NJC nuotr.

Praeities atkrytis. Minint Antrojo pasaulinio karo pabaigą Europoje vėl kariaujama. Nacizmas įveiktas kaip tarptautinė jėga, o stalinizmas, atrodo, prisikėlė. Verta prisiminti Antrojo pasaulinio karo istorijos ir priešistorės vingius, savotiškas kryžkeles, kada dabar beveik pamiršti sprendimai palaidojo vienokius ar kitokius strateginius planus, paveikė kariaujančių koalicijų sudėtį.

Istorijos pamokos tuo veiksmingesnės, kuo platesnį vaizdą matome. Panorama atrodo kitaip, kai į ją žvelgiama mažųjų valstybių požiūriu – tų valstybių, kurios buvo išduotos, užgrobtos, padalytos.

Dabar ieškoma panašumų tarp Rusijos agresijos prieš Ukrainą ir Hitlerio politikos, kada Vokietija 1938 m. užgrobė Austriją, dalį Čekoslovakijos, 1939 m. okupavo visą Čekoslovakiją, atplėšė Klaipėdos kraštą ir galiausiai 1939 m. rugsėjo 1-ąją užpuolė Lenkiją. Taip prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, kurio pabaiga ES minima gegužės 8-ąją, Rusijoje – gegužės 9-ąją. Po to karas tęsėsi Azijoje iki rugpjūčio 15 d., kada kapituliavo Japonija.

Po gegužės 9-osios ateina gegužės 10-oji. Vėl proga minėti – šįkart ne galutinę pergalę, o 1940 m. gegužės 10 d. prasidėjusį vokiečių puolimą Vakarų fronte, kuris pasibaigė Prancūzijos sutriuškinimu ir išgelbėjo Sovietų Sąjungą. Nuo ko? Nuo Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos antpuolio.

Šiame straipsnyje aptariamos karo priežastys, taip pat viešai rečiau minimi, mažiau nušviečiami dalykai: Lenkijos prevencinio karo su Vokietija planai, kuriuos pakeitė lūkesčiai dėl sąjungos su naciais, neįvykę anglų ir prancūzų puolimai Karelijoje ir Kaukaze, Irano okupacija – neapeinant Austrijos prijungimo, Čekoslovakijos kapituliacijos ir Lietuvos likimo.

Bandant surašyti Antrojo pasaulinio karo istoriją ant skiautės, trumpa formulė atrodytų taip: populistinis nacių režimas žadėjo vokiečiams gerovę ir prikeltą savigarbą, tačiau gerovė vedė prie bankroto, todėl reikėjo apiplėšti Europą – penint vokiečių šovinizmą ir palaikant gerovę; Anglija ir Prancūzija iš pradžių nepasipriešino Hitleriui, nes karas su Vokietija būtų reiškęs jėgų skaldymą, kada telkėsi grėsmė iš Rytų, kur Stalinas nepaisė nei liaudies gerovės, nei savigarbos.

Vokiečių istorikas Götzas Aly savo knygoje „Hitlerio liaudies valstybė“ („Hitlers Volkstaat“, 2005) nagrinėja nacionalsocialistų režimo ūkinę tvarką ir ekonomines karo priežastis. Nacių santvarką autorius apibūdina kaip „paslaugią diktatūrą“.

Nacionalsocializmas išties reiškė populistinę socialinę politiką. Dar iki karo naciai įvedė progresinius mokesčius, įteisino apmokamas atostogas darbininkams, padvigubino nedarbo dienų skaičių, skatino masinį turizmą (su nuolaidomis darbininkams), rėmė pigaus „liaudies automobilio“ („Volkswagen“) kūrimą, įvedė motinystės pašalpas, plėtojo pensijų sistemą. Žemės ūkio derliai buvo valstybės sąskaita draudžiami nuo stichinių nelaimių ir kainų svyravimo, buvo įvesti saugikliai išvaržant skolininkų turtą, iškeldinant juos iš būstų.

Nenuostabu, kad vykdant tokią socialinę politiką ir dar plėtojant ginklavimąsi Trečiasis Reichas 1938 m. atsidūrė ties bankroto riba. Valstybė išvengė nemokumo apiplėšdama žydus.

Kada naciai 1933 m. užgrobė valdžią, Vokietijoje būta apie 100 tūkst. žydų valdomų įmonių, kurių kapitalas sudarė apie 10 mlrd. reichsmarkių (apie 65 mlrd. dolerių pagal dabartinį kursą). Iki vadinamosios Krištolinės nakties (1938 m. lapkričio 9–10 d.) žydai buvo verčiami neva savanoriškai parduoti savo verslus. Taip iki 1938 m. išnyko iki 70 proc. žydų įmonių.

