Kodėl toks keistas pavadinimas – “Kafka, amžinasis sužadėtinis”? Todėl, kad šioje knygoje rasite paskutinių 12-os metų Franco Kafkos meilės laiškus. Per tuos metus jis patyrė keturis meilės romanus, kurių schema paprastai ta pati: aistra, daugybė laiškų, suartėjimo baimė, kančia ir skausmingas išsiskyrimas. Taigi, siūlome ištrauką iš šios knygos.

Jis lengviau atsidūsta: Felicė nesusirado kito. O jis taip bijojo! Profesiniais reikalais išvykusi į Frankfurtą, ji susipažino su daugybe žmonių ir neatsakė nė į vieną jo laišką. Francas įsivaizdavo, kad kažkoks tvirtas, gražiai apsirengęs, sveikas ir linksmas jaunuolis užėmė jo vietą. Jis išgyveno atstumtojo pragarą. Pametęs galvą, nubėgo pas savo gerąjį Maksą:
– Būk geras, parašyk Felicei, man reikia žinoti…
Jį smaugė baimė ją prarasti. Kitą dieną gavo porą eilučių. Gyvenimas grįžo į savo vėžes.
„Mylėk mane bent truputį, Felice. Jauti, kaip aš tave myliu? Ar jauti?“ – kreipiasi į ją, pamiršęs daugybę įspėjimų, kuriuos tolydžio kalė jai į galvą.
Nuo tos dienos jis prašo, reikalauja antro pasimatymo Berlyne per Sekmines.
„Aš turiu, privalau tave pamatyti, Felice.“
Jis su viskuo sutinka. Susitikti su tavo tėvais? Pas juos? Per priėmimą, kurį jie rengia tavo brolio Terio sužadėtuvių proga? Gerai. Su viskuo sutinku.
Jis jau rūpinasi, ką vilkėti per šį vizitą: juodą kostiumą? Jam būtų maloniau prisistatyti su paprastu vasariniu kostiumu.
„Ar privalau atnešti tavo motinai gėlių? Ir kokių?“
Pasipila klausimai. Jis taip dažnai grįžta prie tos temos, apie kurią Felicė nebenori girdėti, taip atkakliai prašo jos gerai pamąstyti, kad Felicė ima rečiau jam rašyti. Trumpuose, glaustuose jos laiškeliuose jis temato žodžius: „paskubom“, „dar sykį paskubom“.
„Man skauda akis vien juos skaitant.“
„Tu mane skaudini, aš liūdna ir pavargusi“, – atsako ji.
Liūdna ir pavargusi. Ir kaip jai nebūti liūdnai ir pavargusiai – Franco neryžtingumas, jo nenuoseklumas, jo tironija, reikalavimai, skundai palaužė jos ištvermę.
Pristatydama savo šeimai mergina kreipia jį sužadėtuvių linkme, jis tai supranta. Bet kol kas jam rūpi tik viena: Felicė nepakankamai ar visai neapmąstė prisipažinimo, kurį jis jai nusiuntė. Toks lengvabūdiškumas – nepaisyti jo prisipažinimo – neina jam iš galvos, švinine našta slegia jų ateitį.
Ko jis iš jos laukia? Arba tegu Felicė išguja jį iš savo gyvenimo, arba susitaiko su santuokiniu gyvenimu be sueities, tegu išvaduoja jį nuo pareigos, kurios jis jaučiasi nepajėgsiąs atlikti. Jis net siūlo jai negyventi viename mieste. Visa tai apsvarstyti – tikroji to antrojo susitikimo priežastis.
Jis atvyksta į Berlyną 1913 metų gegužės 11-osios ankstų rytą. Išvyks pirmadienį, 12 dienos vakare. Sekminės, oras šiltas, pavasariškas. Įdienojus jis prisistato pas Karlą ir Aną Bauerius. Drebančiais keliais žengia per jų svetainę priešais Felicę. Čia jį persmelkia pasibaisėjimo virpulys. Burnoje, kurią pasisveikindama praveria jo mylimoji, jis mato tviskant auksą: „Šitas aukso žvilgesys tokioje nederamoje vietoje, tiesiog pragariškas žvilgesys ir tas gelsvai pilkšvas porcelianas“ išgąsdina jį, jis nudelbia akis, jam rūpi tik sprukti. Kaip tik tą akimirką kūną perveria įsitikinimas: ne, niekad jis negalės paimti tos merginos.
