Šiemet Lietuvai tarptautiniame “Eurovizijos” dainų konkurse atstovaus Evelina Sašenko su lyrišku kūriniu “C’est Ma Vie”. Tai paaiškėjo praėjusį ketvirtadienį vykusiame nacionalinės atrankos finale. Nugalėtoją vieningai palaikė tiek komisija, tiek žiūrovai, už nugaros palikę artimiausius konkurentus – Liną Adomaitį ir Rūtą Ščiogolevaitę.

Nors E.Sašenko tik 23-eji, mergina scenoje toli gražu ne naujokė. Žvelgiant į jos muzikinę biografiją verta paminėti “Dainų dainelės” apdovanojimus (šešis kartus laureatė), projektus “Meilės istorijos pagal Edith Piaf” ir “Chopin Jazz Inn”, taip pat dalyvavimą Lietuvos televizijos rengtame klasikinės muzikos konkurse “Triumfo arka”. Šiuo metu E.Sašenko Muzikos ir teatro akademijoje studijuoja džiazą.

Kita vertus, ši patirtis nėra tarptautinė. Gegužę Diuseldorfe (Vokietija) vyksiančiame “Eurovizijos” dainų konkurso pusfinalyje, o vėliau, tikėkimės, ir finale, E.Sašenko stos prieš milijoninę Europos televizijos žiūrovų auditoriją ir turės tris minutes juos sužavėti. Vis dėlto bene labiausiai bijoti reikės tautiečių įvertinimo. Lietuviams “Eurovizija” – daugiau nei muzikinis konkursas. Tai – bene nacionalinės garbės reikalas, turintis pasakiškus TV reitingus ir keliantis smarkius debatus. Susidomėjimo nemažina nei nuolatinės nesėkmės, kai “Europa mūsų neįvertina”.

Muzikantai patirtimi “Eurovizijoje” nesigiria

Lietuvoje į “Euroviziją” dažnas žiūri kaip į sportą: nesvarbu, ar gerai žaidėme, svarbu, ar laimėjome. Verdiktas iš konkurso grįžusiems atlikėjams skelbiamas atsižvelgiant į tai, kokią vietą jie užėmė galutinėje lentelėje. O rezultatai nedžiugina: išskyrus “Skamp” ir “LT United”, nė vienai grupei finale nepavyko užimti aukštesnės nei 20-os vietos, keturis kartus Lietuvos atstovai neįveikė pusfinalio ribos ir į finalą nepateko.

Aivaras Stepukonis 2002 m. “Eurovizijos” finale liko paskutinis, bet tvirtina, kad jo atsiminimai, susiję su šiuo konkursu – labai šviesūs, o balsavimo rezultatų nereikia sureikšminti. Anksčiau jis yra teigęs: “Kai sėdame prie šventinio stalo, kažkam tenka vieta gale, kažkam – priekyje, kažkam – per vidurį. Bet visiems būna gera, nes pats stalas – šventinis, jame nėra “blogų” vietų.” Žiūrovai nebuvo tokie supratingi ir negailėjo piktų epitetų muzikantui ir jo pasirodymui. To rezultatas – lig šiol besitęsiantis Aivaro pasitraukimas iš viešojo muzikos pasaulio. Nors pernai jis išleido kritikų pripažintą albumą “Sage & Fool”, daugelio tautiečių akyse Aivaras vis dar siejamas su nesėkmingu pasirodymu “Eurovizijoje”. Pagal panašų scenarijų klostėsi ir grupės “Laura & the Lovers” karjera, kuri 2005 m. atstovaudama Lietuvai taip pat liko paskutinė, tik ne finale, o pusfinalyje.

