Ką slepia Rusijos propagandos veidas
s
Rusijos skleidžiama propaganda neapsiriboja vien kryptingais informaciniais pranešimais, kuriuos įkūnija visame pasaulyje išgarsėjęs Rusijos televizijos laidų vedėjas Dmitrijus Kiseliovas, bet aprėpia daug platesnį kontekstą, verčiantį susimąstyti kol kas pernelyg siauriai Kremliaus veikimą suvokiančią Lietuvą.
Skandalingi Dmitrijaus Kiseliovo, Rusijos kanalo “Rosija 1″ laidos “Vesti nedeli” (Savaitės naujienos) vedėjo ir valstybinės naujienų agentūros “Rosija segodnia” vadovo, pareiškimai tapo sudedamąja Krymo konflikto dalimi. Šešiasdešimtmetį netrukus švęsiantis žurnalistas patraukė ne tik Rusijos visuomenės, bet ir Vakarų žiniasklaidos dėmesį oficialiai tapdamas prezidento Vladimiro Putino ruporu, arba, kaip jį spėjo skambiai tituluoti “The Moscow Times”, naujuoju Kremliaus propagandos vadovu.
Teatrališkai pateikiamoje D.Kiseliovo nuomonėje atsispindi V.Putino politikos bruožai: siekis įgyti vis didesnę įtaką buvusiose Sovietų Sąjungos valstybėse, pradedant Ukraina ir baigiant Baltijos šalimis, konservatyvių vertybių pabrėžimas, Vakarams užklijuojant morališkai nuskurdusios civilizacijos etiketę, bei būtinybė atremti Rusijos paribiuose stiprėjančią Europos Sąjungos ir NATO įtaką.
Politikos apžvalgininkai tai laiko ne tik nuomone, bet ir savotišku šaltiniu, kurio interpretacijos gali atskleisti tolesnių Kremliaus sprendimų kryptį.
“Didieji valstybiniai kanalai bei kelios kitos žiniasklaidos priemonės yra naujasis Rusijos istorijos vadovėlis, skirtas naujos pasaulio vizijos ir ideologijos kūrimo procesui. Jos bruožai yra tarsi tikslas politiniams veikėjams, kurie turi jį įkūnyti”, – teigia propagandą tyrinėjantis filosofas prof. Gintautas Mažeikis.
Kartu D.Kiseliovas tapo akivaizdžiu įrodymu, kad Rusijos propagandos mašina kinta ir apima daug platesnį veiksmų bei metodų spektrą, nei dažnai pabrėžiama diskusijose Lietuvoje.
Už D.Kiseliovo – galinga mašina
D.Kiseliovas tapo ryškiausia propagandos figūra, tačiau už jo slepiasi kryptingai dirbanti mašina, kurios svarbiausius sraigtelius stebėtojams nėra lengva identifikuoti.
“Tokio asmens paskyrimas su V.Putino palaiminimu iš esmės reiškia žiniasklaidos ir valstybės suaugimo tendencijas bei visuomenės fašisizaciją”, – mano Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekanas prof. Šarūnas Liekis.
Tiesa, kokią realiai galią įgijo D.Kiseliovas, neaišku. Viena vertus, būdamas nuolatiniu televizijos veidu jis lemia visuomenės nuomonę, tačiau veikiausiai nėra tas, kuris formuluoja, kokios konkrečiai idėjos turi būti skleidžiamos.
“Nereikėtų perdėti D.Kiseliovo ar kitų jam artimų pranešėjų vaidmens, nes jis laidos vedėjas, o ne organizatorius, – sako G.Mažeikis. – Jis nėra tas asmuo, kuris derina žiniasklaidos, provokatorių ir inscenizatorių veiksmus. Paprastai tariant, mes matome aktorių scenoje, bet ne tą, kuris turi galią valdyti situacijas. Paviršutiniškas žvilgsnis į D.Kiseliovą yra labai klaidingas, nes šis tampa atpirkimo ožiu, paslepiančiu didžiąsias problemas.”
