I

2050 metai. Liepos mėnuo. Žinutė spaudoje: “Galų gale Lietuvos kino studijoj nufilmuotas ilgai lauktasis filmas apie Žalgirio mūšį. Filmo režisierius – Lietuvos nacionalinės premijos laureatas Wang Yang, Vytauto Didžiojo vaidmenį atliko Lietuvos kino pažiba Amithabo Bačiano jaunesnysis, o kunigaikštienės Birutės vaidmuo atiteko nuostabiajai Zhao Xiaoyu.”

II

Neseniai spaudoje pasirodė filosofo Broniaus Kuzmicko perspėjimas, kad turime ruoštis gausiam kitataučių antplūdžiui, nes šventa vieta ilgai tuščia nebūna. T.y. šalis, kurioje yra gėlo vandens, derlingų dirvonų, nedreba žemė, kuri itin retai apgyvendinta ir priklauso ES – tiesiog pasmerkta per artimiausius metus tapti priebėga kitataučiams, ieškantiems geresnių ekonominių, gamtinių, politinių ar socialinių sąlygų.

Šia mintimi pasidalijau su garbaus amžiaus ūkininku po koncerto mažam Aukštaitijos miestely. Jis tik nusijuokė: “Vienas juodukas jau yra mūsų miestely, parsivežė vietinė gražuolė. Tai sėdi namie, nosies į gatvę nekišdamas, kad negautų į kailį”.

III

Kartais pusiau juokais norisi pasiūlyt valdžiai – užbėkim įvykiams už akių ir patys imkimės imigracijos problemų, idant procesai nevyktų stichiškai. Pasikvieskim, pvz., tibetiečių, bėgančių nuo Kinijos okupacijos ir represijų. Tesikuria kur nors Šalčininkų rajone ar kitur. Kiek teko pažinti juos būnant Indijoje, tai itin lojalūs piliečiai juos priglaudusiam kraštui. Be to – darbštūs, mandagūs, dvasingi. Ir labai verslūs – ne veltui tibetiečius vadina Azijos žydais.

Dar teko girdėt, kad Pietų Afrikoj esama žydų ortodoksų, kurie ieško, kur išsikelt, nes ten, kur gyvena, yra gerokai engiami. Manau, nepakenktų, jei Lietuvoje atsirastų tai, kas buvo išnaikinta. Sako, tai itin dori, religingi ir darbštūs žydai.

Būtinai reikėtų pasikviest ir indusų – budizmas Lietuvai suteiktų dvasinio brandumo, sąmoningumo, atsakomybės už savo poelgius ir tolerancijos. Darytume jogą rytais mokyklose, maitintumės sveikai ir būtume drūti it Vydūnas.
(Beje, visos trys etninės grupės nevartoja alkoholio. Lietuvių vyrai tikriausiai vis tiek nusigers per ateinančius dvidešimt metų, tai ir genofondas pasipildytų sveiku, nepragertu genu.)

IV

Kartais, ypač paskaičius interneto komentarus, apima pojūtis, kad, pasikartojus holokausto prielaidoms, Lietuvoje būtų išžudyti ir paskutiniai mūsų krašte likę žydai. Homoseksualūs asmenys irgi. Juodukai tuo labiau… Negi mes iš tiesų tokie pikti ir buki?

Kokia yra neapykantos kitokiems prigimtis? Silpnumas ir kompleksuotumas. Tai nykstančios tautos, kuri nebeturi dvasinės jėgos, požymiai.

Sako, prūsai prieš išnykdami irgi buvę itin žiaurūs plėšikai. Europoje netgi buvęs keiksmažodis – prūsas. Dabar panašiai: jei Norvegijoj prie namo sustoja mašina su lietuviškais numeriais, šeimininkas tuoj pat kviečia policiją.

V

Praėjusio amžiaus pabaigoje, maždaug apie aštuntąjį dešimtmetį, Amerikoje buvo nutarta, kad menas, švietimas ir TV gali padėti spręsti rasinės neapykantos problemą. Buvo pradėtos rašyt knygos, kurt filmai, pvz., apie du detektyvus – juoduką ir baltąjį… Mokyklų vadovėliuose atsirado rašinėlių tema “Aš ir mano geriausias draugas juodukas Džo”.

