Į gerų vadybininkų rankas patekęs valstybės turtas galėtų duoti keliasdešimt kartų daugiau finansinės naudos, nei duoda dabar.

Apgailėtina vadyba, nežinojimas nuo ko pradėti, nuolat besikeičianti politinė konjunktūra, noras daryti įtaką ir nemokšiški sprendimai užkerta kelią iš valstybės turto gauti kur kas didesnių pajamų, kartu ir dividendų į valstybės iždą.

Daug tik idėjų ir kalbų

Išmėžti kai kurių partijų “lesyklomis” tapusių valstybinių įmonių arklides, priversti jas dirbti ir gauti bent pakenčiamo pelno, regis, nebus lengva.

Pirmas žingsnis nebuvo sėkmingas: premjeras Andrius Kubilius ir jo bendražygis ūkio ministras Dainius Kreivys, užsimoję pakeisti valstybės valdomo turto valdymą – konsoliduoti jį į vienas rankas ir priversti duoti didesnį pelną – patyrė fiasko: savo idėjomis neįtikino ne tik koalicijos partnerių, bet ir saviškių.

Tačiau dar ne viskas prarasta: apgailėtiną padėtį – kai keliomis dešimtimis milijardų įkainotas valstybės turtas biudžetą papildo tik keliasdešimčia milijonų litų – užsimoję keisti politikai rengiasi pristatyti alternatyvų projektą.
Kol kas tai tik kalbos. “Iš esmės, dabar vežimas statomas priešais arklį”, – konstatuoja “Veido” pašnekovai, verslininkai ir verslo konsultantai.

Negalime kartu ir greitėti, ir stabdyti

“Visuomis” ar koks nors kitas darinys – tai tik smulkmena. Tol, kol aukščiausios centrinės valdžios galvose neįvyks lūžis, kad valstybės turtas turi kurti grąžą, o socialinė misija – visai atskira apibrėžta sritis – nieko neįvyks”, – neabejoja verslą konsultuoajnčios bendrovės “Savvin” vadovas Arvydas Saročka. “Vieno junginio sukūrimo tikrai nepakaks. Neužtenka vien tik apie stalą susodinti “auksines galvas”. Tam būtina kompleksinė sistema”, – antrina “Teo LT” generalinis direktorius Arūnas Šikšta.

“Dabar vienu metu ir greitėjame, ir stabdome. Taip negali būti. Jei, tarkime, valstybinės įmonės vadovui reikia spręsti nedarbo klausimus, jam sunku aprėpti dar ir pelno sritis”, – tvirtina Žygintas Mačėnas, “SEB Enskilda” vadovas. Tad reikalauti pelno ir efektyvumo, kol iki galo neaišku, kokios įmonės už kiek ir kuo užsiima – kol kas negalime.

Akivaizdžiausias nuolat minimas pavyzdys – “Lietuvos geležinkelių” veikla. Lietuvos banko Ekonomikos departamento direktorius Raimondas Kuodis dešimtis kartų yra kartojęs, kaip daugiau nei šimtu milijonu valstybės biudžetą galime papildyti vienu ypu. “Iki 200 mln. Lt galime pasiimti iškart: nustokime geležinkeliais nepelningais maršrutais vežioti grybautojus ir nupirkime jiems mikroautobusą”, – nuolat primena jis. Tačiau politinės valios priimti sprendimus, ypač prieš rinkimus, kaip nėra, taip nėra.

Bet pradžiai gal būtų galima pradėti nuo paprastesnių ir mažiau skausmingų dalykų. Pavyzdžiui, gal jau metas suskaičiuoti ne tik kiek valstybinių įmonių turime, kokį jos turtą valdo, bet ir kiek šios išleidžia lėšų, įgyvendindamos socialinius įsipareigojimus. Juk to iki šiol niekas neskaičiavo.

Ar valstybė gali auginti avis ir išlaikyti žirgynus?

Tiesa, vos premjerui ir ūkio ministrui prakalbus apie galimybę valstybei daugiau turėti iš savo turto, pradėjo skrieti kritikos strėlės: esą komerciškai naudingą, pelno galintį duoti turtą valdžia ruošiasi parceliuoti. “Gal keistai nuskambės, tačiau neapykanta verslui pas mus  didžiulė, – pabrėžia buvęs premjeras, dabar verslo konsultantas Aleksandras Abišala. – Susidaro įspūdis, kad tebegyvename krikščioniškaisiais viduramžiais, kur tik išrinktieji galėjo imtis verslo. Išgirdus, kad valstybė gali daryti verslą, išsyk pasipila: “Na, neplėškite jūs žmonių”. Iš tiesų – tai labai lietuviškas motyvas. Ir “Omnitel” prezidentas Antanas Zabulis sutinka, kad lietuviai – apimti baimės keistis: “Fobijų turime daugiau nei turėtumėme turėti. Juk didesnė valstybinių įmonių grąža – tik nauda. Daugelį yra apėmusi pamatinė baimė keistis, pažiūrėti į save iš šalies”, – sako verslo atstovas. “Valstybė ir patys piliečiai turi norėti suprasti, kodėl valstybė to siekia ir kokia nauda iš to bus paslaugų vartotojams ir mokesčių mokėtojams”, – mintį tęsia A.Šikšta.

