Nesibaigiantys debatai dėl to, ar minėti, o jei minėti – tai kaip, Gegužės pirmąją, dar kartą verčia savęs paklausti: o ką tądien išties vertėtų apmąstyti?

Nemažai tautiečių tas mintis kreipia į sovietinę praeitį: vieni – nes buvo baisu, kiti – esą buvę puiku. Išties būtent tada dar XIX a. pabaigoje pradėta minėti diena ir buvo praradusi savo pirminę esmę. Sovietiniais laikais tą dieną privalomai minėdavome, kokie „laimingi“ sovietinių respublikų žmonės, už kuriuos anoji valdžia taip viską apgalvoja, kad žmogui lieka tik prievartinis darbas ir prievartinė „šventė“. Vis dėlto atmetus tą tobulos darbininko ir valdžios (tuomečio darbdavio) „draugystės“ formą bei turinį kirba mintis: o ar tikrai dabar Lietuvoje, nors ir priešingai, bet iš esmės lygiai taip pat nevaisingai – atmetimu ir tyla, sprendžiame tą amžiną buvimo greta ir kartu klausimą?
Kas iškart ateina į galvą vos prisiminus žodžius „samdomas darbuotojas“ ir ką nuolat perša viešoji nuomonė, – tai kažkas, kas tiek nevykęs, kad nesugeba sukurti savo verslo. Minties kvailybė tokia gili ir paremta tokiu nuosekliu tikėjimu, kad panašiai mąstančių jokie loginiai argumentai neveikia. Vis dėlto lieka dar daugybė sveiko proto žmonių, tad jie supranta, kad kaip samdomas darbuotojas be samdančiojo, taip ir darbdavys be dirbančiojo – tarsi namas be stogo. Na, kažkas nebaigta. Taigi esminė problema, kuri ir turėtų užpildyti Gegužės pirmosios dienos turinį, yra buvimo kartu, bendradarbiavimo klausimas.
Bandydami išlaikyti objektyvesnę ir ne tokią šališką poziciją pažiūrėkime, kaip Lietuvos verslo ir darbo santykius vertina Pasaulio ekonomikos forumas, kasmet nustatantis šalies vietą pasaulio konkurencingumo žemėlapiuose. Ar darbuotojai, jų žinios, įgūdžiai ir kūrybiškumas yra panaudojami tinkamai, taip, kad duotų didžiausią naudą tiek jiems patiems, tiek verslui, tiek visam valstybės ūkiui, parodo darbo rinkos efektyvumas ir jos lankstumas.
Efektyviai naudotis turimu žmogišku turtu įmanoma tuo atveju, jei darbo rinka lanksti, darbuotojai santykinai lengvai, pernelyg nedidinant verslo sąnaudų gali keisti veiklos sritis, darbo užmokestis svyruoja, tačiau jo svyravimai nesukelia rimtesnių socialinių problemų. Efektyvi darbo rinka taip pat turi užtikrinti aiškų ryšį tarp darbuotojo pastangų ir paskatų, žmogaus padėtį sistemoje turi lemti jo gabumai, negalima diskriminacija. Laikantis tokių nuostatų darbuotojai dirba efektyviai ir šalis sugeba pritraukti daugiau talentingų žmonių, kurių stygius vis labiau jaučiamas visame pasaulyje.
Kaip konkrečiai vertinama Lietuvos darbo rinka? 2011–2012 m. konkurencingumo reitinge bendras darbo rinkos efektyvumas įvertintas prasčiau, ir Lietuva, pagal šį rodiklį 2010 m. buvusi 48 vietoje, dabar tarp 142 analizuojamų valstybių užima 54 vietą. Prasčiausia padėtis dėl darbuotojų ir darbdavių tarpusavio bendravimo (73 pozicija, per metus nukrista per 6 pozicijas), atleidimo ir samdos sąlygų – 117 vieta (nuosmukis per 10 pozicijų), protų nutekėjimo (117 vieta, nuosmukis per 10 pozicijų). Kalbant apie darbo rinką geriausiai vertinamas darbo užmokesčio lankstumas (8 pozicija pasaulyje, pernai pagerėjo vienu punktu) bei darbo užmokesčio ir produktyvumo santykis (22 pozicija, nuosmukis per 4 punktus).
