Vakariečiai jau seniai įprato per pasivaikščiojimus surinkti savo keturkojų paliktas krūveles, tačiau lietuviai gyvūnų augintojai stoja į didžiausių ES apsileidėlių gretas.

Kol politikų mintyse sukasi artėjantis Lietuvos pirmininkavimas Europos Sąjungos Tarybai, paprasti gyventojai turi kas kas žemiškesnių rūpesčių. Pavyzdžiui, kaip iškėlus koją iš namų į pavasarėjančio Vilniaus gatves neįlipti į keturkojų š…, o kalbant kultūringai – į gyvūnų ekskrementus, kurie nutirpus sniegui visu gražumu atsivėrė daugiabučių namų kiemuose, pievelėse, vaikų žaidimo aikštelių prieigose.
Vilniaus, kuriame jau po kelių mėnesių rinksis ES politikos viršūnės, daugiabučių kiemai ir kitos viešosios vietos šį pavasarį skęsta keturkojų išmatose. Kai kurių mikrorajonų gyventojai, vedantys savo vaikus į naujai įrengtas žaidimų aikšteles prie daugiabučių, vejose neberanda švaraus lopinėlio kojai padėti. „Vaizdas baisus. Visur vien šunų išmatos. Man gaila mūsų vaikų, kurie turi žaisti tokiomis antisanitarinėmis sąlygomis. Kaip jiems paaiškinti, kodėl mes tokie apsileidę?“ – baisėjosi viena mama sostinės Naujininkų rajone.
Ir iš tikrųjų – kodėl? Kodėl Vakarų Europa – Vokietija, Austrija, Didžioji Britanija, Airija, Olandija, Švedija ar Danija jau seniai įpratino gyventojus surinkti savo augintinių paliktas krūveles, o Lietuva, matydama aplink tiek gerų pavyzdžių, nesugeba net ir tokios menkos, tik labai nemaloniai kvepiančios, problemos išspręsti. Ką darome ne taip ir ką galėtume pakeisti?

Atsiliekame keliasdešimt metų

Lietuviai myli šunis: vien Vilniuje jų oficialiai registruota apie 9 tūkst., bet manoma, kad tikrasis šių keturkojų skaičius gali siekti net 30–40 tūkst.
O dabar pasižiūrėkime, kiek vilniečių pernai buvo nubausta už tai, kad viešose vietose nesurinko savo augintinių ekskrementų. Skaičius juokingas – 46, juolab kad piniginę baudą iš jų gavo dar mažiau, nes nemažai prasižengusiųjų atsipirko įspėjimu.
Tokius skaičius dar galima būtų suprasti, jei sostinės vejos spindėtų tvarka, bet dabar jos nusėtos šunų išmatų. Taip yra todėl, kad gyvūnų laikymo taisyklės daugelyje Lietuvos miestų šiandien dar realiai neveikia: šalyje sukurta kontrolės sistema yra neįgali, o ir patys lietuviai pagal savo elgesį su keturkojais bei atsakomybės lygį, kad ir kaip sunku tą pripažinti, nuo vakariečių vis dar atsilieka mažiausiai trisdešimčia metų.
Daugelyje Lietuvos miestų padėtis panaši: už kontrolę, kad būtų paisoma gyvūnų laikymo taisyklių, didžiųjų miestų savivaldybėse atsakingi nuo vieno iki kelių pareigūnų, bet jie dar turi daugybę kitų pareigų. Vilniuje tokių viešosios tvarkos specialistų pajėgos didžiausios, tačiau vaizdas kiemuose anaiptol ne gražiausias.
Taigi kontrolės praktiškai nėra, o rizika, kad tavo keturkojui tuštinantis pakrūmėje būsi pričiuptas, minimali. Antra vertus, patys gyventojai, priešingai nei kokie švedai ar vokiečiai, skųsti tokių pažeidėjų nėra linkę. O Vakarų patirtis rodo, kad būtent baudos yra viena efektyviausių priemonių, padedančių sudrausminti netvarkingus šunų šeimininkus. Todėl tokiose šalyse, kaip Didžioji Britanija ar Airija, prie kiekvieno kampo stovi stulpai su įspėjimais apie gresiančias baudas už šiukšlinimą ar paliktus gyvūnų ekskrementus, ir baudos iš tiesų įspūdingos – iki tūkstančio svarų sterlingų Anglijoje ir iki trijų tūkstančių eurų Airijoje. Na, o kontrolei užtikrinti čia pasitelkiamos ne tik savivaldybių ar policijos, bet ir gausios visuomeninių organizacijų bei savanorių pajėgos.
Kitas dalykas, kurio galime pasimokyti iš šiuo požiūriu labiau pažengusių ES šalių, yra nuolatinis visuomenės švietimas, gausios visuomeninės akcijos ir informacijos kampanijos, per kurias gyventojai mokomi atsakingo elgesio su gyvūnais. Nors Didžiosios Britanijos miestai šunų išmatomis užteršti gerokai mažiau nei Lietuvos, viešai pateikiamos informacijos, specialių plakatų ir socialinės reklamos, kodėl keturkojo padarytą krūvelę palikti yra negerai ir kaip tai žalinga sveikatai, ten nepalyginti daugiau. Britai pastebi, kad jau gerus penkiolika metų visiems – nuo vaikų darželiuose iki senjorų – intensyviai kalama informacija iš tiesų duoda rezultatų: gatvės ir kiemai tapo pastebimai švaresni.
Tokios šviečiamosios akcijos vyksta ir Lietuvoje, bet tik didmiesčiuose ir pernelyg retai. Nors pasitelkus savanorius ir nevyriausybines organizacijas tokių akcijų sąnaudos būtų minimalios, savivaldybių valdininkai tokių iniciatyvų imtis neskuba.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.