Ar įmanomas toks tolerancijos ugdymas ir Lietuvoje? Ar turi Kultūros ministerija, Spaudos, radijo ir TV rėmimo fondas svertų, idant visuomenė ugdytųsi padorumo linkme, o ne atvirkščiai? Temų filmams ir spektakliams – nors vežimu vežk: Lietuvos laisvės kovose tarp savanorių buvo nemažai žydų! Kiek jų, užėjus sovietams, buvo ištremta su lietuviais į Sibirą. Arba bendri Lietuvos ir Lenkijos partizanų veiksmai prieš sovietų okupaciją. Arba meilė tarp stribo dukters ir partizano sūnaus…

Gal vienas geras Šarūno Barto filmas ta tema pakeistų daug daugiau, negu visų mūsų bejėgiškos aimanos spaudoje, matant, kad niekas nesikeičia per visus dvidešimt metų.

VI

Kada lietuvis yra laimingas? Kai laimi… Kai nugali kitą: laimė, laimėti, laimingas…

Žalgirio mūšyje ar Sausio 13-ąją tai pasiteisino, nors tuomet tai buvo gintis, o ne užkariavimas.

Gal išties mūsų pasąmonė užprogramuota tokiai keistai “laimei” – laimėti prieš kaimynus, prieš žmoną, prieš vaikus? Galop prieš save, kai aplinkiniai jau nugalėti… Nelaimėję jaučiamės nelaimingi.

Nugalėję Sovietų Sąjungą tučtuojau ėmėmės kariauti su savais. Karas, beje, sekasi gerai, netrukus turėtume laimėt. Savųjų tuoj nebeliks.

O ką, jei savo pasąmonę perprogramuotume – laimė yra tada, kai ką nors palaimini. Palaimini gamtą, žmones, vandenį, savo mintis. Tada esi laimingas, palaimintas. It koks Jurgis Matulaitis.

VII

Su “Poezijos pavasario” desantu aną savaitę nusileidom Lenkijoj, pas Punsko ir Seinų lietuvius. Jausmas panašus kaip ir pernykščiam “Poezijos pavasary”, apsilankius pas tautiečius Airijoj: ačiū Dievui, kad gražioji, stiprioji, sąmoningoji, nenusigėrusioji Lietuva dar gyva. Tik gaila, kad ji ne Lietuvoj…

Punsko laukai pilni juodmargių karvių, Lietuvoje vos viena kita bešmėžuoja. Punsko ūkininkai nejaučia jokios krizės, nes yra nepriklausomi nuo valdžios, jų karvėms nė motais, kas valdžioj – ar Kubilius, ar Kirkilas. Beje, į poezijos klausymus Albino Žukausko tėviškėj punskiečiai susirinko pasipuošę tautiniais drabužiais.

Australijoje, kur teko lankytis prieš keletą metų, tenykščiai lietuviai pasakojo apie kupranugarius: prieš šimtą metų kažkas atplukdė juos laivais į šį koalų žemyną ir paleido. Dabar jų pulkai – stiprių, sulaukėjusių ir genetiškai nemodifikuotų laksto Australijos dykumomis, o iš Saudo Arabijos važiuoja šeichai ir moka milijonus, kad galėtų parsivežt tikrą kupranugarį.

Juokai juokais, bet Punsko lietuvynas – išties puiki genų saugykla ateičiai.

VIII

Prieš penketą metų Bolivudas ėmė ir pakeitė madą Indijos kine – nustojo rodyt aktorius, aprengtus tautiniais kostiumais. Populiaresnė pasirodė holivudiška apranga, kitąsyk primenanti laisvo elgesio merginų apdarus. Netrukus ir realiam Indijos gyvenime šis rengimosi stilius (bei atitinkama elgsena) ėmė konkuruot su tautiniu kostiumu. Taip – anot tą kraštą geriau pažįstančių bičiulių – kinas ėmė negrįžtamai griaut moralę, papročius, šeimos santykius, kurie buvo auginami, puoselėjami tūkstantmečiais…

O ar įmanomas atvirkštinis procesas? Nesunkiai įsivaizduočiau Eglę Bučelytę su tautiniu kostiumu, skaitančią žinias per “Panoramą”. Net ir Audrių Siaurusevičių, ateinantį į darbą šiaudine skrybėle ar vyžomis. O jei ir Seimo nariai užsisakytų, kad Juozukas sumodeliuotų jiems tautiškus Seimo nario kostiumus, idant Karalius Taivanan nukakęs Lietuvai gėdos nepadarytų, būtų liuks.