Vertinant Lietuvos darbo rinkos situaciją į akis krinta gana didelės disproporcijos tarp atskirų rodiklių. Ne vienus metus konkurencingiausia pasaulio valstybe pripažįstama Šveicarija ypač akcentuoja būtent gerai subalansuotą darbo rinką ir nors pagal darbo užmokesčio lankstumą teužima 18 vietą (čia pirmauja Uganda, šiaip jau bendrame reitinge galinti „didžiuotis“ vos 121 vieta), tačiau pagal darbuotojų ir darbdavių bendradarbiavimą – pirmą. Matyt, neatsitiktinai Šveicarijoje ir verslo sumanumas gali pasigirti labai aukšta trečia vieta, nes, be kita ko, suvokiama, kad produktyviai gali dirbti tik gerbiama, galinti kūrybiškai atsiverti, adekvačiai apmokama darbo jėga.
Tiesiog tragiška 117 Lietuvos vieta, kuri jai suteikta už „protų nutekėjimą“, beje, tikėtina, savotiškai koreliuoja su labai aukšta darbo užmokesčio lankstumo vieta: jei bet kokios ekonomikos problemos permetamos darbui, o konkurencingumas ir eksportas skatinamas visų pirma vidine devalvacija (kitas darbo užmokesčio lankstumo pavidalas), tai didėjančios disproporcijos ateityje vis labiau badys akis.
Beje, pristatydami 2011–2012 m. konkurencingumo reitingą jo kūrėjai specialiai atkreipė dėmesį į tai, jog siekiant aukšto konkurencingumo darbo rinka turi būti organizuota taip, kad nebūtų prielaidų neramumams, panašiems kaip arabų šalyse, kuriose juos daugiausia ir lėmė darbo rinkos disproporcijos.
Lietuvoje realusis dirbančiųjų darbo užmokestis mažėja trejus metus iš eilės. Tai didina emigraciją, taigi vėl užsuka protų ir rankų nutekėjimą ir gilina socialines disproporcijas. Jau anekdotu tampąs minimalios algos klausimas niekaip nepajuda iš vietos. Graudu skaityti intelektine impotencija grįstus Finansų ministerijos išvedžiojimus, kad, tą minimalią algą pakėlus iki 900 Lt ir nekeičiant neapmokestinamojo pajamų dydžio, nacionalinio biudžeto išlaidos padidėtų 85,6 mln. Lt. Ko ji nepasako? Na, kukliai (?) nutyli, kiek sumažėtų tokias pajamas gaunantiems žmonėms išmokamos įvairios socialinės išmokos. O tai ne dešimtys, bet, tikėtina, šimtai milijonų litų.
O dabar pažiūrėkime į dar vieną lentelę, kuri irgi slepia stiprėjančios vidinės darbo ir kapitalo kovos ištakas. Akivaizdu, kad mažas pajamas gaunantys žmonės kažkodėl proporcingai pajamoms apmokestinami gerokai daugiau nei turtingesni jų tėvynainiai. Beje, papildant duomenis reikia paminėti, kad 2009–2010 m. apmokestinamos kapitalo kilmės pajamos mažėjo, vis dėlto šios grupės žmonių gaunamos neapmokestinamos pajamos išliko labai didelės. Pavyzdžiui, 2009 m. neapmokestinamos kapitalo pajamos siekė 2,2 mlrd. Lt, 2010 m. jau viršijo 2,45 mlrd. Lt. Analogiškos neapmokestinamos darbo pajamos 2009 m. sudarė tik 461,5 mln. Lt, o 2010 m. – 692 mln. Lt. Pernai atotrūkis labai smarkiai padidėjo.
Laisvė pradžioje būna mintis, vėliau žodis. Kai laisvė tampa įstatymu, taigi ir savo priešybe, ji gali gauti laisvos visuomenės veidą. Laisvė, jau sugebėjusi suvokti, kad ji yra kompromisas ir derybų rezultatas, gauna dar vieną pavidalą – ji gali tapti laisva rinka. Tik ar gali rastis laisva rinka ten, kur kompromisas paneigiamas net negimęs?

Metai    2003    2007    2010
P    GPM    P    GPM    P    GPM
Darbo pajamos    85,8    91,8    80,2    85,1    84,1    83
Kapitalo pajamos    5    2,9    10,6    7,7    5,7    7,6
Individualios veiklos pajamos    4,6    1,7    5,9    3,7    3,9    3,0
Kita    4,5    3,6    3,2    3,5    6,3    6,5

Pastaba:
P – pajamos, GPM – gyventojų pajamų mokestis. Visi skaičiai išreikšti procentais.