“Iš tiesų tai dabar daug kas gali pelnytis iš valstybinio verslo. Kai kurie tą ir daro. Savaime suprantama, kad tokie veikėjai nori taip elgtis ir toliau, tad ir nepateisina iš Vyriausybės sklindančių idėjų. Juk niekas nenori kirsti šakos, ant kurios sėdi”, – dar vieną priežastį, kodėl premjero ir ūkio ministro pasiūlymai sulaukia tiek kritikos, įvardija A.Abišala.

Beje, čia svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad atlikus namų darbus, tai yra atskyrus komercines paslaugas nuo socialinių, dar teks ieškoti ir gerų vadybininkų, mokėti jiems geras algas – tokia profesionalaus verslo kaina. “Taip, specialistų paslaugos kainuoja nemažai, bet pasaulinių ekspertų patirtis yra naudinga. Ir nė viena valstybė nesinaudoja tokia informacija dykai. Kitu atveju mūsų ir toliau laukia politizuotos diskusijos nuo rinkimų iki rinkimų apie prastą šalies valstybinio ūkio būklę”, – įsitikinęs A.Šikšta.

Derėtų priminti, kad, paskutiniais skaičiavimais, dabar mūsų valstybė turi apie tris šimtus bendrovių. Didžioji dauguma – smulkios. Antai valdome ir keletą vaistinių, ir keletą žirgynų, taip pat auginame avis – vien tokių bendrovių bent trys. Ar viso to mums reikia? “Po senovei valstybė yra apšepusi veiklomis, kurios įsivaizduojamos kaip strateginės, – pabrėžia A.Saročka. – Žinoma, kad reikia rinktis tik prioritetines įmones, o visas kitas  – nereikalingas – leisti privatizuoti”. Tokiu atveju, anot jo, likusias būtų įmonoma lengviau ir efektyviau prižiūrėti. Vis dėlto kol kas apie privatizavimą garsiai kalbėti vengiama. Gal valdžia bijo sulaukti dar daugiau kritikos? Juk sąvoka “privatizacija” Lietuvoje jau seniai įgavusi “prichvatizacijos” atspalvį.

Kaip atrodo, šiandien pagrindinė problema – ne valstybės turto valdymo strategijos neturėjimas, o tiesiog nenoras keistis. Ir dar viena problema – pradėjus įgyvendinti turto pertvarką, svarbu ją prižiūrėti ir koreguoti. Juk paprastai pasikeitusi valdžia nori viską, ką darė prieš tai buvusioji, apversti aukštyn kojomis.

Vadovų vertinimai

A.Šikšta, bendrovės TEO generalinis direktorius

“Sukurti kokį nors bendrovių valdymo junginį tikrai nepakaks. Neužtenka vien apie stalą susodinti “auksines galvas”. Tam būtina kompleksinė sistema”.

A.Zabulis, “Omnitel” prezidentas

“Fobijų turime daugiau nei turėtumėme turėti. Dėl valstybinių įmonių – taip pat. O iš tiesų didžiausia mūsų bėda yra pamatinė baimė keistis, pažiūrėti į save iš šalies.”

A.Saročka, verslą konsultuojančios bendrovės “Savvin”, vadovas:

“Mano manymi, valstybei reikėtų pasilikti tik prioritetines įmones, o visas kitas – nereikalingas – leisti privatizuoti”.

R.Kuodis, Lietuvos banko Ekonomikos departamento direktorius

“Nustokime geležinkeliais nepelningais maršrutais vežioti grybautojus. Gal geriau jiems nupirkime mikroautobusą. Panašiai galima spręsti ir problemas dėl kitų valstybinių bendrovių”.

A.Abišala, buvęs premjeras, verslo konsultantas

“Šiuo metu daug kas gali pelnytis iš valstybės verslo. Kai kurie tą ir daro. Bet tikrai esama būdų, kaip tai pažaboti”.

Norint efektyviai ir pelningai valdyti valstybės turtą, pirmiausia derėtų:

• Apskaičiuoti, už kokią sumą valstybės valdomos įmonės teikia viešąsias paslaugas;

• Inventorizuoti visų valdomų įmonių turtą;

• Pagaliau suskaičiuoti, kiek valstybė turi nekilnojamojo turto;

• Apsispręsti, kurių įmonių veikla valstybei yra prioritetinė;

• Visą nereikalingą, pridėtinės vertės nekuriantį turtą – privatizuoti;

• Kai tai bus padaryta, sukurti įmonių valdymo strategiją;

• Valdymą centralizuoti, depolitizuoti;

• Apsispręsti, ką valstybė su savo turtu veikia ir veiks ateityje vietos, regiono ar tarptautinėje rinkose, siekdama komercinių tikslų.