Svetainėje daug žmonių. Francas toks sumišęs, kad neabejoja, jog yra apsuptas milžinų, kurie žvelgia į jį taikstydamiesi su jo menkyste. Įsilinksminusi Felicė purpčioja nuo vieno prie kito. Vos atsiduria greta Franco, įkarštis blėsta, ji nukreipia akis, kenčia jo tylą ar paikus žodelius, kurie jam išsprūsta. Jis atrodo nekaip.
– Atrodai pervargęs, – sako ji.
Jis negirdi. Įtaringi žvilgsniai, kuriais tolydžio varsto jį ponia Bauer, kelia tokį siaubą, kad jis visiškai sutrinka. Juodais drabužiais, liūdna, budri, sustingusi, svetima tarp savų, ponia Bauer nepalankiu ar net niekinamu žvilgsniu tiria tą patrakėlį, dėl kurio pametė galvą jos dukra. Vyriškį, kuris atrodo jai tai paliegęs, tai išsiblaškęs, o dažniausiai – priekvailis.
Ir štai priešais lūžtantį nuo valgių bufetą, įrengtą valgomajame, prieš nustėrusius svečius Francas ūmai praveria burną. Įdirgusiu tonu giriasi esąs vegetaras; pabrėžtinai ragauja tik vieną kitą daržovę, geria tik vandenį. Vienintelė Erna, Felicės sesuo, rodo jam palankumą. Kiti atsuka nugaras.
Atsidūręs aplink susidariusioje tuštumoje, jis suvokia savo nesėkmę. Jam nepavyko išplėšti iš Felicės bučinio – ši nesuteikė tam progos. Kai pakrikęs, apdujęs ryžtasi dingti, palikti šį priėmimą, Felicė išlydi jį į koridorių. Francas čiumpa ją už rankos, nusmaukia pirštinaitę, bučiuoja jai delną. Jam atrodo, kad merginos veidą iškreipia priešiška grimasa. Jisai sprunka, jam svaigsta galva, krūtinėje kažkas nutrūko.
Kitą rytą juodu trumpam susitinka gatvėje. Felicė kažkokia svetima, sugižusi – ji sutrikusi. Jos tėvai, brolis, artimieji, draugai nekantravo susipažinti su tuo „dviejų šimtų laiškų“ jaunuoliu, džiūstančiu iš meilės. Jie išvydo tik kažkokį pamėną ir nevykusiai slepia ar apskritai neslepia nusivylimo. Ant šaligatvio Felicė – pastirusi, atšiauriu veidu, lakstančiomis akimis – neslepia savo pasibodėjimo. Suglumęs Francas nebesugraibo nė žodžio iš tų, kuriuos ketino jai pasakyti.
„Be jos aš negaliu gyventi. Su ja taip pat“, – štai ką jis mąsto, kraudamas savo drabužius į kelioninį krepšį. Jis parėjo į savo kambarį “Askanischer Hofo” viešbutyje, ruošiasi jį palikti ir grįžti į Prahą. Toji moteris negali jam priklausyti, tačiau jis svajoja persmelkti ją ar kad ji persmelktų jį. Išsiskyrimas į dvi skirtingas būtybes jam nepakeliamas.
Grįžęs namo, kitą rytą rašo jai, ir taip kone kasdien [...]. O liepą dar šešiolika laiškų. Visuose jis maldauja ją geriau viską apmąstyti, daugiau nuoširdumo, brandos. Ir vos paskutinėje vieno lapo eilutėje pamini visiškai nereikšmingą smulkmeną: „Dabar taisau antrąją korektūrą savo amerikietiško romano pirmo skyriaus „Kūrikas, fragmentas“; jis bus išleistas pigia brošiūra po 80 pfenigų.“

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-50-2 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.