Pernykštis lietuviškų knygų derlius literatūrologų akimis: klestinti poezija, nupiepusi proza ir dramaturgijos atgimimas.

Preliminari statistika byloja: vidutinis grožinės literatūros tiražas Lietuvoje pernai nežymiai ūgtelėjo (iki 1,6 tūkst. egzempliorių), tačiau ne lietuvių literatūros knygų sąskaita. Pastarasis atvirkščiai – truputį leidosi žemyn ir (kartu skaičiuojant poeziją ir prozą) nebesiekia nė tūkstančio.
Kaip tai atsiliepia lietuvių rašytojams, buvo kalbėta ir praėjusią savaitę vykusioje Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto (LLTI) mokslininkų diskusijoje apie 2012-ųjų literatūrinį „derlių“. Toks aptarimas Vilniaus knygų mugės išvakarėse surengtas jau dešimtą kartą. Pasak LLTI Šiuolaikinės literatūros skyriaus vedėjos, humanitarinių mokslų daktarės Solveigos Daugirdaitės, mažų tautų literatūros nuolat gyvuoja savo egzistavimo prasmės klausimo akivaizdoje. Juk skaitytojas laisvas rinktis – imti tvirtai suregztą verstinį romaną ar skaityti gerokai kuklesnį, bet parašytą čia pat. Neslepiama, kad netgi pati sėkmingiausi lietuvių autorių prozos kūriniai pasauliniame literatūros kontekste vargiai turėtų šansų būti pastebėti.
Tačiau tai nereiškia, kad lietuvių rašytojai „sudeda ginklus“. Rengdamiesi rinkti kūrybiškiausias 2012-ųjų knygas, literatūrologai nenuobodžiavo, nes po ranka turėjo maždaug pusantro šimto pavadinimų knygų stirtą. O institute vienas kitą pasitikdavo viltingais klausimais: „Gal aptikai ką nors gero?“ Nes didžiumą to, ką siūlo leidyklos, anot S.Daugirdaitės, norėjosi ne kultūringai padėti į šalį, o iš visų jėgų sviesti kuo toliau.
„Dauguma tokių knygų išleidžiama pačių autorių ar privačių rėmėjų lėšomis, tačiau būna, kad jų sklaidą ir leidybą dalinai biudžeto pinigais finansuoja Kultūros ministerija arba Kultūros rėmimo fondas. Kai pastebim, kad prasta knyga buvo remiama, pasistengiame įsidėmėti tokį atvejį. O šiaip ženklų, kad lietuviai liautųsi rašę, sprendžiant iš leidybos srautų, nematyti: išliekam klasikinę popierinę knygą gerbianti tauta. Daugeliui tautiečių išleisti nuosavą knygą tebėra garbės reikalas“, – konstatuoja docentė S.Daugirdaitė.

Holokausto temos industrija

Gal todėl mokslininkai savo diskusijai parinko šmaikštų pavadinimą: „Iš bado šuva ir ridiką ėda?” Ridikų šuniui – kasmet vis daugiau, o štai skanėstų asortimentas menkas.
LLTI direktorius, humanitarinių mokslų daktaras Mindaugas Kvietkauskas 2012-ųjų lietuvių literatūros derlių vertina kaip vidutinišką, be aiškių favoritų. „Kūrybiškiausių knygų dvyliktuke, kaip visuomet, nestinga poezijos – ji stipri, vertinga. Galima išskirti Rimvydo Stankevičiaus knygą „Ryšys su vadaviete“, kuri signalizuoja atsiradus naujos poetinės kalbos fenomeną. Galima įžiūrėti ir eksperimentinės poezijos suklestėjimą – pasirodė net kelios stiprios knygos, eksperimentuojančios kalba,“ – teigia M.Kvietkauskas.
Beje, iki šiol poezijos knygos prieš mugę būdavo vertinamos tik renkant kūrybiškiausių knygų dvyliktuką. Tačiau po dešimties metų atkaklaus įtikinėjimo, kad eilėraščių skaitytojai visgi egzistuoja, šįmet už poezijos knygas pirmąkart galima balsuoti ir Metų knygos rinkimuose. Dabar LLTI sudarinėjamo dvyliktuko išskirtinumu beliko dramaturgija. O ji šįmet nustebino: geriausiųjų sąraše matome net dvi dramaturgijos knygas – Mariaus Ivaškevičiaus „Išvarymą“ bei Arvydo Juozaičio „Gyvųjų teatrą“
O štai prozos padėtis nedžiugina. Dvyliktuke atsidūrė trys romanai, bet visiems jiems kliuvo sočiai, nė vienas nebuvo entuziastingai vertintojų sutiktas.
„Ypač daug diskusijų sukėlė holokausto vaizdavimas Sigito Parulskio romane „Tamsa ir partneriai“. Svarstėme, ar šis kūrinys apie žydšaudžius ir jų veiklos stebėtojus liudija kančią, ar jau peržengia slidžią mėgavimosi kančiomis ribą. Beje, vertindami holokausto prozą dėl to nesutaria ir Vakarų kritikai. Ir jie mėgina nustatyti, kada holokausto vaizdavimas tik skatina suprasti to, kas įvyko, egzistencinį šiurpą, o kada jis virsta holokausto kultūros „industrija“ – šis terminas pasitelkiamas, kai kančia naudojama kurti sensacingus, provokatyvius, didelį atgarsį sukeliančius vaizdus. Holokausto liudytojų atsiminimai S.Parulskio romane yra perkuriami, ir tas perkūrimas vėlgi kelia nemažai klausimų“, – pažymi LLTI direktorius.
Staigmena daugeliui skaitytojų tapo Kristinos Sabaliauskaitės novelių rinkinio „Danielius Dalba ir kitos istorijos“ ignoravimas tiek Metų knygos rinkimuose, tiek kūrybiškiausių knygų dvyliktuke, kur jos vietą užėmė Vido Morkūno apsakymų rinkinys „Reportažas iš kiaušinio“. „Paprastas atsakymas: tiesiog buvo geresnių knygų. Ne visi K.Sabaliauskaitės apsakymai, spausdinami knygoje, yra vienodai pavykę. Šiuo atveju susiduriame su stipria žiniasklaidos palaikymo kampanija. Kartais, kaip „Silva rerum“ atveju, ta kampanija sutampa su vertingu kūriniu, o kartais prasilenkia. Po labai ryškaus debiuto kita autoriaus knyga paprastai nebūna tokia sėkminga: tai dažnas atvejis literatūroje“, – nedramatizuoja S.Daugirdaitė.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-8-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.