Šiuo metu Lietuvos parduotuvėse galima rasti net 50 tūkst. skirtingų prekių. Tokia milžiniška pasiūla stumia Lietuvos gyventojus į vartojimo kultūrą ir daiktų keitimą.

Tuo tarpu išsivysčiusiose šalyse dalis gyventojų jau persisotino nuo vartojimo ir net buriasi į judėjimus, skatinančius pirkti mažiau naujų daiktų, jei seni dar veikia arba juos galima sutaisyti.

Garsios baldų gamintojos „Ikea“ naujausia filosofija – kurti tokius daiktus, kurie būtų universalūs. Pavyzdžiui, lentynėlė tiktų ir kaip kėdė, arba šviestuvas – ir kaip vaza. Taip siekiama sumažinti daiktų kiekį namuose. Į ekologiją bei taupumą atsigręžė ir daugybė tekstilininkų, kuriančių audinius drabužiams iš perdirbtų medžiagų, pavyzdžiui, plastiko ar net popieriaus. Šiuolaikinės technologijos tokias medžiagas padaro ne tik išoriškai patrauklias, bet ir patogias nešioti.
Mes kartais nė neįsivaizduojame, kiek gyventojai išmeta buitinės technikos vien todėl, kad ji prarado prekinę išvaizdą ar joje sugedo smulki detalė. Vakaruose prekybos centrai dėl pažeistos etiketės išmeta net brangiausią vyną ar visą dviratį – dėl kiauros padangos. Vis mažiau nuo jų skiriamės ir mes, stebėtinai greitai prisitaikę prie vakariečių įpročių, tik tiek, kad mus riboja piniginės storis.
Sociologas Dainius Genys pastebi, kad pastaraisiais metais Lietuvoje pernelyg sureikšminamos ir aukštinamos materialinės gėrybės. „Užtenka vien prisiminti kalėdinių dovanų pirkimo isterijas – tada mes tiesiog šluojame prekybos centrų lentynas. Daugelis beatodairiškai leidžiasi išprovokuojami rinkodaros specialistų sukurtų triukų – atseit tie, kurie neperka dovanų savo vaikams, sutuoktiniui, tėvams ir draugams, yra neatsakingi, artimųjų nevertinantys apsileidėliai. Teikdami dovanas neva jaučiame bičiulių dėkingumą, todėl ir patiriame pasitenkinimą – juk mes išpildėme tai, ko iš mūsų reikalaujama. Dažnai sakoma, esą šventiniu periodu patiriame euforiją ir atsipalaidavimą. Tačiau kaip jaučiamės, jei negalime nupirkti tiek dovanų, kiek norime? Drįstu spėti, kad nesuprimityvinę situacijos ir švenčių nuotaikos nesumenkinę iki dovanų pirkimo manijos, galėtume patirti kur kas pakilesnę nuotaiką“, – įsitikinęs D.Genys.
Persisotinę nuo daiktų gausos vakariečiai jau prieš 50 metų įkūrė judėjimą „Pasidaryk pats“, labiausiai pagreitį įgavusį Didžiojoje Britanijoje. Šio judėjimo atmaina „fryganai“ – tai tarsi sanitarai, surenkantys kitų išmestus daiktus, perkonstruojantys ir panaudojantys juos sau. D.Genio vertinimu, tokio judėjimo plėtrą lemia žmonių noras būti originaliems, savitiems, išsiskirti iš daugumos. Juk masinis pirkimas šiandien anaiptol nereiškia išskirtinumo – kad ir kokius „originalius“ daiktus manytume perką, tai mus vis tiek bloškia į vartotojų bandą.
„Vis dėlto kad ir kokia populiarėjanti būtų „Pasidaryk pats“ bendruomenė, palyginti su bendromis vartotojiškumo tendencijomis ji išlieka nedidelis lašas masinio vartojimo vandenyne“, – apgailestauja pašnekovas.
Regis, labai skirtingos sąvokos: sąmoningumas ir nepriteklius mus skatina netapti tipiškais vartotojais ir ieškoti kitokių išeičių. Galbūt sugedus senam daiktui jį geriau remontuoti, nei įsigyti naują?

