Rugsėjį Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacija paskelbė, kad didmeninės grūdų ir mėsos kainos viršijo visų laikų rekordus.

Pasitvirtino metų pradžioje Jungtinių Tautų Organizacijos išsakytas perspėjimas, kad artimiausiu metu pasaulis ir vėl gali susidurti su dideliu maisto kainų šuoliu. Tai jau antras kartas per pastaruosius ketverius metus – 2008-aisiais smarkiai padidėjusios maisto kainos sukėlė neramumų bangą, kuri nusirito per daugiau nei 30 besivystančių Afrikos, Azijos ir Pietų Amerikos valstybių. Vasaros pradžioje dėl kainų šuolio susirūpinimą išreiškė Pasaulio banko prezidentas Robertas Zoellickas, be to, maisto trūkumas tam tikrose pasaulio šalyse ir dėl to kylančios kainos įgauna vis didesnę svarbą šiųmetiniuose Didžiojo dvidešimtuko (G-20) lyderių susitikimuose. „Kylančios maisto kainos tampa rimta grėsme pasaulio ekonomikos augimui ir socialiniam stabilumui“, – perspėja R.Zoellickas.

Naujosios Anglijos sudėtingų sistemų instituto atliktame tyrime teigiama, kad egzistuoja tam tikra koreliacija tarp maisto kainų didėjimo ir socialinių neramumų. Mokslininkų tvirtinimu, maisto kainoms pasiekus tam tikrą lygį, vargingesnių valstybių piliečiai pradeda šiek tiek kitaip žiūrėti į savo šalių vadovus ir stipriai padidėja maišto rizika. Tyrimo išvadose pateikiama hipotezė, kad „Arabų pavasario“ protestus sukėlė ne tiek laisvės troškimas, kiek 2010-ųjų pabaigoje padidėjusios maisto kainos.

Šiandien pasaulyje gyvena jau daugiau nei 7 mlrd. žmonių, iš kurių vienas milijardas (tai prilygsta visos Indijos populiacijai) badauja. Atsižvelgiant į dabartinį pasaulio populiacijos didėjimą, tikimasi, kad 2050 m. Žemėje gyvens apie 9 mlrd. žmonių. Tad jei padėtis žemės ūkyje keisis pernelyg lėtai, pasaulyje turėsime dar du milijardus badaujančiųjų. Turint omenyje, kad alkani žmonės yra linkę kelti neramumus, ateityje galime laukti visai neramių laikų.

Nors mes savo parduotuvėse kasdien pastebime šiek tiek pakilusias maisto produktų kainas, šis reiškinys kol kas nekelia didelio susirūpinimo – turtinguose Vakaruose didesnė bėda yra žmonių nutukimas ar maisto švaistymas. Beje, pastaruosius keletą metų Vakarų televizijose ypač išpopuliarėjo įvairiausi kulinariniai šou. Vertėtų prisiminti, jog garsus Romos imperijos istorikas Titas Livijus yra rašęs apie tai, kad imperija pradeda byrėti, kai virėjai tampa įžymybėmis.

Tad kyla klausimas, kodėl maistas brangsta, jei kasdien vis daugiau teritorijų panaudojama žemės ūkiui, kuriami nauji tręšimo būdai, o tobulėjantis genetikos mokslas žengia septynmyliais žingsniais.

Grūdai degalams ir kiaulėms, tik ne duonai

Maisto brangimo priežastys labai įvairios, tačiau dažniausiai dėmesys atkreipiamas į trumpalaikius reiškinius, pavyzdžiui, stichines nelaimes, sumažinančias derlių, – sausras, potvynius, gaisrus. Žinoma, šios priežastys daro momentinę įtaką maisto kainoms, tačiau nuolatinis jų kilimas priklauso nuo ilgalaikių veiksnių.

Štai, pavyzdžiui, britų mokslininkas Yaneeras Bar-Yamas teigia, kad vienas jų yra ekologiškų degalų – bioetanolio gamybos skatinimas. Tyrimo metu Y.Bar-Yamas pastebėjo glaudų ryšį tarp pagaminamo bioetanolio kiekio ir maisto kainų kilimo.