1938 m. balandžio 26 d. įvesta privaloma žydų turto registracija – žydai privalėjo deklaruoti viską, ko vertė buvo didesnė nei 5 tūkst. reichsmarkių (apie 33 tūkst. dabartinių dolerių). Tokiu būdu Trečiajame Reiche registruota apie 8 mlrd. reichsmarkių (54,4 mlrd. dolerių) žydų turto. Po Krištolinės nakties žydai buvo apdėti kontribucija – privalėjo sumokėti 20 proc. registruoto turto (tarifas vėliau padidintas iki 25 proc.) vertės. Taip buvo surinkta 1,25 mlrd. reichsmarkių (8,2 mlrd. dolerių). Žydų ekonominė veikla buvo apribota, taigi jiems beliko dvi išeitys: parduoti likusius verslus vokiečiams arba emigruoti.

Kitas žydų plėšimo būdas – „išvykimo mokestis“: emigruojantys, arba į lagerius išvežami Reicho žydai mokėjo 25 proc. registruoto turto vertės. Sąskaitose likusiais pinigais Reicho žydai negalėjo laisvai naudotis – apyvarta buvo ribojama. Kitaip tariant, Reichas nusavino didžiumą žydų turto, palikęs jiems galimybę turėti nedidelę sumą kasdienėms išlaidoms.

Apiplėšus žydus buvo galima pradėti karą, kuris maitino pats save. Pagal G.Aly skaičiavimus, karo metu maždaug du trečdaliai realių Vokietijos biudžeto pajamų sudarė įplaukos, gautos grobiant okupuotas šalis ir išnaudojant „rasiškai svetimus“ žmones (žydus, darbams į Vokietiją suvežtus okupuotų šalių gyventojus). Trečdalį mokėjo patys vokiečiai: iš trečdalio turtingesniųjų buvo gaunama du trečdaliai mokesčių, o du trečdaliai mažiau pasiturinčiųjų sumokėdavo likusį trečdalį.

75 proc. su karu susijusių mokesčių mokėjo įmonės ir dideles pajamas gaunantys asmenys. Apie 1943 m. 80–90 proc. įmonių pelno nusavindavo valstybė. Siaučiant karui – 1943 m. 70 proc. vokiečių nemokėjo su karu susijusių mokesčių, valstiečiams buvo taikomos mokestinės lengvatos. 1941 m. buvo padidintos pensijos. Karių šeimos gaudavo 85 proc. mobilizuoto asmens darbo užmokesčio.

Per karą daugumos vokiečių gyvenimo lygis buvo aukštesnis negu prieš karą. Jeigu ne masiniai bombardavimai, kurių vis gausėjo antroje karo pusėje, karo metus dauguma vokiečių prisimintų kaip aukso amžių.

Pirmasis Europos politikas, kuris valstybiniu lygmeniu ketino sutrukdyti šiam vokiečių tautos kopimui laimės žiburio link, buvo Jozefas Pilsudskis.

Vos tiktai Hitleris atėjo į valdžią, Pilsudskis 1933 m. kovą kreipėsi į Prancūzijos premjerą Edouardą Daladier su pasiūlymu užpulti Vokietiją, po mėnesio pasiūlymą pakartojo, netgi žadėdamas išprovokuoti incidentų, kurie taptų karo priežastimi. Prancūzija pasiūlymus ignoravo. Pasklidus žinioms apie užkulisines Anglijos, Prancūzijos, Vokietijos ir Italijos derybas, į kurias Lenkija nebuvo pakviesta, Pilsudskis forsavo derybas su Vokietija – 1934 m. sausį buvo pasirašyta Lenkijos ir Vokietijos nepuolimo sutartis.

Nacių santykiai su Lenkija kurį laiką buvo geri. Hermannas Goeringas dalyvavo Pilsudskio laidotuvėse 1935 m., netgi parašė įvadą vokiečių kalba išleistam Pilsudskio raštų rinkiniui.

Prieš 10 metų, kai buvo minimas Antrojo pasaulinio karo pabaigos šešiasdešimtmetis, aštrialiežuvis Lenkijos žiniasklaidos veteranas Jerzy Urbanas (kadaise buvęs generolo Wojciecho Jaruzelskio atstovas spaudai) išspausdino straipsnį „Hitleris buvo teisus“, kuriame klausė: „Kokio velnio tie idiotai – maršalas Rydz-Smigly ir ministras Jozefas Beckas ryžosi kariauti su Hitleriu?“ Tai užuomina į Lenkijos vadovų realius veiksmus, kai karo išvakarėse buvo zonduota dėl galimybių kartu su Vokietija dalyvauti kare su SSRS – tikintis užgrobti teritorijų Rytuose (Baltarusija, Ukraina, Lietuva).

Pasak J.Urbano, Antrosios Žečpospolitos sąjunga su Britanija ir Prancūzija buvo klaida. Lenkijai reikėjo sutikti su Hitlerio reikalavimais: Vokietijos labui visiškai atsisakyti priėjimo prie jūros ir Dancigo, taip pat užtikrinti vokiečių mažumos teises Lenkijoje. Po to prisijungti prie Vokietijos, Italijos ir Japonijos Antikominterno pakto ir siekti Vokietijos vasalinės valstybės statuso, kokį turėjo Bulgarija, Rumunija, Vengrija. Eidama tokiu keliu, Lenkija kartu su Vokietija galiausiai būtų užpuolusios SSRS.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-18-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.