. psichikos ligos pateks į pagrindinių penkių ligų, dėl kurių netenkama darbingumo, sąrašą. Be to, žmonių, sergančių psichikos ligomis, skaičius aplenks netgi sergančiųjų širdies ir kraujagyslių ligomis skaičių. Juk iš tikrųjų mes visi jaučiame, kad visuomenė tampa dirglesnė, daugėja žmonių rūškanais veidais, matyti, kad jie viduje kalbasi su savimi, o kai kurie – net ir balsu”, – sako Z.Streikus.
Apsunkę visi – nuo senelių, tėvų, jaunuolių, paauglių iki visiškai mažutėlių darželinukų.
O. Rukšėnas priduria, kad mūsų visų atminties išteklius mažina net ir, atrodytų, elementarūs dalykai – mokymasis naudotis naujais išmaniaisiais buities prietaisais. Mums tai atrodo paprasta, bet smegenims tai tampa papildoma apkrova.
Todėl šiandieninis mokinys, pasak A.Burkšaičio, priverstas dalies informacijos tiesiog nesiklausyti ir negirdėti. „Šiandien, kaip niekad anksčiau, kyla aktualus poreikis gebėti atskirti bei klasifikuoti informaciją į labai reikalingą, mažareikšmę ir visiškai bereikšmę, kurią užtenka išgirsti, bet nebūtina įsiminti”, – sako mokytojas.
O štai Vokietijos psichologai ir neurologai pabrėžia, kad mokytojų ir dėstytojų bei nepamatuotai didelius lūkesčius dėl savo vaikų ateities puoselėjančių tėvų pagunda moksleiviams ir studentams eksponentiškai prikimšti pilnas galvas žinių duoda atvirkštinį rezultatą – šiandieninių žmonių išsilavinimas nėra tvarus. „Iš tikrųjų daugiau yra mažiau”, – pabrėžia Vokietijos nacionalinio mokslo fondo prezidentas, Brėmeno universiteto neurologas Gerhardas Rothas.
O Vokietijos psichologas Thomas Staedtleris priduria, kad mokslo planą derėtų sumažinti netgi 90 proc. Mat, kaip sarkastiškai pašiepia analitinėje Vokietijos žiniasklaidoje komentarus rašantis literatūros kritikas ir meno istorikas Werneris Fuldas, šiandieninės mokyklos prikemša vaikų galvas negyvų faktinių žinių, kurios neturi nieko bendro su gyvenimo tikrove. „Studentai kvailėja: jie sužino vis daugiau, bet vis mažiau geba suprasti tai, ką sužino”, – teigia W.Fuldas.
Maža to, kaip rodo dabar jau mirusio Nobelio premijos laureato neuropsichologo ir neurobiologo Rogerio W.Sperry, visą gyvenimą tyrinėjusio galvos smegenų didžiųjų pusrutulių veiklą, tyrimai, visi ikimokyklinio amžiaus vaikai yra labai kūrybingi, bet patekę į mokyklas, dar būdami pradinukai, praranda šią dievišką dovaną. Tik 10 proc. visų pradinukų išsiskiria kūrybingumu. O kai jie suauga, jis kone visiškai išgaruoja: kūrybingi bėra tik 2 proc. suaugusiųjų. Ir tai taip pat sietina su beprotiškais srautais informacijos ir negebėjimu jos apdoroti.
Todėl įvairūs pasaulio psichologijos ir neurobiologijos mokslo madų diktuotojai kategoriškai reikalauja keisti švietimo sistemas ir net pateikia savo receptų, kaip tai daryti.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-33-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.