Eksperto teigimu, D.Kiseliovas yra profesionalus propagandistas – profesijos, apie kurią Lietuvoje kalbama retai, atstovas: “Jį galima vertinti dvejopai: paprasčiausiai kaip žurnalistą, laidų vedėją, ir kaip propagandistą. Lietuvoje nepriimta galvoti apie tokios rūšies veiklą, už kurią mokami pinigai ir kuri tarnauja valstybės sistemos ar eito labui. Jei vertinsime jį kaip propagandistą ir agitatorių, D.Kiseliovas yra agresyvus, drąsus, pakankamai kūrybingas ir suvokiantis, kad kryptingas įtikinėjimas daro masėms įtaką. Jis šias mases veikia, jis paklausus, nes yra mėgstamas ir žiūrimas.”
Būtent dėl to atvirai Baltijos valstybių nepriklausomybę kvestionuojantis ruporas turėtų būti apribojamas bent jau užsienyje. “Jis vis dėlto – tik simptomas, už kurio slepiasi galinga mašina ar industrija. Galima manyti, kad stabdydami D.Kiseliovą pristabdytume ir pačią mašiną – galbūt ne taip efektyviai, kaip norėtųsi, tačiau tai jau būtų konkretus veiksmas”, – svarsto G.Mažeikis.
Smegenų plovimo metodai keičiasi
“Veido” kalbinti ekspertai pabrėžia, kad minėta propagandos mašina apima ne tik nuomonę, kuri formuojama skleidžiant informaciją viešojoje erdvėje, bet ir inscenizuotus veiksmus. Tai buvo akivaizdu Kryme ir iki pat šių dienų – Rytų Ukrainoje, kur esą vietos gyventojų protestus prieš naująją Ukrainos valdžią tikriausiai inspiruoja Kremlius.
“Reikėtų atskirti agitacijos veiksmą – kvietimą, motyvavimą, dezinformavimą – nuo propagandos, kuri susideda ir iš įvykių organizavimo bei kitų socialinių technologijų, – aiškina G.Mažeikis. – Agitacija skiriama pirmiausia paveikti širdžiai, o po to protui. Šioje srityje Rusija ypatingų naujovių netaiko: ir toliau pasitelkiama dvasinga muzika, primenami didieji istorijos įvykiai. Tačiau propaganda kitokia: matome kviestinių grupių arba savanorių vykdomas įvykių inscenizacijas, kurias labai sunku atskirti nuo tiesos arba melo. Tai vadinama socialinėmis ir humanitarinėmis technologijomis, kurios turi ne tik informacinį, bet ir galios lygį. Atsakyti, ar jie tikri protestuotojai, ar ne, ar priešinamasi, ar ne, dirbtinai kuriamų socialinių dramų kontekste ne visada taip paprasta.”
Pasak propagandos tyrinėtojo, susiaurindami propagandos apibrėžimą galime prieiti prie klaidingų išvadų: “Šiuolaikinė propaganda yra daug modernesnė, nei man tenka girdėti Lietuvoje, kur ji apibrėžiama tik kaip melas. O juk reikia nagrinėti galios bei materialiuosius išteklius, kurie įgalina veikimą. Žvelgiant pernelyg siaurai tie, kurie pas mus siūlo riboti informaciją, gali pasirodyti kaip nedemokratiški laisvo žodžio varžytojai. Be to, tokia paviršutiniška kova yra mažų mažiausiai naivi, nes reikia ne tiesmukai koncentruotis į melą, o atpažinti veiksmus ir priemones, po kurių įvyksta konkretūs įvykiai. Priešingu atveju tikintis melo bangos galima sulaukti panašių nutikimų, kurie taip aiškiai nepatenka nei į tiesos, nei į melo kategoriją.”
Turinys, kurį rodo ne tik žodžiai, bet ir inscenizuoti veiksmai, verčia sunerimti. Pasak Š.Liekio, iš esmės paruošta dirva grįžti į agresyvios užsienio politikos laikus. “Anksčiau Rusijos propaganda buvo universalesnio pobūdžio, vartotos nespecifinės sąvokos. Buvo kalbama apie skirtingas vertybes nei Vakaruose, trečiąjį kelią, valdomą demokratiją, korumpuotą netikrą demokratiją Europoje bei JAV ir pan. Dabar pereita prie bandymų apeliuoti į rusiškumą, imperines ambicijas ir etninius rusų sentimentus. Akivaizdu, kad bandoma formuoti tapatybę etninio nacionalizmo pagrindu ir naudojantis tuo plėsti įtaką net už Rusijos ribų. Tokioje schemoje sąjungininkai gali būti tik tie, kurie mato asmeninės naudos iš tokios Rusijos politikos, nes bando Vakaruose perkurti valstybės sampratą į etnonacionalistinę versiją, gyvavusią prieškariu”, – aiškina profesorius.
