Pastarasis JAV prezidento Baracko Obamos metinis pranešimas buvo didelis ir pilnas pažadų bei bandymo įkvėpti amerikiečius tikėti amerikietiškąja svajone.
Prezidentas pažadėjo pakelti minimalią algą dirbantiesiems federalinėje valdžioje, sukurti neapmokestinamas taupymo obligacijas, padrąsinti amerikiečius taupyti, vėl uždaryti Gvantanamo kalėjimą, dar labiau apriboti imigracijos į JAV galimybes.
Bet labiausiai JAV ir viso pasaulio politikus nustebino toji pranešimo dalis, kurioje B.Obama pažadėjo rasti būdų, kaip kurti geresnį amerikiečių gyvenimą apeinant tas problemas, kurių yra dvipartiniame, smarkiai poliarizuotame, susiskaldžiusiame Kongrese. Tas aklavietes, į kurias Jungtinės Valstijos buvo pakliuvusios negalėdamos patvirtinti metinio savo biudžeto, privalėdamos išleisti valstybės tarnautojus nemokamų atostogų. JAV vykdomoji valdžia ir įstatymų leidėjas pagal JAV Konstituciją turi užtikrinti stabdžių ir atsvarų sistemą užtikrinančią veiksmingą vyriausybės darbą. Bet tai nesuveikė. Savo metiniame pranešime B.Obama pažadėjo, kad šie metai bus „veikimo metai“. Sugebėjimas įvykdyti šį pažadą ir efektyviai veikti, kai JAV Kongresas dažnai tampa kovos be kompromisų arena stabdant bet kokias reformas, yra didžiausias iššūkis JAV, svarbus ne tik JAV, bet ir visam pasauliui. Tiek JAV, tiek bet kokios demokratijos ir rinkos ekonomikos priešai, matydami JAV prezidento ir Kongreso santykių aklavietes, trindavo rankas ir didindavo savo galią pasaulyje.
B.Obama priminė amerikietišką svajonę. Kiekvienas amerikietis turi galimybę realizuoti pagrindinį JAV pažadą: jei sunkiai ir sąžiningai dirbate, jūs galite pakankamai užsidirbti, kad galėtumėte išlaikyti šeimą, turėti nuosavą namą, leisti vaikus į universitetą ir susitaupyti senatvei. Pagrindiniu JAV iššūkiu prezidentas laiko būtinybę išlaikyti tikėjimą šiuo pažadu šiandien. Jokie kiti iššūkiai, jokie kiti debatai nėra tokie svarbūs. JAV negali atsitikti taip, kad mažėtų skaičius žmonių, kurie gali šią svajonę įgyvendinti praktiškai.
Tokia amerikietiška svajonė svarbi ir kiekvienam lietuviui. Lietuviška svajonė oriai ir saugiai gyventi savo tėvynėje yra tai, kas būtina tiems, kurie apimti beviltiškumo, netikėjimo ar tiesiog geresnio gyvenimo paieškos būsenos yra susiruošę palikti Lietuvą. Ir Lietuvos politika turi susitelkti, kad būtų įgyvendinama lietuviška svajonė oriai gyventi savo tėvynėje.
Kas tie kertiniai akmenys, kurie turėtų padėti amerikiečiams susigrąžinti tikėjimą amerikietiška svajone? Pirma, jokia JAV bendrovė, savo produktus gaminanti kitose šalyse, negali tikėtis jokių mokesčių lengvatų. Tie mokesčiai gali būti naudojami finansuojant JAV bendrovių persikėlimą iš užsienio į vidaus rinką. Antra, jokia JAV bendrovė negali išvengti mokesčių mokėjimo, perkeldama savo gamybą į užsienį. Ir, priešingai, JAV turi mažinti mokesčius bendrovėms, kurios apsisprendžia likti JAV. Trečia, jei jūs esate JAV gamintojas, turite gauti didesnių mokesčių lengvatų. Jei jūs esate aukštųjų technologijų kūrėjas ir gamintojas, turite gauti dvigubai didesnes mokesčių nuolaidas už produktų gamybą JAV. Ir jei jūs norite sugrįžti dirbti į JAV regioną, kuriame buvo uždarytos gamyklos, turite gauti valstybinę pagalbą ar finansavimą naujos gamyklos statybai, įrangos įsigijimui ar naujų darbuotojų apmokymui.
Panašios idėjos sklinda ir iš Didžiosios Britanijos. Premjeras Davidas Cameronas Davoso forume išreiškė viltį, kad jo šalis taps darbo vietas ir verslo operacijas iš užsienio susigrąžinančia šalimi. Tai yra bus pakeista kelis pastaruosius dešimtmečius vyravusi tendencija perkelti veiklą į pigesnės darbo jėgos regionus.
Kaip šio JAV ekonomikos augimo susigrąžinimo šviesoje atrodo ekspremjero Andriaus Kubiliaus ir jo mokesčių reformos įkvėpėjų, dviejų šalies centrinio banko valdybos narių Ingridos Šimonytės ir Raimondo Kuodžio mokesčių lygiavos politika? Tai atrodė ir tebeatrodo ne kaip tinkami sprendimai, o kaip politinis ir ekonominis absurdas.
