Prie Vilniuje dirbančios Baltarusijos nepriklausomo naujienų portalo charter97.org komandos prisidėjo ir jo redaktorė Natalja Radina.

Jai pavyko slapta išvykti iš Baltarusijos, kur jos laukė politinės kalinės dalia. N.Radina keturiolika metų dirba nepriklausomoje žiniasklaidoje ir nė dienos – valstybinėje, nes sako neįsivaizduojanti, kad žurnalistas gali nebūti nepriklausomas. Šiandien ji taip dirbti tėvynėje nebegali, todėl paprašė politinio prieglobsčio Lietuvoje.
Žinoma, pirmas klausimas kolegei – apie apmaudų atvejį, kai Lietuva tiesiai režimui į rankas atidavė kozirius prieš Baltarusijos kovotojų dėl žmogaus teisių lyderį Alesį Beliackį.

VEIDAS: Ar interviu Jums davęs Lietuvos teisingumo ministras įtikino, kad kovotojų prieš režimą sąskaitų Lietuvos bankuose duomenų perdavimas buvo apmaudi klaida, bet ne Lietuvos valstybės politika?
N.R.: Manau, padaryta klaida, bet galima buvo suprasti, kas gali nutikti, kai bendrauji su režimu. Dėl šios lemtingos klaidos kalėjime atsidūrė žmogaus teisių gynėjas A.Beliackis, sukeltas pavojus jo vadovaujamo žmogaus teisių gynimo centro “Vesna” veiklai, nes banko sąskaitoje, kurios duomenis Lietuva perdavė Baltarusijos režimui, buvo “Vesnos”, o ne A.Beliackio asmeniniai pinigai. Jais buvo teikiama pagalba politiniams kaliniams, samdomi jiems advokatai, remiamos politinių kalinių šeimos ir dėl politinių pažiūrų atleisti iš darbo žmonės, sumokamos neteisingai nuteistiesiems paskirtos baudos. O Baltarusijoje tai vyksta kasdien ir pagalba reikalinga nuolat. Vienas klaidingas žingsnis, o padariniai milžiniški. Kovotojai prieš Aleksandro Lukašenkos režimą Baltarusijoje nusivylę Lietuva. Tai pavyzdys, prie ko gali privesti bendradarbiavimas su diktatūra.
VEIDAS: Esate minėjusi, kad Jums kalint KGB kalėjime per tardymus daugiausia bandyta išgauti informacijos būtent apie opozicinių judėjimų ir žiniasklaidos finansavimą.
N.R.: Spec. tarnyboms labai svarbu išsiaiškinti, kas, taip pat ir finansiškai, palaiko opoziciją. Režimas žino, kad disponuodamas šia informacija kovotojus prieš jį galės persekioti, o jie nesulauks juridinės ar finansinės pagalbos.
Man taip pat padėjo “Vesna”: nuo pirmos mano arešto dienos surado advokatą, mokėjo už jo paslaugas, buvo suteikta pagalba mano mamai, kurios pensija labai maža ir jai ši pagalba buvo gyvybiškai reikalinga.
VEIDAS: Ar ir portalas charter97.org finansuojamas užsienio fondų?
N.R.: Nenorėčiau atsakyti į šį klausimą. Tik noriu priminti, kad Baltarusijoje draudžiama finansiškai remti visuomenines organizacijas ar nepriklausomą žiniasklaidą. Tai padarę žmonės arba praras savo verslą, arba juos areštuos, pagrobs, nužudys, kaip 1999 m. buvo pagrobtas opoziciją rėmęs verslininkas Anatolijus Krasovskis.
VEIDAS: Vis dėlto ar daug baltarusių šiandien remia demokratinius judėjimus? Ir Vilniuje, ir net ES renginiuose teko sutikti baltarusių, kurie per daug nepeikia “batiuškos” Lukašenkos.
N.R.: Labai mažai žmonių, kurie juo tebetiki, o po rinkimų liko dar mažiau. Dabar blogėja ekonominė padėtis ir visi mato, kad vadinamasis ekonominis stebuklas buvo sukurtas ne A.Lukašenkos, o tiesiog pravalginėjome Rusijos mokesčių mokėtojų pinigus – sėdėjome ant kreditų iš Rusijos adatos, naudojomės tuo, kad Rusija mums tiekė pigią naftą. Kai pagalbos sumažėjo, viskas ėmė griūti, nes nieko nepadaryta per 17 metų, o A.Lukašenka nieko ir negalėjo padaryti. Ką gali padaryti kolūkietis, kuris valdo valstybę?