Vakarų propaganda – nesulyginama
Nors Rusijoje mėgstama pabrėžti, kad Vakarų šalys, siekdamos politinių tikslų, lygiai taip pat pasitelkia propagandinius metodus, toks teiginys nėra pagrįstas.
“Visos didžiosios šalys naudoja propagandą, tik kartais vadina ją kitokiais vardais: informacine politika, viešąja diplomatija ar panašiai, – teigia G.Mažeikis. – Vis dėlto skiriasi priemonės ir jų naudojimo intensyvumas. Tokio masto įvykių inscenizavimo, kokį matome Ukrainoje, kitur vargu ar pamatytume. Tokie veiksmai, tarkime, Europoje kur kas labiau apriboti laike ir erdvėje, nes ši metodika yra demaskuojama, paneigiama ir valstybės viduje žurnalistų bei kitų asmenų ypač kritikuojama dėl galingo antipropagandos mechanizmo. Rusijoje demokratinių veiksnių ir demaskavimo mechanizmų, kurie tai galėtų pristabdyti, nėra, todėl ši taktika ir yra tokia populiari. Žinoma, Kremlius šį aspektą nutyli.”
Vilniaus universiteto Žurnalistikos instituto docentas Mantas Martišius taip pat pabrėžia akivaizdų informacinio veikimo skirtumą: “Rusijos kritika Vakarų atžvilgiu primena posakį: kuo pats kvepi, tuo kitą tepi. Jei pasižiūrėtume britų BBC žinias ir palygintume jas su Rusijos TV kanalais, nereikėtų didelių gabumų, kad įžvelgtume skirtumus informacijos pateikimo, nešališkumo, bandymo suformuoti objektyvų vaizdą požiūriu. Vakaruose nėra žaidžiama į vienus vartus, skiriant visą laidą vienai pozicijai argumentuoti.”
Vadinamųjų demaskavimo mechanizmų, kurie padėtų apriboti valdžiai palankios propagandos sklaidą, radimąsi apsunkina sudėtinga Rusijos žiniasklaidos padėtis. 2013 m. Žiniasklaidos laisvės indekse Rusija tarp 179 šalių užėmė tik 148 vietą, o Ukrainos įvykių kontekste reikalai dar pablogėjo: nepriklausomas kanalas “Dožd” buvo išmestas iš daugelio kabelinių tinklų, dėl to prarado 90 proc. žiūrovų ir 80 proc. pajamų, darbo neteko populiaraus portalo “lenta.ru” redaktorė, toks pat likimas ištiko radijo stoties “Echo Moskvy” vadovą, kuriuos pakeitė valdžiai patikimesni žmonės.
Vis dėlto, pasak G.Mažeikio, alternatyvi informacija tebėra gyva: “Interneto portalas “grani.ru”, radijas “Echo Moskvy”, TV kanalas “Dožd” yra švelniai opoziciniai – ne tokie radikalūs kaip, tarkim, “kasparov.ru”. Šie šaltiniai nebuvo uždaryti, tačiau situacija pasikeitė: dėl įvairių aplinkybių tonas nebėra toks griežtai antiputiniškas. Kontrolė vykdoma keliais būdais: yra leidinių, kurie tiesiogiai finansuojami valdžios, kitus veikia vadinamieji filtrai, pasireiškiantys ne cenzūra, o administraciniais, finansiniais mechanizmais. Bet negalima sakyti, kad Rusijoje veikia totalinė cenzūra ir nėra jokių informacinių kanalų. Egzistuojantys demokratiniai kanalai yra labai reikšmingi, su jais mūsų aktyvistams reikia bendradarbiauti.”
Komentarai (4)
Komentuoti
Loading ...