Ypatinga žinia JAV prezidento kalboje nuskambėjo Lietuvos politikams ir apie šalies prezidento pareigas. B.Obama pažadėjo vykti į bet kurią šalį, kurioje jis galėtų atverti rinkas naujiems JAV eksportuojamiems produktams. Toks JAV prezidento pažadas turi skambėti kaip akibrokštas Lietuvos politikams, kurie tebegyvena priešų ir sąjungininkų koordinačių sistemoje, taip ir nesugebėdami pripažinti gyvenimo realybės, susijusios su Lietuvos valstybės ekonominiais interesais, šalies piliečių gerove.
Belieka tik spėlioti, kaip tokia JAV prezidento kalba paveiks Lietuvos politiką. Kaip tokia JAV ir Didžiosios Britanijos vidinė politika paveiks Lietuvą? Tas įkvėpimas, kuris sklido iš B,Obamos kalbos amerikiečiams, yra tai, ko labiausiai trūksta ir Lietuvos politikams. Mūsiškiai, paskendę pensijų kompensavimo, mokesčių didinimo rutinoje, pamiršta, kad iš šalies bėgantys piliečiai yra protingi ir racionalūs žmonės, jie turi iš politikų išgirsti tai, kas juos priverstų suklusti ir patikėti naujosios Lietuvos ilgalaikiu ir sėkmingu projektu.
Niekas neabejoja dėl sunkios Lietuvos pensininkų padėties. Bet ar ji tikrai daug blogesnė nei jaunų šeimų, auginančių vaikus, dirbančių, mokančių didelius mokesčius, finansinę padėtį? Jei iš politikų girdėsime tik begalinę meilę ir rūpestį pensininkų atžvilgiu ir šalies politinis gyvenimas suksis apie politikų kovą tik dėl pensininkų balsų per rinkimus, šalyje sau vietos nematys tie, kurie dirba ir pensininkus bei politikus išlaiko. Lietuvos demografinė situacija klostosi taip, kad bet kuriuos ateities rinkimus daugiausia nulems pensininkai ir kiti socialinių išmokų gavėjai. Ditirambus pensininkų gerovei giedantys politikai turi suvokti, kad jie atima iš Lietuvos ateitį, išvarydami iš šalies tuos, kurie gali uždirbti tas pensijas ar kitas socialines išmokas.
Išmokti kalbėti visai Lietuvai, įtikinti, jog galime susitvarkyti savo šalį taip, kad iš jos nereikėtų bėgti, yra mūsų politikų pareiga. Nuo jų priklauso, ar atsiras naujų, visą visuomenę konsoliduojančių idėjų, ar šalis pamažu išsivaikščios.
Reikia tikėtis, kad JAV prezidento kalba sušvelnins respublikonų obstrukcionizmą, privers juos energingiau ieškoti kompromisų ir leisti didžiausiai pasaulio demokratijai parodyti pasauliui, kad ji gali būti pajėgi įveikti visus iššūkius. To reikia ne tik JAV, to reikia visam demokratiniam pasauliui. Tikėjimo demokratija ir laisvąja rinka, pirmiausia jose slypinčia didele piliečių gerovės kūrimo jėga labai reikia ir iš savo tėvynės bėgantiems lietuviams.
Na kq gi, po tokių aiškių įžvalgų -nieko kito nebelieka, kaip tik racionaliai susidėlioti pačiam, kad jau laikas priimti neatidėliotinus sprendimus, nes jau nėra kuo tikėti ir kur atsiremti.
Net kalbėti prieš rinkimus reikia mokinti būsimą prezidentą?
O kas dar išmokins dirbti?
kritikuojate kubilius bei šimonytes, o juk pats buvote liberalų,didžiausių konservatorių sąjungininkų,kandidatas į parlamentarus.Tai kaip čia dabar yra ,išverstaskūri,a…?
Laikas suprasti visiems valdžioje esantiems ir verslininkams, kad kuo didesnes pajamas gaunantieji gyventojai turi tuo didesnę naudą bet ką pirkdami, negu mažiau gaunantieji. Todėl valdžioje esantieji turėtų mokėti didesnius mokesčius arba žymiai sumažinti savo skaičių, o verslininkai žymiai padidinti darbuotojams atlyginimus. Tiek valdžioje ęsantieji vadovai, tiek ir verslininkai privalo užtikrinti savo ir vadovaujamų darbuotojų efektyvų darbą. Norintiems dirbti pensininkams už darbą turėtų būti atlyginama tik nustatyta tvarka padidinant pensijas. Valstybės mokesčiai turėtų būti imami tik už pajamas ir suteiktas paslaugas.
Dėk0ju gerb,A.Šindeikiui už populiarinimą nes daugelis iš mūsų angliškai ‘neįkerta’ Iš seimo darbo rezultatų matosi , kad aukštai pakylėtieji nei B.Obamos kalbos,nei žurnalo VEIDAS neskaito. Jie dirba sau,aiškinasi kas ką blogiau padarė.Nors esu pesimistas,bet dar kirba viltis,kadLietuvoje’lašas po lašo ir akmenį pratašys’Prašau, ‘lašinkite ir tašykite’be atvangos,gal kas nors kada nors ir pasikeis