"Veido" archyvas

Su jos eilėraščiais užaugome ir mes, ir mūsų vaikai. Jie patinka ir mažam, ir suaugusiam. Juose – pasaka ir tikrovė, skausmas ir gerumas, džiaugsmas ir liūdesys. Visa tai, ką nešiojamės savyje. Poetės Ramutės Skučaitės eilėraščiai turi nepaprastą galią: vaiką jie veda į gyvenimą, o suaugusiam neleidžia pamiršti pačių svarbiausių dalykų – tėvynės ir artimo meilės.

Prisipažinsiu: ilgai svarsčiau, ką parašyti apie šią moterį – tokią iškalbingą bei nuoširdžią kūryboje ir taip atsargiai veriančią duris į savo gyvenimą. Gal vardyti faktus? Kad gimė Palangoje, mokytojų šeimoje, kad anksti neteko tėvo (jo gyvybė užgeso Sibire), kad ir jai pačiai teko pažinti tremtį… Apie visa tai skaičiau jos knygoje “Varinis angelas”, kurioje pajunti ir skausmą, ir giliai širdyje tviskančią ašarą.

O gal reikėtų rašyti, kad poetė išleido beveik keturiasdešimt vaikams skirtų knygų, kad trims jų buvo skirti geriausios ir gražiausios knygos apdovanojimai, pelnytas UNESCO įvertinimas. O kur dar sukurtos pjesės ir vertimai. Kad pernai už mažų ir suaugusių žmonių pasaulio vienybę, už žodžio skaidrumą ji apdovanota Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija. Bet tai tas pat, kaip pažerti ant stalo trupinių… Iš tiesų, kad nors per žingsnį prie jos gyvenimo priartėtum, reikia ją išgirsti, pajausti ir įsiklausyti į tai, apie ką ji kalba.

Sako, kad ateiname iš vaikystės… Ką iš jos iki šiol prisimenate?

Sako… Jei nebūtumėte ištarusi šito žodžio, su teiginiu “ateiname iš savo vaikystės” būčiau iškart sutikusi. Bet tas “sako” ir privertė suabejoti: juk iš tikrųjų nė nežinome, iš kur ateinam. Ateinam į vaikystę, tai tiesa, ir tiesa, kad ją prisimenam.

Ką prisimenu aš? Man atrodo – daug. Beje, niekada nebuvau jos, tos vaikystės, pamiršusi. Atminty tebėra keistas Baltijos vaizdinys, kokio jokiu būdu negalėjo palikti suaugusiųjų pasakojimai, žodžiai, turėję savotiškus konkrečių daiktų atitikmenis, išdžiūvusio lapės kailio kvapas ir minkštumas, tėvo balsas, tegirdėtas ligi aštuonerių mano amžiaus metų… Ir mano pačios mąstysena, atskirais epizodais nepasikeitusi iki šiol. Atsimenu ne tik įvykius, bet ir savo santykį su jais (gal net labiau!): liūdesį, džiaugsmą, gailestį, bejėgiškumą, laukimą – su viltimi ir… be.

Gyvenimas – tai daugybė pamokų. Ko jis išmokė?

Manau, kad pamokomis vadinate susilietimą su nepatirtais ar pasikartojančiais reiškiniais. Tokiu atveju tai iš tikrųjų savotiškos pamokos. Tik gaila, kad ne visada pavyksta tų pamokų išvadomis pasinaudoti – keičiasi amžius, aplinkybės, ir įgytos žinios kartais tampa niekinės ar net kenksmingos. Ko jau tikrai nepaneigsi, tai lašo patirties, o tokį kiekviena gyvenimo pamokėlė palieka. Nemanau, kad tos patirtys labai skirtųsi nuo kitų mano amžiaus žmonių įgytų patirčių. Juk gyvenam vienu metu, matėme ir jautėme tuos pačius dalykus. O kad matydami vertinome juos kiekvienas skirtingai, tai kitaip ir būti negali.

Mokydamasi iš gyvenimo patirties suvokiau, kad jokie, kad ir patys didžiausi, turtai nepadaro žmogaus geresnio (blogesnį – gali), kad visa užgyventa materija tėra laikinai mums paskolinta (vis tiek juk paliksim) ir kad atsitikti gali, ir, beje, dažniausiai atsitinka, tai, ko mes mažiausiai tikimės.

Kažkas yra pasakęs: kad gimtų eilėraštis, savyje reikia nešiotis visą pasaulį. Kas Jus paskatino imtis plunksnos?

Suprantu, kad šiuo atveju “pasaulis” tėra metafora, bet tokios atsakomybės vis viena nedrįsčiau imtis. Rašyti neskatino niekas. Tiesiog taip įvyko.

Kodėl pasirinkote kelią į vaikų širdis?

Kai bandau suvokti savo rašymo vaikams prasmę, prisimenu Biliūno “Kliudžiau”, Haufo “Šaltąją širdį”, Anderseno “Idutės gėles”, konkretų berniuką, kuris kartą sudraustas neliesti drugelio rytojaus dieną piktai pasakė: aš vis tiek jį surasiu ir užmušiu… Galvoju apie nerišlią, pilną ištiktukų ir net neįvardijamų žodžių-ne žodžių kai kurių (bijau pasakyti – daugelio) vaikų kalbą.

Manau, kad tai, ką dabar pasakiau, bent iš dalies pateisina mano rašymą mažiesiems.

Iš ko kūryboje sėmėtės ir semiatės įkvėpimo?