Rusijos propaganda daug ką nutyli. Skaičiuojant visus Rusijos ekonomikos praradimus, susijusius su kariniais vojažais, įvaizdžio praradimu, akcijų kritimu, valiutos “emigracija”, rublio nuvertėjimu ir kitkuo susidaro įspūdinga suma. Manau, kad ji gali būti artima 500 mlrd dolerių. Ar ta riba nebus ryškiai peržengta priklausys nuo tolimesnių imperijos veiksmų. Galimas atvejis, kad jie galutinai atgrasys Europos šalis palaikyti prekybinius santykius su tokia agresore. Demokratinės šalys gali pasipurtyti ir atpurtyti… Nepigiai tai kainuotų, bet gali nelikti kito kelio.
Rusija kariauja okupacinį karą. Tai – vienareikšmiška. Reikia bent jau tikėtis, kad diversantų puolimas prieš kariuomenės dalinį Mariupolyje bus paskutinis bandymas išprovokuoti karinį mūšį pilna jėga prieš šiandien turintį įvykti keturšalį susitikimą Ženevoje. Galima tik įsivaizduoti, kiek moralinių savybių reikėjo turėti Ukrainos neišdavusiems kariams, kurie matė, kaip į juos šaudoma, sužeidžiami ar net žūsta draugai. MInėtas pasitarimas gali tapti netgi paskutiniu bandymu politinėmis priemonėmis sustabdyti Rusijos imperijos karinę agresiją Pietryčių Ukrainoje.
Galima net neabejoti, kad Rusijos atstovas ir toliau kalbės, kad Rusija čia nei prie ko, kad ji susirūpinusi jog Ukrainos valdžia nesugeba įvesti tvarką ir apsaugoti rusus. Rusijos demagogai nusirito iki tokio lygio, kad aiškina, jog Ukraina netgi neturi teisės gintis nuo karinių žalių ar pilkų žmogeliukų be atpažinimo ženklų antpuolių, kai šie ginkluoti puola vyriausybės pastatus, aerodromus, milicijos skyrius ar netgi kariuomenės dalinius. Rusijos URM ministras S. Lavrovas tuos karius ir jų pagalbininkus vadina taikiais demonstrantais, prieš kuriuos naudoti jėgą, atseit, nevalia. Demokratinės šalys šaiposi iš tokių aiškinimų, tačiau tos pašaipos jau seniai nepasiekia jokių konkrečių rezultatų. Rusijos imperija savo istorines tradicijas, kurios remiasi tik jėga ir smurtu, išsaugo. Ir visa tai vyksta Europoje, XXI-ame amžiuje.
Kinija laikosi ir laukia savo laiko, palyginus, santūriai. Ši didžiulė gyventojų skaičiumi šalis tikriausiai tikisi, kad Rusija, sugriovusi savo ekonomiką visokiais kariniais vojažais, save izoliuos, neturės kur dėtis ir pati puls į jos glėbį. Tada Kinija turės “jaunesnį brolį”, kuriam galės nurodyti, kur skriaudžiamos jo teritorijoje geltonosios rasės teisės. Pradžioje nurodyti, o po to gal ir pamokyti galima bus. “Minkštas” scenarijus, V.Putino režimo išmislas, tačiau jis gali atsigręžti ir prieš pačią Rusiją. Tada Pekinas galės aiškinti, kad priešintis “demonstrantams” nevalia. Žinoma, kol kas toks scenarijus mažai tikėtinas, tačiau nesimato, kad Rusija bandytų Ukrainoje sustoti. Panašių agresorių likimas būna įvairus, bet savo esme panašus. Istorija tą vaizdžiai parodo.
Kalbant apie dabartį, diplomatijos bandymų atsisakyti jokiu būdu neverta. Apie galimus iki tam tikrų ribų kompromisus esu ne kartą diskutavęs. Šį kartą jie taip pat bus reikalingi. Ukrainai reikia stabilizacijos ir laiko pasiruošti ir įvykdyti prezidento rinkimus ir referendumą visos šalies mastu. Turi šalis tokią teisę ir jos jokie diversantai ar teroristai neturi teisės atimti. Net jei atsiųsti iš Šiaurėje esančios agresyvios didelės imperijos.
Kaip sakoma, “ant popieriaus susitarta”. Nereikia to nuvertinti, kaip kas jau bando tą daryti. Tai, kaip ne kaip – keturšalis dokumentas. Tai, kas sudėta į punktus – gali būti didelis žingsnis stabilizavimo link. Be to, laikas baigti karines “pratybas” prie Ukrainos sienos. Kiek jos gali tęstis?