Ilgainiui lietuviai pamažu įprato prie nesėkmių ir tapo atlaidesni. Tiek praėjusiais metais vietos ir užsienio ekspertų, bet ne “Eurovizijoje” balsavusių žiūrovų gerai įvertinti “InCulto”, tiek 2009 m. šaliai atstovavęs Sasha Son savo muzikinės karjeros nesusigadino. Pastarasis priešingai – šiemet net su dviem skirtingomis dainomis bandė vėl tapti šalies atstovu. Tačiau Sashos Son pavyzdys – išimtis iš taisyklės. Dauguma kitų lig šiol karjerą tęsiančių Lietuvos atstovų “Eurovizijoje” (Aistė Smilgevičiūtė, Jeronimas Milius, netgi “LT United” nariai) apie tai, kad dalyvavo šiame konkurse, linkę nutylėti.

Nepaisant, švelniai tariant, vidutiniškų rezultatų, “Eurovizijai” skiriamas lietuvių dėmesys kasmet išlieka didžiulis. Geras to įrodymas – TV reitingai. Remiantis 2009 m. “TNS Gallup” žiniasklaidos tyrimų metine apžvalga, “Eurovizijos” finalo transliacija buvo pati žiūrimiausia TV laida Lietuvoje. Tais metais jos reitingas, arba vidutinė auditorija, buvo 23,9 proc. (žiūrimiausių metų filmų reitingas nesiekė 17 proc.). Pernai “InCulto” pasirodymo vidutinė auditorija sudarė 20,2 proc. Žiūrimumo rekordas buvo užfiksuotas 2006-aisiais, kai “LT United” prie ekranų bent trumpam pritraukė 41 proc., arba 1,37 mln. Lietuvos gyventojų. Vidutinė tos transliacijos auditorija – 24,8 proc. Transliacijų reitingai sumažėja tik tada, kai Lietuvos atstovai nepatenka į finalą, tačiau net ir tada skaičius būna dviženklis.

ABBA narys “Eurovizijos” nebežiūri

Muzikologas Darius Užkuraitis įvardija tokias “Eurovizijos” populiariumo priežastis: “Viena vertus, mums nuo vaikystės teigiama, kad esame “daininga tauta”, o čia niekaip negalime nugalėti kažkokioje “Eurovizijoje”, nors latviai, rusai, estai ar ukrainiečiai tai yra padarę. Tai kelia ir sportinį pyktį, ir azartą.” Nuolatinis nacionalinės atrankos komisijų narys teigia, kad “Eurovizijai” didesnę reikšmę teikia daugelis mažųjų Europos šalių. “Kas pasakys, kas šiuo metu yra populiaru Bosnijoje ir Hercegovinoje ar Maltoje? Mažos šalys į “Euroviziją” žiūri kitaip nei didžiosios. Mažoms tautoms tai vienas iš svarbesnių renginių, kur gali save parodyti visai Europai”, – sako D.Užkuraitis.

Kaip priešingą pavyzdį galima pateikti Jungtinę Karalystę. Pastarosios šalies muzikos rinka yra Europos lyderė, bet per pastaruosius aštuonerius metus britai “Eurovizijoje” triskart liko paskutiniai. Šalyje apstu populiarių grupių, tačiau jos nesiveržia į “Euroviziją”, nes nelaiko šio konkurso reikšmingu. Priešingai – sieja jį su blogu skoniu, muzikiniu ir vizualiu kiču. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad “Eurovizijoje” negalima groti gyvai – tik dainuoti. Panaši situacijoje ir Airijoje, galinčioje tik pasvajoti, kad jų šaliai “Eurovizijoje” atstovautų nacionaliniu pasididžiavimu laikomi U2 ar Damienas Rice‘as, taip pat Vokietijoje. Nors pernai Vokietija laimėjo konkursą, ši pergalė šaliai tik antra nuo “Eurovizijos” starto 1956 m.