Įkvėpimas daug kam mįslė… Man kartais atrodo, kad tai tėra romantizmo epochos ne visai reali sąvoka, kartais – kad jo iš viso nėra arba kad jis, tas įkvėpimas, yra tavo paties savastis, niekada tavęs nepaliekanti, tik kantriai laukianti susikaupimo, rimties ir perregimumo valandos, jog dar labiau tave sukauptų ir tuo pačiu metu išlaisvintų nuo visko, kas ligi tol trukdė rašyti.

Koks buvo Jūsų gyvenimo žmogus?

Neseniai perjunginėdama televizijos kanalus pamačiau dainuojančią ir sau gitara akompanuojančią mergaitę. Nežinau nei jos pavardės, nei laidos pavadinimo. Dėmesį patraukė ir kartu tiesiog užvaldė tekstas, kurio tiksliai atkartoti negaliu. Mergaitė dainavo apie svetimą dangų, skaudžiai duriančias žvaigždes ir apie laimę, apibūdindama ją taip: tu laimingas esi, jei kažkas pasilenks prie peties ir tau tyliai ištars, kad iškentės paskutinis.

Visi būtų laimingi, jei tokius žodžius galėtų išgirsti ir pasakyti patys. Ir taip gaila, kad nei juos tariant, nei išgirstant nėra jokio užtikrintumo, jog taip tikrai bus. Deja, tai tegali būti troškimas, kuris toli gražu nebūtinai išsipildo.

O jei kalbėtume konkrečiau, išskirti vieną vienintelį iš visų gyvenime sutiktų ar artimumo ryšiais susietų žmonių būtų tiesiog nuodėmė kitų atžvilgiu. Juk vieną garbini, o kito gailiesi, prie vieno glaudiesi – kitą glaudi pats, ir šitaip juk be pabaigos. Tikriau – ligi pabaigos.

Esate dviejų dukterų mama. Kasdieniai rūpesčiai ne vieną moterį dažnai įsuka ir nepaleidžia. Kaip visur sugebėdavote suspėti?

Dukras auginti labai padėjo mama. Man atrodo, kad didžiumą to, ką turi gauti augantis žmogus, siekiant jį išauginti žmogumi, jiedvi gavo iš mano mamos. Kaip, beje, ir aš pati gavau ir tebegaunu, jos jau nesant prisimindama ir suvokdama nenuginčijamą jos teisumą ten, kur kadaise nesugebėjau suvokti.

Ko visada norėjote išmokyti savo dukras? O gal manote, kad kiekvienas žmogus visko išmokti turi pats?

Norėjau išmokyti gero. Ir tik jos pačios dabar tegali atsakyti, kaip man tai pavyko…

O pats žmogus gali labai daug. Ir tiesiogine prasme išmokti ko nors už jį negali niekas kitas.

Esate iš tų moterų, kurioms likimas negailėjo gyvenimo smūgių. Kas visada padėjo atsilaikyti?

Žmogaus gyvenimas – vadinkim tai likimu ar susiklosčiusiomis aplinkybėmis – tų smūgių negaili niekam, bet tas pats gyvenimas ir padeda juos išlaikyti, argi ne? Taigi nesu išimtis.
Kokių žmonių silpnybių labiausiai nemėgstate?

Tuščio laiko leidimo ir aklo noro turėti. Kalbėdama apie tuščiai leidžiamą laiką jokiu būdu neturiu galvoje užsižiūrėjimo į tirpstantį sniegą ar vėjo blaškomą popierėlį nuo saldainio. Bet yra toks ypatingai niekingas laiko nepaisymas, kai užmirštama, kad nė viena sekundė nepasikartos.

Apie norą turėti, t.y. turtėjimo troškimą, jau esu užsiminusi. Man negera, kai seniai matytas pažįstamas, net buvęs bičiulis ar nelaimės draugas, paklaustas, kaip begyvenąs, atsako: turim dviaukštį namuką, dvi mašinas, atgavau tiek ir tiek tėvų žemės… Toliau ne tik kalbėtis, bet ir klausytis nesinori: žmogau, aš juk neklausiau, ką tu turi, man nesvarbu, ar tavo namukas dviaukštis, ar triaukštis, juk klausiau, kaip gyveni… Jau nė nekalbu apie tuos, kurių pilis saugo koviniai šunys ir kameros, kurie, beje, ir nepasigirs savo dievai žino kokiais būdais įsigytomis valdomis.

Kokį laiką dabar gyvenate?

Tokį pat kaip ir visi. Dešimtą dvidešimt pirmojo amžiaus rudenį. Į pabaigą eina lapkritis, dar liko šiek tiek lapų vardui pateisinti, miestiečiai bijo net pagalvoti, kaip reikės užsimokėti už šildymą… Į vaikų literatūrą plūsta vampyrai ir kitos bjaurastys. Leidėjai tą plūdimą vadina nekalta mados išdaiga, o Anderseno premija paskirta keliakilograminio visą pasaulį ir kelių kartų vaikystę užplūdusio “Hario Poterio” autorei. Bijau, kad net tų vaikų vaikams Anderseno šeimedžio močiutė taip ir liks arbatinuke…

Žvelgiant nuo metų kalno, kas jame, Jūsų akimis, yra svarbiausia?

Ir nuo kalno, ir lygumoje stovint jau matyti artėjanti žiema. Sako, šalta. Kaip nors pragyvensim, kad tik nesušaltų žmonių širdys. Žinoma, tų, kurie jas turi.