Strasbūro Žmogaus Teisių Teismas M.Chodorkovskio ir “Jukos” bylose prieš Rusiją nustatė daug teismo proceso pažeidimų, Rusijos teismų sprendimai pripažinti neproporcingais. Tačiau Strasbūro Teismas atsisakė pripažinti, kad šis procesas buvo šališkas ar politizuotas.

Po Strasbūro Teismo sprendimo kyla daug klausimų: ar jau galima tvirtinti, kad praėjusią savaitę Vladimiras Putinas Strasbūre pasiekė pergalę prieš didžiausią ir agresyviausią politinį savo oponentą Michailą Chodorkovskį? Taip pat kyla ir klausimas, kas valdo Rusiją: įstatymas ar virš jo manąs esantis Kremlius?

Priminsime, kad naftos bendrovės “Jukos” ir jos vadovo M.Chodorkovskio kova tęsiasi jau beveik dešimtmetį ir sulaukė įvairių politinių vertinimų. Dar 2002 m. “Jukos” sulaukė Rusijos mokesčių inspektorių patikrinimo ir netrukus jai buvo pateikti kaltinimai dėl mokesčių slėpimo. Iš viso už 2001, 2002 ir 2003 m. buvo pareikalauta sumokėti daugiau nei 12 mlrd. eurų nesumokėtų mokesčių ir baudų. Nebuvo suteikta jokių mokėjimų atidėjimų, mokesčiams sumokėti buvo duota labai mažai laiko, bendrovės sąskaitos bankuose areštuotos. O 2004 m. Rusijos teisingumo ministerija paskelbė pagrindinio “Jukos” padalinio akcijų pardavimą kaip būtinybę užtikrinti, jog mokesčiai bus sumokėti. Vėliau “Jukos” buvo paskelbta nemokia bendrove ir 2007 m. likviduota.

M.Chodorkovskis buvo sulaikytas 2003 m. ir iki šiol laikomas Rusijos kalėjime. Jis yra nuteistas už mokesčių slėpimą. Tiek M.Chodorkovskis, tiek kiti “Jukos” bendrovės akcininkai kreipėsi į Strasbūro Žmogaus Teisių Teismą. M.Chodorkovskio areštas 2003 m. ir jo sukurtos naftos bendrovės “Jukos” išparceliavimas buvo laikomas įrodymu, kad Rusijoje Kremlius turi daugiau galių nei šios šalies Konstitucija ar įstatymai. Čia reikia turėti omenyje, kad nuo 2002 m. M.Chodorkovskis ne tik aktyviai ir gausiai finansavo opozicines politines partijas, bet ir agresyviai kritikavo Rusijos vidaus politiką, o jos valdymą laikė antidemokratišku.

Taigi “Jukos” bendrovės akcininkai Strasbūro Teismui skundėsi dėl “Jukos” ir M.Chodorkovskio procesų politizavimo. Jų tvirtinimu, viskas buvo organizuojama taip, kad bendrovė negalėtų sumokėti jai teismų priteistų mokesčių sumų, tam buvo dirbtinai trukdoma, siekiant bendrovę perimti valstybės žinion. Rusijos teismai įstatymus “Jukos” ir M.Chodorkovskio atžvilgiu interpretavo unikaliai ir selektyviai. Tai neatitiko bendros teismų praktikos, nes daug kitų Rusijos bendrovių savo veikloje taip pat naudojo panašias mokesčių slėpimo ar legalaus “optimizavimo” schemas. “Jukos”  reikalavo 100 mlrd. eurų turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo daugiau nei 50-iai tūkst. “Jukos” akcininkų, gyvenančių tiek Rusijoje, tiek už jos ribų.

Kaip pabrėžia Strasbūro Teismas, “Jukos” problema buvo ir ta, kad ji nelaikė savo sąskaitose Rusijoje tokių pinigų sumų, kurios būtų galėjusios garantuoti nesumokėtų mokesčių sumokėjimą. Kas tai? Ar Strasbūro Teismo teisėjai nesupranta, kad Rusijos verslininkai vengia laikyti pinigus Rusijos bankų sąskaitose dėl savo politinio ir ekonominio nesaugumo? Ar tiesiog bandoma prisidengti argumentais, kurie galėtų įtikinti Vakarus, bet ne Rytus?

Skaidrumas yra Vakarų elgesio modelis ir Vakarų bendrovių privilegija, leidžianti lengviau rasti investuotojų ir juos įtikinti savo sąžiningumu. Verslo skaidrumas Rusijoje laikomas kvailyste, kuri tave gali pražudyti politinei valdžiai įžvelgus tavo veiksmuose politinės konkurencijos ar nepaklusnumo. Taip ir atsitiko M.Chodorkovskio bei “Jukos” bylose.

Nors Strasbūro Teismas pripažįsta faktą, kad Rusijos valdžios institucijos ir teismai pažeidė proporcingumo principą nustatydami sąlygas, pagal kurias “Jukos” turėjo sumokėti priskaičiuotus mokesčius ir delspinigius, nedavė galimybės tinkamai įgyvendinti šiuos reikalavimus neproporcingai apribodami laiką ir versdami aukciono būdu parduoti akcijas valstybei, pasirenkant ne “Jukos”, kaip ūkinio subjekto, išsaugojimo, o jos naikinimo strategiją, tačiau Teismas nerado jokios politinės motyvacijos įrodymų naikinant “Jukos” bendrovę. Teismo nuomone, “Jukos” naudojo išskirtines mokesčių “optimizavimo” schemas tiek Rusijos vidaus, tiek užsienio neapmokestinamose zonose. Bet pabrėžė, jog nepavyko rasti jokių įrodymų, kad Rusijos teismai turėjo politinių motyvų nuteisti M.Chodorkovskį ar sunaikinti “Jukos”.

Strasbūro Teismas nesprendė žalos atlyginimo klausimo ir paliko tai “Jukos” bei Rusijos vyriausybės taikiam susitarimui. “Jukos” atstovai mano, kad tai įmanoma tik tokiu atveju, jei Rusijos vyriausybė sutiks sumokėti 100 mlrd. eurų sumą. Tokiam susitarimui Strasbūro Teismas šalims davė tris mėnesius.

Taigi V.Putinas Strasbūre pasiekė pergalę, nes tiek “Jukos”, tiek M.Chodorkovskio kaltinimai Rusijai dėl galimo politinio susidorojimo atmesti. Tokie kaltinimai galėjo būti patvirtinti, jei būtų buvę pripažinta, kad pažeistas Konvencijos 18 str. (skirtingas asmenų traktavimas dėl kitų, o ne teisinių priežasčių). Tai yra jei teismas būtų pripažinęs, kad teisėsaugos organai ir teismai turėjo politinių motyvų.

Apibendrinant galima teigti, kad, norėdamas to ar nenorėdamas, Strasbūro Teismas šiuo sprendimu iš dalies reabilitavo Kremliaus politinį metodą susidoroti su politiškai nepaklusniu verslu.