Danutė Kalinauskaitė. Skersvėjų namai. – Vilnius: Tyto alba, 2015.– 173 p.

Danutė Kalinauskaitė – šiuolaikinė lietuvių prozininkė, trijų knygų autorė. Rašytojos kūrybos bagažas, kad ir negausus, tačiau puikiai įvertintas. Ji yra apdovanota Lietuvos rašytojų sąjungos, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto premijomis. Naujausias D.Kalinauskaitės novelių rinkinys “Skersvėjų namai” LLTI išrinktas kaip viena kūrybiškiausių 2015 metų knygų.

Laura Verbickaitė, kamane.lt

Skersvėjų namai – tai devynios novelės, kurias jungia šeimos santykių, begalinės laiko tėkmės, vertybių, žmogaus vienatvės temos.

Vyras galvoja apie nebaigtus darbus, moteris – apie skyrybas, vaikai – apie asmeninius dalykus, kurių neišsako garsiai. Visi jie – tėvas, motina ir vaikai – susvetimėję.

Šeimos santykių problematika atskleidžiama novelėje Pakeleivė. Vyras, moteris ir judviejų paaugliai vaikai skendi savo mintyse ir problemose. Nors jie – viena šeima, tačiau kiekvienas yra atitrūkęs nuo bendro pabodusio gyvenimo. Vyras galvoja apie nebaigtus darbus, moteris – apie skyrybas, vaikai – apie asmeninius dalykus, kurių neišsako garsiai. Visi jie – tėvas, motina ir vaikai – susvetimėję. Vyras, jausdamas savo žmonos nepasitenkinimą, norėdamas ją paerzinti, paima pakeleivę – seną, smarkiai šlubuojančią moterį, nuo kurios dvelkia nemalonus kvapas.

Nepažįstamo žmogaus atsiradimas šeimos aplinkoje parodo, kokie jie svetimi: moteris, pasibjaurėjusi pakeleive, vengia bendrauti su ja, vyras stengiasi išlikti malonus, jų dukra, bijodama spaudžiasi prie brolio, kuris vienintelis kalbina nepažįstamąją. Berniukui toji pakeleivė – taikinys, kuriuo manipuliuodamas gali erzinti tėvus. Sūnus pernelyg užsidaręs, įsitraukęs į kompiuterinius žaidimus, nebendraujantis su tikrais žmonėmis, o čia štai – realus žmogus: „Realiais… Tai dabar turėkitės: šita boba – REALI. Realesnė už tėvą, motiną ir seserį, net kartu sudėjus. Gal kad jie visi bekvapiai?“ (p. 137)

Tai – paauglio maištas: berniukas, pavėžėtos moters paprašytas palydėti ją iki namų, iškrečia tėvams pokštą – tariamai dingsta. Ši vaiko išdaiga, nemalonūs kvapai, vyraujanti įtampa ir išskirtinis pakeleivės charakteris atskleidžia veikėjų irzlumą, nekantrumą ir nepakantumą vienas kitam – tokioje situacijoje veikėjai parodo tikruosius savo veidus.

Atitolęs nuo sūnaus, tėvas bando užmegzti pokalbį, tačiau juos abu trikdo nejauki tyla.

Apie šeimos santykius svarstoma ir kitoje D.Kalinauskaitės novelėje Ilga kaip šimtmečiai diena. Tėvo ir sūnaus iškyla virsta įvykiu, paskatinusiu egzistencinius svarstymus: veikėjai ima kelti tokius klausimus kaip „Kas aš esu? Kuo man būti?“ Atitolęs nuo sūnaus, tėvas bando užmegzti pokalbį, tačiau juos abu trikdo nejauki tyla: „Kai darbas buvo baigtas ir abu sulindo palapinėn, į mažą brezentinę erdvę, juos pasitiko tai, kas ištinka užkopus į kalnus, maždaug 3000 metrų aukštyje, – išretėjusi atmosfera. Taip, namuose visiškai pakakdavo „aha“, „uhu“, „mam“, „tėt“, „nea“, kokių nors „kniau“, „miau“, ir viskas, kas reikia, pasakyta, o čia… Ištartas žodis, o dar labiau neištartas, užmeta kilpą, <…>“ (p. 35).