Šios rūšies degalų gamyba prasidėjo aštuntajame dešimtmetyje – kaip graži svajonė sumažinti žmonijos priklausomybę nuo iškastinio kuro ir išnaudoti mažiau derlingas žemes. Tačiau ilgainiui ji virto tikru košmaru: šiandien daugiau nei trečdalis visų JAV užauginamų grūdų virsta ne duona, o degalais. Kylančios naftos kainos bei stiprūs šio verslo lobistai žaliavos biodegalams auginimą pavertė ypač patrauklia ūkininkavimo forma. Nuo 2004 m. pasaulinė bioetanolio gamyba padidėjo net tris kartus ir šie tempai nežada mažėti. Pavyzdžiui, ES, Japonija ir Brazilija yra nusistačiusios tikslą, kad iki 2020 m. biodegalai sudarytų 10 proc. visų transportui skirtų degalų.

Kita kainų kilimo priežastis yra besivystančių valstybių gyventojų maisto raciono kaita – pagerėjus gyvenimo lygiui, žmonės valgo vis daugiau mėsos. Tačiau mėsos kilogramui užauginti vidutiniškai reikia sunaudoti apie šešis kilogramus grūdų. Dėl tokios proporcijos, pasak Oksfordo universiteto ekonomikos profesoriaus Paulo Collier, net ir nežymus pasaulio gyventojų pajamų padidėjimas priverčia maisto kainas šauti aukštyn – tam kelią užkirsti galima tik smarkiai padidinus užauginamo maisto kiekį.“

Su šia problema pastaruoju metu susidūrė Kinija – vidurinio sluoksnio jos gyventojai kasmet suvalgo vis daugiau kiaulienos, o oficialusis Pekinas nori išlaikyti mažas mėsos kainas. Dėl šios priežasties 2007 m. Kinijos valdžia netgi įsteigė slaptą „strateginį kiaulienos rezervą“ – šiandien Kinijoje auginama daugiau nei 660 mln. kiaulių. Tokia banda suėda didžiulius kiekius kukurūzų ir sojų pupelių – tiek Kinija pati negali užsiauginti, todėl jai tenka importuoti šią žaliavą iš Brazilijos, Argentinos ir JAV. Vien pernai Kinija importavo 50 mln. tonų sojų pupelių bei 1,5 mln. tonų kukurūzų. JAV žemės ūkio departamentas prognozuoja, kad 2020 m. šie kiekiai padidės pusantro karto.

Kinija ne tik importuoja grūdus, bet ir nuomojasi šimtus tūkstančių hektarų dirbamos žemės kitose valstybėse, pavyzdžiui, toje pačioje Argentinoje ar Brazilijoje. Aktyvus Kinijos ūkininkavimas kitose valstybėse bei importas jau spėjo sulaukti neigiamos reakcijos Pietų Amerikoje: Brazilijoje priimti įstatymai, ribojantys galimybes užsieniečiams įsigyti žemės. Be to, tiek Argentina, tiek Brazilija pradėjo riboti savo grūdų eksportą didžiuliais mokesčiais, kurie savo ruožtu dar labiau kelia grūdų paklausą ir kainą tarptautinėse biržose.

Tuo tarpu turtingesnės valstybės subsidijuoja savo ūkininkų pagaminamą produkciją ir taiko didelius importo muitus įvežamam maistui iš vargingesnių šalių. Ilgainiui dėl tokių prekybinių barjerų bei krintančios JAV dolerio vertės biržose vis dažniau spekuliuojama ateities sandoriais (angl. futures), kurie savo ruožtu kelia šiandienines grūdų kainas.

Žinoma, kai kalbama apie maisto brangimą, vertėtų prisiminti, kad labai daug lemia ir klimato pokyčiai, kurie kyla dėl šiltnamio efektą sukeliančių dujų didėjimo atmosferoje. Žemės ūkis atsakingas už nemažą dalį šių dujų gamybos. Ironiška, tačiau ūkininkai labiausiai ir nukenčia nuo šylančios Žemės atmosferos. „Temperatūros padidėjimas vienu laipsniu gaunamus grūdų derlius vidutiniškai sumažina 10 proc.“ – perspėja Vašingtone įsikūrusios aplinkosaugos organizacijos „Earth Policy Institute“ direktorius Lesteris Brownas.