Susitarime yra labai svarbi nuoroda:
“Turi būti nuginkluotos visos NETEISĖTOS ginkluotos formuotės; visi NETEISĖTAI užimti pastatai turi būti grąžinti teisėtiems savininkams, visos neteisėtai užimtos gatvės, aikštės ir kitos viešos vietos Ukrainos miestuose ir gyvenvietėse turi būti atlaisvintos.”
Tai šiuo momentu ji ir yra visu svarbiausia. “Žaliems žmogeliukams” teks ištirpti, pranykti, kaip dūmams po kelto gaisro. Kadangi to proceso stebėtojais taip pat pasirūpinta, tai netgi atsiranda viltis, kad Ukrainai gali pavykti suruošti prezidento rinkimus. Bet kokie teisėti kandidatai turi būti visiškai saugūs nuo bet kokių galimų provokatorių, o piliečių valia turi būti laisva ir jokių užsienio karinių jėgų netrukdoma. Jei prezidento rinkimų metu bus suruoštas visos šalies referendumas dėl prasmingų Konstitucijos nuostatų, tai gali būti padėtas taškas Ukrainos vientisumui ir sienų neliečiamumui. Būtent šioje stadijoje gali įvykti lūžis Ukrainoje demokratijos kūrimo link. Ukrainiečių tauta, kartu su kitomis valstybėje gyvenančiomis tautomis ar jų grupėmis turi teisę kurti savo gyvenimą demokratiniais pagrindais, be korupcijos, nusikaltėliškų klanų, savavaldžiavimo ir užtikrinant visų piliečių teises.
Viltis vis tik užgimė. Dabar reikia ją nedelsiant pradėti realizuoti. Negali pulkai ginkluotų “žmogeliukų” viską grobti, kartais dargi moterimis prisidengę. Niekas negali turėti automatų, išskyrus tie, kuriems tai privalu pagal pareigas. Svetimos šalies vėliavos nuo administracinių pastatų turėtų būti pašalintos. Darbų laukia daug. Tikėkimės,kad jie prasidės ir bus tęsiami iki pat prezidento rinkimų ir visos šalies referendumo dėl konstitucijos. Manau, kad Ukrainos piliečiai savo nuomonę pasakys. Kas pasikeitė į Rusijos pasus, galės savo laiku rinkti Rusijos prezidentą. Kai kas bando aiškinti, kad Kryme referendumas įvyko. Bet kuriuo atveju, jis nėra teisėtas dėl daugelio žinomų teisinių priežasčių. Turiu nuojautą, kad šis susitarimas labai nuliūdino “žalius žmogeliukus”, aktyviai padėjusius separatistams. Gali tekti grįžti namo nieko nepešus, be ordinų ir medalių…
kaip visada – Čėčėnijos užpuolimas per Šv. Kalėdas, Kačynskio nužudymas per Šv. Velykas, Ukrainos okupacija per Šv. Velykas.
http://www.fsspx.lt/index.php?option=com_content&task=view&id=956&Itemid=40
Kun. Gérard Mura, Trečioji Fatimos paslaptis
2008 01 03
A. Trečiosios Fatimos paslapties paskelbimas
Italų teologo tėvo Cagliari nuomone, apsireiškimai Fatimoje yra svarbiausias XX amžiaus įvykis. Šalia iškart paskelbtos Fatimos žinios yra trys paslaptys. Trečioji paslaptis Švč. M. Marijos valia buvo slepiama ilgiau nei kitos, todėl labai svarbu žinoti jos tikrąjį turinį. 2000 m. birželio 26 d. trečiosios paslapties tekstas buvo Vatikano paskelbtas. Tačiau gaila, kad šio teksto publikavimas neduoda atsakymo – kurio buvo tikėtasi – į klausimus, kylančius dėl trečiosios paslapties.
Apie ką kalbėjo Marija tuose šešiuose apsireiškimuose, kurie vyko 1917 m. kiekvieną mėnesį nuo gegužės iki spalio 13-tomis dienomis? Atvira Fatimos žinia buvo kvietimas atsiversti, nedelsiant išsakytas ir daug kartų pakartotas prašymas kasdien kalbėti Rožančių ir aukotis atsiteisiant už Dievo įžeidimus.