O Baltarusijos žmonių baimė didžiulė. Už kiekvieną bandymą protestuoti, kovoti su teisiniu nihilizmu areštuoja, kiša į kalėjimus, žudo. Nėra nepriklausomo parlamento, teismų, visa valdžia praktiškai priklauso nuo vieno diktatoriaus. Žiniasklaidos liko du nedideli nepriklausomi laikraščiai, kurie nepajėgia visoje dešimties milijonų gyventojų šalyje paskleisti informacijos.
VEIDAS: Kaip esant tokiam režimui vis dėlto egzistuoja kad ir menka nepriklausoma žiniasklaida? Ar tai ženklas, kad diktatūra silpsta?
N.R.: Anaiptol ne, tai tik širma. Taip režimas demonstruoja Europai, kad neva jis yra demokratiškas. Vienintelė informacinė erdvė, aprėpianti visą Baltarusiją, – internetas. Štai mūsų portalas per dieną sulaukia vidutiniškai 150 tūkst. lankytojų, o jei vyksta kokie svarbūs įvykiai – ir 200 tūkstančių. Auditorija vis auga, nes dabar Baltarusijoje lūžio momentas ir visi nori sužinoti nepriklausomą informaciją. Todėl prieš naujienų portalus režimas imasi represinių priemonių. Kad charter97.org neleis dirbti, buvo aišku, kai vien 2010 m. prezidento rinkimų išvakarėse mums buvo iškeltos trys baudžiamosios bylos, buvo kelios kratos, konfiskuota 20 kompiuterių.
Kilo pavojus ne tik portalui, bet ir jo darbuotojų gyvybei. Prezidento rinkimų išvakarėse, kai sutiko dirbti vieno iš kandidatų į prezidentus Andrejaus Sanikovo rinkimų štabe, kilpoje rastas charter97.org įkūrėjas Olegas Bebeninas. Esu tikra, kad prie jo mirties prisidėjo Baltarusijos jėgos struktūros. Pažinojau Olegą daug metų, jis buvo sėkmingai dirbantis žurnalistas, šeimos žmogus, pavyzdingas tėvas ir, esu absoliučiai tikra, šis žmogus niekada nebūtų pats atėmęs sau gyvybės.
Dabar portalo redakcija – Vilniuje, o bendradarbiai Baltarusijoje dirba pogrindžio sąlygomis.
VEIDAS: Ką Jums teko išgyventi per pusantro mėnesio KGB kalėjime?
N.R.: Mane areštavo prezidento rinkimų dieną. Nors aš žurnalistė, man pateikti tie patys kaltinimai kaip ir buvusiems kandidatams į prezidentus, kurie dabar jau nuteisti penkeriems šešeriems metams kalėjimo. Per vadinamąsias apklausas be advokato grasindavo, spausdavo įduoti kitus. Buvo gruodis ir sausis, labai šalta, o kameroje nebuvo vietos miegoti, tad miegojau ant grindų. Kameroje nebuvo tualeto, išvesdavo kartą kas tris keturias valandas. Dušas – kartą per savaitę. Visiška informacinė izoliacija – per pusantro mėnesio gavau vieną laišką nuo mamos, nors man rašė gausybė žmonių. Aš niekam negalėjau parašyti laiško. Mums siunčiamų laikraščių negaudavome, televizoriai uždrausti.
Po pusantro mėnesio, likus porai dienų iki ES svarstymo dėl ekonominių sankcijų Baltarusijai, kad apdumtų akis Europai, keletą žmonių, taip pat ir mane, išleido iš kalėjimo. Bet kaltinimų nepanaikino, turėjau pasirašyti, kad neišvyksiu iš šalies, neleido gyventi Minske – išsiuntė į Kobriną, esantį už 300 km. Ten toliau dirbau, bet po dažno mano straipsnio man grasindavo kalėjimu. Manęs laukė tik teismas ir nuosprendis. Beje, grasinimai dažniausiai pasipildavo po straipsnių, kad ES Baltarusijos režimui turi įvesti ekonomines sankcijas.
