Estai turi septynis, latviai tris, mes – nė vieno žiemos sporto šakų olimpinio medalio. Neprognozuojama jų ir Sočyje. Kodėl?

Iki Sočio žiemos olimpinių žaidynių liko mažiau nei šimtas dienų, bet Lietuvoje to nejusti. Žiemos sporto šakos Lietuvoje – ne krepšinis, tad ir televizorių ekranuose būsimi olimpiečiai negeria mineralinio, neperka buities technikos, nes vien sporto aistruoliui atpažįstamas veidas reklamai netinkamas. O realiausia olimpinė viltis – vardinius kelialapius į Sočį iškovoję ledo šokėjai Deividas Stagniūnas ir Isabella Tobias beveik nebeturi vilties atstovauti Lietuvai, mat lietuvio sportininko partnerė amerikietė išimties tvarka Lietuvos pilietybės negavo.
Vis dėlto ar lietuviai, kaip kad mūsų kaimynai latviai ir estai, kada užlips ant olimpinių medalių pakopų ne tik vasaros, bet ir žiemos olimpinėse žaidynėse?
“Turėsim, tikrai turėsim medalius”, – žada Kalgario žiemos olimpinių žaidynių 1988 m. aukso savininkė Vida Vencienė (tiesa, medalį  laimėjusi kaip Sovietų Sąjungos atstovė), dabar Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) referentė žiemos sporto šakoms.
Deja, šiam pažadui išsipildyti jau Sočyje vilčių nėra. Nepriklausomos Lietuvos istorijoje žiemos olimpiados medalių nesame turėję. Lig šiol aukščiausiai olimpinėse arenose yra pakilę ledo čiuožėjai Margarita Drobiazko ir Povilas Vanagas, Solt Leik Sityje 2002 m. tapę penkti.

Optimistiškiausios prognozės prasideda nuo antro dešimtuko
Sočyje lietuviška aritmetika tokia: LTOK patvirtintame šalies olimpinės rinktinės kandidatų sąraše – devyni sportininkai. Realiai į Sočį vyks šeši septyni. Nuo šešių iki aštuonių – tokio dydžio buvo visos Lietuvos rinktinės žiemos olimpinėse žaidynėse. Palyginkime: į Rio de Žaneiro vasaros olimpiadą patvirtintas 128 kandidatų atstovauti Lietuvai sąrašas.
Vardinis kelialapis į Sočį vienas – ledo šokėjų, kuriuo, deja, jie turbūt taip ir nepasinaudos. Po du nevardinius (tiek vyrų, tiek moterų) iškovoję biatlonininkai ir slidininkai, vieną – kalnų slidininkai. Dar dėl kelių olimpinių kelialapių kovos tebesitęsia.
Galutinė Lietuvos komandos sudėtis paaiškės tik sausio antroje pusėje. Pagal dabartinius rezultatus kovai jau ketvirtose olimpinėse žaidynėse rengiasi biatlonininkė Diana Rasimovičiūtė, visi kiti kandidatai į rinktinę – olimpiniai debiutantai. Olimpinį krikštą tikisi gauti biatlonininkas Tomas Kaukėnas, slidininkai Ingrida Ardišauskaitė ir Vytautas Strolia, dėl vieno kelialapio varžosi trys kalnų slidininkai – Rokas Zaveckas, Aivaras Tumas ir Karolis Janulionis.
Dėl teisės rungtyniauti Sočyje lapkritį dar kovos viena didžiausių mūsų olimpinių vilčių – greitojo čiuožimo atstovė Agnė Sereikaitė, taip pat kalnų slidininkė Ieva Januškevičiūtė. Moterų dailiojo čiuožimo atstovė Inga Janulevičiūtė liko pirma už brūkšnio, tad maža viltis teberusena, kad kuriai nors čiuožėjai negalint dalyvauti ant Sočio ledo iščiuoš ir lietuvė.
Nors mūsų kaimynai estai ir latviai, priešingai nei mes, jau patyrė žiemos olimpinių medalių džiaugsmą, Sočyje to dar neprognozuojame. Aukščiausią – 10–15 vietą LTOK prognozavo D.Stagniūno ir I.Tobias porai. Iš biatlonininkės D.Rasimovičiūtės tikimasi 10–20 vietos, o pati sportininkė nusiteikusi kovoti ir dėl garbingesnės pozicijos. Kol kas jos geriausias rezultatas trijose olimpiadose – aštuoniolikta vieta Turine.
A.Sereikaitei prognozuota 20–25 pozicija, bet jos pasirodymai pasaulio taurės etapuose, kur ji sugebėjo būti ir devinta, didina optimizmą. Kaip ir biatlonininko T.Kaukėno, kuriam prognozuota 30–40 vieta, stabilūs ir gana sėkmingi startai pasaulio čempionatuose leidžia tikėtis ir geresnio rezultato. Iš slidininkų V.Strolios tikimasi 45–55, I.Ardišauskaitės – 40–50 vietos. Kalnų slidininkams prognozuojamos dar žemesnės – 40–60 vietos.
Lietuvos olimpinė komanda šįsyk bus labai jauna, didžioji dalis – apie dvidešimties metų, neseniai dar jaunimo grupėje rungtyniavę sportininkai, tad Lietuva turi gerų perspektyvų ateičiai.

Ko labiau trūksta – talentų ar galimybių juos ugdyti
Vis dėlto ko Lietuvai trūksta iki medalių – žiemos, sporto bazių, talentingų sportininkų ir trenerių ar protingos sporto politikos?
„Jau vien iškovoti olimpiniai kelialapiai yra didelis laimėjimas. Daugelyje žiemos sporto šakų, pavyzdžiui, biatlone, kur į startą stoja 80 sportininkų, patekti į pirmąjį trisdešimtuką jau reiškia būti tarp elito. O žiemos sporto šakoms reikia daug sportinės ištvermės bei sėkmės, ir gamta sąlygų kartais pagaili. Arba gali būti puikiausiai pasirengęs, bet ne taip truputį slides pasitepsi, ir viskas. Arba štai dailiajame čiuožime turime nerealių mergaičių. Bet prasideda brendimas, ir rezultatai krinta. Tokia specifika – daugelio jaunimo čempionų vardų suaugusiųjų sporte nelieka“, – aiškina V.Vencienė.
Ji priduria, kad žiemos sportas dar ir labai brangus: turi ir vasarą pajusti sniego pojūtį, tad privalai išvažiuoti, kur jo yra. Turi dalyvauti pasaulio taurės etapuose, kitose varžybose, nes jei nestartuosi, liksi savo kieme. Ką jau kalbėti apie tai, kad, pavyzdžiui, slidininkas turi turėti po šešias–aštuonias poras slidžių, batų, lazdų, geriausiai tinkamų tam tikram sniegui, – čia daug subtilybių.