Žemas “Eurovizijos” kūrinių muzikinis lygis sietinas su pastarųjų metų tendencija, kai labiau rūpinamasi dainos pateikimo šou, o ne pačia daina. Žiūrovai tai vertina kritiškai. Šiuo metu net trijų Lietuvos grupių (“G&G Sindikato”, “Empti” ir “GeraiGerai & Miss Sheep”) prodiuseris Justas Čekuolis konkurse skambančią muziką vadina greito maisto produktu. “Greitai suvalgei – lyg ir skanu, bet pamiršai ir vėl jautiesi alkanas. Absoliuti dauguma “Eurovizijos” dainų yra vienadienės, sukurtos tam, kad per tris minutes trepsėtų kuo daugiau europiečių ir šie pultų skambinti ir balsuoti”, – griežtai vertina jis.

Benny Anderssonas, “Eurovizijos” nugalėtojos grupės ABBA narys, prieš porąmetų apskritai nustojo žiūrėti šį konkursą. “Tai, ką pastaruosius kartus mačiau “Eurovizijoje”, buvo geras televizijos šou. Bet muzikai šis renginys nebereiškia nieko”, – BBC teigė muzikantas, sukūręs dainą “Waterloo”, su kuria 1974 m. ABBA laimėjo “Euroviziją”. Ši daina lig šiol laikytina tradiciniu “Eurovizijos” standartu.

Pasauliniame muzikos kontekste “Eurovizija” yra menkas žaidėjas. Daug didesnis įvertinimas nei pirmoji vieta “Eurovizijoje” muzikantams yra “Grammy” statulėlė, “World Music Awards” ar netgi taip pat už prastą skonį kritikuojamos MTV prizas. Kita vertus, Lietuvoje, kur didelio masto muzikos apdovanojimai neberengiami, aukšta vieta nacionalinėje “Eurovizijos” atrankoje yra didelis pripažinimas.

Balsuoja kaimynai ir emigrantai

“Neverta tikėtis daug balų dainininkei, kurios gimtosios šalies emigrantai gyvena visur, bet ne Europoje. Vokiečiai konkursan siunčia juokingą turkų ansambliuką, ir Turkijos žiūrovai – po jų kojomis. Ir atvirkščiai – šiek tiek dainuojančiam turkui visi Vokietijos tautiečiai surenka galybę balsų”, – taip savo esė “Kaip nesierzinant klausytis “Eurovizijos” konkurso” pusiau juokais, pusiau rimtai samprotauja Ernestas Parulskis. Rašytojas paliečia opią “Eurovizijos” ydą: kaimynų balsavimą už kaimynus, taip paverčiant muzikinį šou viešu politinio korektiškumo demonstravimu. Tai buvo ypač akivaizdu 2007 m., kai Serbija laimėjo konkursą, gavusi maksimalų balų skaičių net iš šešių gretimų šalių.

Lietuvos pavyzdys taip pat gerai iliustruoja balsavimo už kaimynus tendenciją, tačiau mus konkurse palaiko ir emigrantai. Nuo 1994 m., kai “Lietuva” debiutavo “Eurovizijoje”, daugiausia balsų mūsų šalis gavo iš Latvijos, Jungtinės Karalystės ir Airijos. Pastarosios valstybės nėra kaimynės, tačiau dėl jose gyvenančių lietuvių skaičiaus diskutuoti neverta. Lietuva savo ruožtu balus dažniausiai atiduoda Rusijai, Latvijai ir Ukrainai – regiono kaimynėms ir politinėms partnerėms.
Nepaisant neskaidraus balsavimo ar žemo muzikinio lygio, žiūrimumu “Eurovizija” nesiskundžia. Tinklalapis Eurovision.tv skelbia, kad pusfinalių ir finalų transliacijas iš viso kasmet žiūri apie 100 mln. europiečių. Tik klausimas, kiek iš jų po savaitės galėtų įvardyti nugalėtoją. Vienadieniškumas – dar viena šio konkurso ypatybė. Ir nors Lietuvai, kaip mažai ir retai kada tarptautiniu lygiu matomai valstybei, “Eurovizija” negali būti nereikšminga, į šį šou dera žiūrėti kaip į kokybišką pramogą, kur kovojama tik tol, kol vyksta transliacija.