Tėvo ir sūnaus iškyla tėra vaidinimas, tėviška „pareiga“ leistis su sūnumi į žygius, o vaiko – semtis patirties iš tėvo. Čia gamta tampa išsigelbėjimu: tėvas ir sūnus, reaguodami į kiekvieną šlamesį, tiesiog laukdami kažko įvykstančio, bando nutraukti įsivyravusią tylą. Autorės gvildenama labai opi susvetimėjimo problema šioje ir kitose novelėse įgyja vis sodresnį atspalvį.

Kartais tolimas kraštas tampa namais, o savieji – svetima egzistencine tuštuma.

Knygos pavadinimas Skersvėjų namai taikliai atspindi autorės plėtojamą gyvenimo nepastovumo, jausmų, minčių kaitos ir namų paieškos temą. Namai – tai sava, artima erdvė, bet kartu ir uždara, kurioje kartais jaučiamės tarsi narvelyje. Novelė Suvyniok ugnį į popierių yra apie namus, kuriuos mes renkamės patys. Pasaulis toks margas, kupinas skirtingų kultūrų, kurios vieniems artimos, kitiems svetimos. Kitoje šalyje galime jaustis tarsi būtume namuose. Šios novelės veikėja – vaikštinėjanti Ispanijos gatvelėmis lietuvė, fiksuojanti savo potyrius. Kartais tolimas kraštas tampa namais, o savieji – svetima egzistencine tuštuma.

D.Kalinauskaitės novelių veikėjai – tai pažįstami, realūs žmonės, galbūt, turintys pačios autorės charakterio bruožų. Tačiau iš pažiūros kasdienės istorijos įpinamos į fikcinį audeklą, kuriame nebelieka aiškių ribų tarp „tikra“ ir „netikra“. Novelėje Suvyniok ugnį į popierių pasirodantis veikėjas Pedras – tai tarsi veikėjos sąžinės balsas. Iš pradžių atrodęs realus asmuo, belaukiantis jos prieplaukoje, paskui virsta kažkuo netikru, įsivaizduojamu: „Sutirtėjęs, išgąsdintas Pedras atsigręžia, ir staiga išvysti, ką slėpė kepurės snapelis: kirai, kol čia ėjai, išlesė to senjoro akis.“ (p. 32) Pedro balsu veikėja išgirsta apie savo naivumo ir patiklumo pasekmę – įžūlią vagystę. Šalis, rodės, jau tampa tavo namais, tačiau ir ji turi blogąją pusę, kuri stumia atgal į savus, kad ir skersvėjų sujauktus namus.

Skersvėjų namuose itin daug fantazijos ir netikėtų įvykių. Rašytojos talentas kurti istorijas ypač atsiskleidžia novelėje Nekalčiausia archeologija, kurioje pasakojama apie tai, kaip pagal rastą kito žmogaus pirkinių sąrašą sukuriamas žmogaus paveikslas. Šioje novelėje analizuojama greitėjančio gyvenimo tempo, žmonių noro ištrūkti iš to užburto rato problema.

Skaitant knygą dėmesį patraukia autorės įvairiapusiškumas. D.Kalinauskaitė aprašo skirtingų lyčių, socialinių sluoksnių žmones – tai moterys, vyrai, pasiturintys ir elgetos. Autorė kalba ir apie buitį, ir apie tolimus kraštus, keliones. Novelėse randama daug geografinių vietovardžių, socialinių reiškinių, šiandienos aktualijų aprašymo.

Derindama realybę ir fikciją, autorė visiškai panardina skaitytoją tekste.

Kaip pastebėjo Jūratė Sprindytė, Skersvėjų namų pasakojimas labai „tirštas“[1], sakiniai sodrūs, kalba kupina metaforų ir palyginimų. Derindama realybę ir fikciją, autorė visiškai panardina skaitytoją tekste. Novelėje Bomžė metaforų ir palyginimų gausa itin ryški: „Patinka, kad varpučiu gali įsipjauti pirštus ir lūpas, kad dainų žodžiai būna iš ašuto ir dreskia gerklę, kad parkerio plunksna cypdama brėžia baltus popieriaus, to kantriausio visų laikų baudžiauninko, marškinius, – patinka viskas, kas palieka kraujo pėdsaką…“ (p. 123) Ašutiniai žodžiai, brėžianti plunksna, pjaunantis varputis – visa tai sukelia fizinį skausmą, kartu primena ir skaudžią praeitį.