Stambią buitinę techniką – remontuoti verta

Lietuviai turi kiek keistų įgeidžių: prietaisus jie visada nori pirkti už kuo mažesnę kainą, bet kartu jie nori, kad šie veiktų dešimtmečius. “Taip nebūna, – sako buitinės technikos remonto dirbtuvių savininkas Borisas Ščerbanis. – Šiuolaikinė technika pigesnė, bet ir laiko kur kas trumpiau. Tarkim, anksčiau „Snaigės“ šaldytuvas kainavo 550 rublių, tad pensininkas, norėdamas jį įsigyti, turėjo taupyti 10 mėnesių. Dabar šaldytuvą galima nusipirkti ir už vieną pensiją, bet atitinkamai trumpiau jį ir naudosime.”
Tačiau specialistai su šypsena žvelgia į žmones, kurie vos sustreikavus prietaisui jį meta lauk ir perka naują. Visi kalbinti buitinės technikos auksarankiai sutaria, kad stambiąją buitinę techniką, jei sugedo ne variklis, taisyti tikrai apsimoka, nes tai kainuoja keturis penkis kartus pigiau nei naujas gaminys. Ir sugedusių detalių nereikia laukti savaitėmis, daugumą jų meistrai vežiojasi su savimi. Pasak B.Ščerbanio, iš 10 užsakymų, 8 pataisomi iškart.
Tuo tarpu smulkią techniką, pasak “Veido” pašnekovų, remontuoti retai kada apsimoka, nebent ji brangesnė nei 200 Lt. Skaičiuojama, kad jei reikia sumokėti daugiau nei pusę daikto kainos už detales ir remontą, tokį prietaisą geriausia išmesti. Pavyzdžiui, neverta taisyti mikrobangų krosnelės už 120 Lt, jei naują galima įsigyti už panašią kainą. Virdulių „Philips“, „Braun“ kaitinimo elementas nekeičiamas, nes įlietas į vidų. Niekaip nepataisysite ir lygintuvo spiralės.

Televizoriai ir kompiuteriai genda nuolat

Pagal iškvietimus atvykstantys meistrai lietuvių namuose dažniausiai remontuoja skalbykles ir šaldytuvus, o štai buitinės technikos remonto centruose dažniausiai taisomi kompiuteriai ir televizoriai. Nors rinką baigia užkariauti televizoriai plokščiu ekranu, pasirodo, nemažai gyventojų vis dar nori, kad būtų suremontuoti ir kineskopiniai jų televizoriai (jei sugedęs ne kineskopas, o elektronika, aukštos įtampos transformatorius, tranzistorius. Priminsime, kad pačių kineskopų gamyba jau nutraukta).
Remonto įmonę turintis ir per 40 metų šioje srityje dirbantis Stepas Mackevičius pastebi, kad lygiagrečiai daugėja žmonių, kurie atneša taisyti ir naujoviškų skystųjų kristalų ar plazminių televizorių, kuriuose dažniausiai sugenda ekranas (matrica). Tokį televizorių taisyti jau neapsimoka.
Darbo nestokoja ir kompiuterių specialistai. Jei sugedo programinė įranga ar gedimas pačiame tinkle, remontas kainuos 60–120 Lt, o jei gedimas rimtesnis, taisymas gali pabrangti iki kelių šimtų. Pasak kompiuterių meistro Gvido Kirvelio, kartais kompiuterių remonto išlaidos perauga jų vertę. Jo nuomone, penkerių metų senumo kompiuterių remontuoti jau neapsimoka. Tačiau jei klientas nesivaiko naujausių technologijų, jau geriau sumokės daugiau negu pusę turimo kompiuterio kainos ir vėl naudosis jam įprastu daiktu.
Gana dažnai pasitaikantis, bet palyginti brangus remontas – kompiuterių standžiųjų diskų keitimas ir informacijos išsaugojimas. Dėl potvynių Tailande sustojo viena šių diskų gamykla, todėl standžiųjų diskų kaina išaugo du kartus ir suprastėjo jų tiekimas. Iki šiol, jei standžiojo disko gedimai nedideli, remontui tekdavo pakloti apie 200–250 Lt, tačiau jei keičiame visą diską, iš naujo įdiegiame operacinę sistemą, kaina išauga dar 100 Lt. Jei pažeista disko elektronika ir pradingo duomenys, norint susigrąžinti prarastą informaciją gali tekti pakloti ir 2000 Lt. Praradę vaikų kūdikystės nuotraukas ar buhalterinius duomenis žmonės ryžtasi ir tokioms išlaidoms.