VEIDAS: Tačiau Lietuvos politika rėmėsi logika, kad nubaustas bus ne A.Lukašenkos režimas, o Baltarusijos žmonės.
N.R.: Patikėkite, Baltarusijos žmonės ir taip kenčia, ir nebus blogiau nei dabar, kai vidury Europos diktatūra žudo žmones. Gerai gyvena tik valdininkai ir artimi režimui žmonės, verslininkai, paklūstantys režimui. Štai mano mama turi ilgą darbą stažą, bet pensija, išvertus į dolerius, 50–60, o komunaliniai mokesčiai – per 100 dolerių. Kad neįvedus ekonominių sankcijų paprasto žmogaus gyvenimas pagerės, šansų nėra, bet yra šansų, kad jas įvedus režimui būtų blogiau.
VEIDAS: Manote, kad ES politika Baltarusijos atžvilgiu klaidinga?
N.R.: Neabejotinai reikia baigti koketuoti su A.Lukašenkos režimu. Šiandien ES nieko nedaro, tik skelbia pareiškimus, ir visi jie vienodi – mes labai susirūpinę, reikalaujame nedelsiant išlaisvinti politinius kalinius. Baltarusijos valdžiai nuo to visiškai tas pats. O paskaičiusi skaitytojų komentarus mūsų portale matau, kad Baltarusijos žmones jau vimdo tuščios kalbos. O juk ne Rusija, bet ES šiandien yra pagrindinė Baltarusijos prekybos partnerė ir būtent ES A.Lukašenkai duoda valiutą, kurios jam taip trūksta. Kas ES svarbiau – pinigai ar demokratija?
VEIDAS: Lietuvos politikai sako, kad negalima izoliuoti Baltarusijos, reikia bendraujant “eksportuoti” į ją demokratiją. O prezidentės Dalios Grybauskaitės pirmas svečias iš užsienio buvo A.Lukašenka.
N.R.: Tai buvo košmariškas atvejis: kaip galima priimti neteisėtą prezidentą, kuris valdžią uzurpavo ir išlaiko jėgos struktūrų padedamas? Galima teisintis, kad jis – kaimynas. Tačiau jei kaimynas – žudikas maniakas ir jūs jį pasikviečiate arbatos, visų pirma keliate pavojų sau, antra, jį dangstydami nusižengiate teisės normoms. O svarbiausia – koks tų susitikimų rezultatas? Ar pasiekta kas, išskyrus tai, kad Lietuva nutraukė A.Lukašenkos tarptautinę izoliaciją, o režimo propagandai suteikė galimybę puikuotis, jog štai su A.Lukašenka bičiuliaujasi ES šalies prezidentė? Bet jei D.Grybauskaitei patinka žmogėdrų kompanija, komentarų neturiu.
VEIDAS: Vis dėlto politinio prieglobsčio paprašėte būtent Lietuvoje. Ar Nyderlanduose, kurie pirmieji pasiūlė jums politinį prieglobstį, nebūtų saugiau?
N.R.: Nyderlandams esu labai dėkinga. Gyventi ten būtų saugiau, bet dirbti geriau Vilniuje – čia visa redakcija, Baltarusija arčiau, čia atvažiuoja daug baltarusių, mane galės aplankyti mano pagyvenę tėvai, draugai. Čia ne taip jausiuosi atplėšta nuo tėvynės.
VEIDAS: Vis dėlto ką turėtų padaryti Lietuva, kad bent kiek ištaisytų padarytą žalą baltarusių kovotojams prieš režimą?
N.R.: Lietuva turėtų visais lygiais siekti, kad ES būtų principingesnė ir griežtesnė Baltarusijos režimo atžvilgiu ir baigtų jam nuolaidžiauti. Bendradarbiauti, ypač kriminalinėse bylose, reikia, bet privalu būti labai atsargiems, nes kiekvienas neatsargus žingsnis gali baigtis kaip dabar. Norisi, kad ši Lietuvos klaida neliktų kelių dienų skandalu, o būtų pamoka, nes dabar ant kortos pastatyta Lietuvos reputacija ne tik Baltarusijos, bet ir visos ES žmonių akyse.
N.Radina: “Jei D.Grybauskaitei patinka žmogėdrų kompanija, komentarų neturiu.”