Į pasakojimus autorė įpina ir žiniasklaidoje aptariamų šiandienos aktualijų, ir nuorodų į lietuvių folklorą. Pvz., novelėje Žmogus, pilnas skersvėjų minimi Donecko įvykiai. Toje pačioje novelėje galime pastebėti ir lietuvių liaudies pasakos Dvylika brolių, juodvarniais lakstančių motyvų: „Broliai. <…> jungdamiesi į savo vienuolikos būrį <…>“ (p. 70). Novelės pabaigoje iš baikerio brolio sūnaus komentaro „Vieno rodos trūktų…“ (p. 84) suprantame, kad kada nors bus ir dvyliktas „brolis-baikeris“. Šiandienos aktualijas ir intertekstines nuorodas D.Kalinauskaitės novelėse papildo magiškojo realizmo elementai: kirai, lesantys Pedrui akis (p. 32), šlamantis miške Dievas (p. 46), o smėlis tarp dantų (p. 123) primena skablauskaitišką raganiškos moters įvaizdį.

Skaitytojas gali lengvai tapatintis su D.Kalinauskaitės kuriamais veikėjais, nes juose atpažįsta save, savo buitį, savo kasdienybę.

Knygoje keri D.Kalinauskaitės gebėjimas kurti ištisas istorijas iš vieno raktinio elemento. Novelėje Dryžuotinuo dryžuotos sofos motyvo pereinama prie karo, kalėjimo temos. Iš vienų įvaizdžių kyla kiti. Tokiu būdu nutolstama nuo pradinės minties, tačiau prie jos vėl grįžtama ir taip iš smulkmenų gimsta istorijos. Skersvėjai namuose paliečia kiekvieną daiktą, kuris gali papasakoti apie jų savininkus. Taip ir autorė, pažvelgdama į kiekvieną smulkmeną, charakterizuoja veikėjus. Neretai atrodo, kad rašytoja stebėdama aplinką nuolatos renka informaciją apie žmones ir ją panaudoja kurdama personažus. Skaitytojas gali lengvai tapatintis su D.Kalinauskaitės kuriamais veikėjais, nes juose atpažįsta save, savo buitį, savo kasdienybę.

D. Kalinauskaitės novelėse gausu informacijos. Autorė pasitelkia didžiulį kontekstą, nukelia skaitytoją į tolimus kraštus ir dar papildomai jį apraizgo egzistencinių svarstymų voratinkliais. Panyri giliai ir išgyveni kiekvieną teksto eilutę kaip asmeninę patirtį.

Kupina fantazijos, įvairių kultūrų, kasdienių problemų novelių knyga priverčia skaitytoją susimąstyti ir nuo skersvėjų apsaugoti, „kas geriausia“.

Knygos viršelis atskleidžia novelių turinį: vaizduojami įvairūs daiktai, besikaupiantys kiekvieno namuose, apkraunantys juos, bet kartu ir kuriantys namų savitumą. Viršeliu parodoma, kad ir knygos turinys – apie žmogaus kasdienius rūpesčius, buitį ir būtį. Tarp įvairiausių smulkmenų lentynėlėje stovi laikrodis. Jis tarsi simboliškai įprasmina gyvenimo tėkmę, nesustojantį lėkimą pirmyn. Dėmesį atkreipia laikrodžio rodyklės: jos visos „žvelgia“ į skirtingas puses. Tai gali simbolizuoti skirtingus žmonių požiūrius, norus ir kartu – vėjo kryptį. Vienus vėjas nuneša į Rytus, kitus į Vakarus, kaip ir veikėjus D. Kalinauskaitės tekstuose.

Skersvėjų namai­ kalba apie tikrus ir įsivaizduojamus, artimus ir svetimus, fizinius ir dvasinius namus, apie juose ir pačiame žmoguje pučiančius skersvėjus: „kai žmoguje langai atviri, skersvėjai išpučia, kas geriausia“ (p.78). Kupina fantazijos, įvairių kultūrų, kasdienių problemų novelių knyga priverčia skaitytoją susimąstyti ir nuo skersvėjų apsaugoti, „kas geriausia“.

***

___________

[1] Jūratė Sprindytė. Ugnies vyniojimas į popierių. Metai, Nr. 1, 2016. Prieiga per internetą:http://www.tekstai.lt/zurnalas-metai/8081-jurate-sprindyte-ugnies-vyniojimas-i-popieriu [žiūrėta 2016-03-31].

Knygą galite įsigyti čia

Recenzija pirmą kartą publikuota svetainėje kamane.lt 2016 m. balandžio 15 d.