Siuvėjos ir batsiuviai originalių darbų negauna

Šiais laikais drabužių pasiūla tokia didelė, kad niekas jų nebetausoja, kaip buvo įprasta preiš 25 metus. Todėl ir siuvėjos šiais laikais negali pasigirti originaliais darbais. Įprastoje siuvykloje drabužiai dažniausiai taisomi, palenkiami, atlenkiami ar keičiami užtrauktukai.
Pasak siuvyklos savininkės Alos Ragauskienės, būna ir tokių klientų, kurie atneša už 600 Lt pirktus džinsus suadyti. Pats brangiausias šios siuvyklos užsakymas – už 400 Lt buvo persiūti kailiniai.
O štai batų taisyklos sulaukia daugiau klientų ir iš įvairių socialinių sluoksnių, nes pačios dažniausios paslaugos – pakeisti nusidėvėjusį bato padą ar kulną, pageidauja gana daug žmonių. Tačiau, pasak batų taisyklos darbuotojos Ligitos Livienės, jei reikia pakeisti bato kulną laikančią plokštelę arba kai avalynė prakiūra, tuomet žmonės dažniausiai atsisako remonto, nes pridėjus dar tiek pat, kiek kainuos remontas, jau galima įsigyti naujus batus.
O jei dar prasidėjo išpardavimo metas su neva 70 proc. nuoladomis, vėl visi skuba į parduotuves ir perka tiek batus, tiek bet kokius kitus naujus daiktus. Ir taip vėl sukasi vartojimo ratas. Nors amerikiečių filosofas Henris Davidas Thoreau dar 1845 m. stipriai kritikavo besaikį vartotojiškumą ir primygtinai siūlė netapti mūsų kurtų įrankių įrankiais.

Neapsimoka remontuoti

Mikrobangų krosnelės, jei sugedęs per 100 Lt kainuojantis magnetronas.
Plaukų džiovintuvo, jei sugedęs variklis, kuris kainuja apie 30 Lt, ir dar 30 Lt – remontas.
Virdulio, kuris kainuoja pigiau nei 50 Lt, nes kaitinimo elementas kainuoja 30 Lt, ir dar remontas – 25–30 Lt.
Sulčiaspaudės, elektrinės mėsmalės, nes variklis atsieis apie 70 Lt ir apie 30 Lt – darbas.
Indaplovės, nes vien vandens purškimo variklis kainuoja nuo 300 Lt.
Laikrodžių, nes gerų laikrodžių remontas – brangus.

Apsimoka remontuoti

DVD ir CD grotuvus, nes nauja lazerinė galvutė kainuoja 50–70 Lt, su darbu – apie 120 Lt. Naujas šis prietaisas kainuoja 300–500 Lt.
Virtuvės kombainą, nes naujas jo variklis kainuoja apie 70 Lt, o naujas kombainas – vidutiniškai 500 Lt.
Lygintuvą, kainuojantį daugiau nei 200 Lt.
Šaldytuvą, nes jo remontas kainuos 100–300 Lt, nelygu gedimas, o naujas šaldytuvas kainuoja mažiausiai 900 Lt.
Skalbyklę (iškyrus, kai sugenda variklis), nes remontas kainuos tik ketvirtadalį naujos skalbyklės kainos.
Nešiojamąjį kompiuterį (tiesa, kadangi nauji šie įrenginiai vis pinga, remontuoti verta tik tada, kai gedimai nedideli).
Drabužius, nes tai kainuoja 15–50 Lt (palenkimas, užtrauktuko pakeitimas, iširimo sutvarkymas).
Brangesnius ir kokybiškesnius batus, nes juos sutvarkyti kainuoja 25–60 Lt.