Apie ką gi Švč. M. Marija kalba paslaptyse? Pirmoji paslaptis kalba apie asmeninį išganymą. Būsimais laikais, pilnais pavojų tikėjimui, jį bus galima pasiekti asmeniškai garbinant Mariją ir praktikuojant atsiteisimo šeštadienius, pašvęstus jos Nekaltajai Širdžiai. Paslaptyje, kurią Marija atskleidė jau birželį, sakoma: „Jėzus nori tavimi pasinaudoti, kad žmonės mane pažintų ir pamiltų. Jis nori žemėje įsteigti mano Nekaltosios Širdies garbinimą. Kas jį priims, tam aš pažadu išganymą“. Pragaro vizija, parodyta Liucijai, Jacintai ir Pranciškui, leidžia suprasti šį išganingą Marijos pažadą ir jo reikšmingumą. Jau pirmoji paslaptis turi didžiulę reikšmę sielų išganymui. Apsireiškusi seseriai Liucijai Pontevedroje (Ispanija) 1925 metų gruodžio 10 d., Marija patikslino pirmąją paslaptį. Vėliau sesuo Liucija užrašė šio regėjimo tekstą savo nuodėmklausiui ir savo dvasios vadovui. Greitai išplito pirmųjų penkių atsiteisimo šeštadienių praktikavimas.
Bet Fatimos reikšmė yra dar platesnė – tai parodo antroji paslaptis. Antroji paslaptis buvo patikslinta 1929 metų liepos 13 d. Tuy vienuolyne (Ispanija, netoli šiaurinės Portugalijos sienos), kai Dievo Motina apsireiškė seseriai Liucijai. 1930 m. sesuo užrašė paslaptį, bent jau dalį jos, kreipdamasi į popiežių Pijų XI su prašymu pašvęsti Rusiją Nekaltajai Marijos Širdžiai, o taip pat 1940 m., pakartodama tą patį prašymą popiežiui Pijui XII. 1940 m. vasarį ir balandį nuodėmklausys perdavė Pijui XII šį prašymą, birželį jis buvo pakartotas, gruodį sesuo Liucija savo ranka parašė popiežiui[1]. „Trečiajame atsiminime“ (1941 m. gruodis), o taip pat „Ketvirtajame atsiminime“ (1941 m. rugpjūtis), kuriame yra pridėtas vienas sakinys iš trečiosios paslapties, sesuo Liucija, paklusdama savo vyresniųjų potvarkiams, pažodžiui išdėstė dviejų paslapčių turinį, o taip pat paskelbė apie trečiosios paslapties egzistavimą[2]. 1942 m., sutikus popiežiui Pijui XII, antroji paslaptis, susijusi su Rusija, buvo pirmą kartą pristatyta visuomenei, tačiau gaila, kad labai iškraipytu pavidalu[3]. …
Slogu stebėti Rytų imperijos agresyvias konvulsijas. Vietoj to, kad žengtų ekonomikoje į priekį ir gerintų gyvenimą šalyje, seka viena po kitos agresijos prieš kaimynes. Milijardai dolerių kaip į balą… Pietryčių Ukrainos miestuose prie Lenino paminklo susiburia pulkas mitinguotojų – separatistų. Tai labai įspūdinga XXI-ame amžiuje tuo, kad tie mitinguotojai vis dar lenkiasi asmeniui, atsakingam už Rusijos sugriovimą ir nubloškimą keliais dešimtmečiais atgal.
Prie tokio vaizdo visai dera ir Kremliaus ruporo Dmitrijaus Kiseliovo nuomonė: „Pagal veiklos mastą politikas V.Putinas, palyginti su jo XX a. pirmtakais, gali būti statomas į vieną gretą tik su Josifu Stalinu“. Su tuo , kuris sukėlė Ukrainoje, buvusiame Rusijos grūdų aruode, badą – “holodomorą”. Milijonai iš bado mirusių aukų – rūstus priminimas to , ką gali padaryti bolševikinis diktatorius, jei jis nebūna laiku sustabdomas.
Kaip D.Kiseliovo ir panašių demagogų vedamos laidos diena iš dienos plauna mąstymą Rytų Ukrainoje? – matome iš tų gatvėje sutiktų piliečių kalbų. Žurnalistai parinkdami žino, kuriuos pasisakymus geriausiai vertina Kremlius…