Tačiau bene opiausia problema, su kuria jau susiduria žemės ūkis, – laukams drėkinti reikalingo vandens trūkumas. Pasak bendrovės „Nestle“ vadovo Peterio Brabeko, norint, kad nesektų vandens telkiniai, kasmet žmonija galėtų sunaudoti apie 4200 kubinių kilometrų vandens. Tačiau šiandien mes sunaudojame apie 4500 kubinių kilometrų, iš kurių 70 proc. tenka žemės ūkio sąnaudoms. Didieji gėlo vandens telkiniai pradėjo sekti – jau šiais metais rimtas trūkumas jaučiamas Indijoje, Kinijoje, Artimuosiuose Rytuose. Be to, kai kurios didžiulės upės, dėl drėkinimui naudojamo jų vandens, nebepasiekia jūros – toks likimas ištiko Koloradą, Indą ar Mario-Darlingo upę Australijoje.

Žalioji revoliucija tęsiasi

Bet kokias kainas efektyviausiai sumažina padidėjusi pasiūla – todėl, atrodytų, paprasčiausia būtų padidinti pasėlių plotus bei iš vieno hektaro gaunamą grūdų derlių.

Deja, laisvų žemės plotų liko labai nedaug – mažiau nei pusė milijardo hektarų (dabar dirbama žemė planetoje užima apie 1,5 mlrd. ha). Deja, tai nereiškia, kad panaudojus šiuos plotus maisto produkciją pavyktų padidinti trečdaliu, mat dalis šios laisvos žemės negali būti dirbama dėl ekologinių priežasčių arba yra nederlinga.

Praėjusio amžiaus penktajame dešimtmetyje prasidėjo vadinamoji žalioji revoliucija – didžiulio proveržio žemės ūkyje laikotarpis. Tuo metu buvo ypač daug nuveikta išvedant naujas grūdinių kultūrų veisles – jos pasisavina daugiau vandens bei trašų ir visą energiją skiria sėkloms brandinti. Dėl šios priežasties per pastaruosius 40 metų vidutinis derlius padidėjo 150 proc. „Deja, per ateinančius 40 metų pasiekti net ir perpus mažesnį šuolį bus daug sunkiau“, – perspėja Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacijos atstovas Kostas Stamoulis. Kai kurie specialistai baiminasi, kad augaluose pasiekta ta riba, kai nebeįmanoma priversti jų užderėti dar gausiau.

Vis dėlto svarbu paminėti, kad žaliosios revoliucijos vaisiais iki šiol daugiausiai naudojosi tik Vakarų šalys, o besivystančios valstybės juos pradėjo diegti tik prieš gerą dešimtmetį – pradėti auginti naujų patobulintų rūšių augalai, vis dažniau naudojamos trąšos, herbicidai ar pesticidai. Štai nuo 2008 m. pirmą kartą per 50 metų istoriją Afrikoje pradėjo didėti užauginamo maisto vienam gyventojui kiekis, o Ruanda ir Malavis maistą netgi pradėjo eksportuoti. Dar vienas įkvepiantis pavyzdys yra Vietnamas – ši valstybė iš didžiausios ryžių importuotojos tapo antra pasaulyje šių grūdų eksportuotoja.

Tad kol Vakarai rūpinasi ekologiniais ūkininkavimo būdais bei draudimais kovoja su genetiškai modifikuotų augalų ir gyvulių auginimu, besivystančios pasaulio šalys tik šiandien pradeda naudoti trąšas ir pesticidus. Galbūt pagaliau trečiojo pasaulio gyventojai užsiaugins pakankamai maisto ir badas bent kuriam laikui nebebus viena svarbiausių žmonijos problemų – gal jis nekamuos daugiau nei milijardo gyventojų.