Šį kartą “Veidas” siūlo ištrauką iš šių metų Thomo Manno festivalio temą įkvėpusios ir abejingų nepaliekančios Floriano Illieso knygos “1913. Šimtmečio vasara”.

Sausis
Tą mėnesį vaikščiodami Šėnbruno rūmų parke susitinka Adolfas Hitleris ir Hitleris Stalinas, Thomas Mannas vos neišsiduoda, koks esąs, o Franzas Kafka vos neišsikrausto iš proto dėl meilės. Prie Sigmundo Freudo ant kušetės prisimeilina katė. Labai šalta, sniegas gurgžda po kojomis. Visiškai nuskurdusi ir įsimylėjusi Gottfriedą Benną Else Lasker-Schüler gauna nuo Franzo Marco atviruką su arkliais, o Gabrielę Münter išvadina “visišku nuliu”. Ernstas Ludwigas Kirchneris Potsdamo aikštėje piešia kokotes. Atliekama pirmoji mirties kilpa ore. Tačiau niekas negelbės. Oswaldas Spengleris jau rašo “Vakarų saulėlydį”.
Pirmoji 1913-ųjų akimirka. Tamsią naktį perskrodžia šūvis. Spragtelėjimas, pirštai ant gaiduko įsitempia, tada nuaidi antras duslus šūvis. Atskubėjusi policija šaulį iškart suima. Jis vardu Louisas Armstrongas.
Dvylikametis vogtu revolveriu Naujajame Orleane norėjo pasveikinti Naujuosius metus. Policija uždarė jį į kamerą ir jau ankstyvą sausio 1-osios rytą išsiuntė į juodaodžių benamių berniukų prieglaudą. Ten jis taip siautėja, kad pataisos namų direktorius Peteris Davisas, nebeišmanydamas, ko griebtis, ilgai negalvojęs įbruka berniukui į rankas trimitą (nors iš tiesų nori skelti antausį). Čia Louisas staiga nuščiūva, beveik švelniai paima instrumentą, jo pirštai, vos praėjusią naktį nervingai žaidę su revolverio gaiduku, vėl pajunta šaltą metalą, tačiau vietoj šūvio jis dar direktoriaus kambaryje iš trimito paleidžia pirmuosius šiltus, pašėlusius garsus.
“Ką tik nuaidėjo vidurnakčio šūvis. Rėkauja gatvėje ir ant tilto. Skamba varpai ir muša laikrodžiai”, – iš Prahos praneša dr. F.Kafka, bendrovės, draudžiančios darbininkus nuo nelaimingų atsitikimų darbo vietoje, tarnautojas Bohemijos karalystėje. Jo publika sėdi tolimame Berlyne, Imanuelkirchštrasės 29 namo vidurinio aukšto bute, tai tik vienas žmogus, bet jis rašančiajam – visas pasaulis: Felice Bauer, dvidešimt penkerių, šiek tiek blondinė, šiek tiek prakauli, šiek tiek ilgšė, Carlo Lindströmo akcinės bendrovės stenografuotoja ir mašininkė. Rugpjūtį, lietui pilant kaip iš kibiro, juodu tespėjo susipažinti, ji buvo sušlapusi kojas, o jį baimė kurstė tučtuojau sprukti, kiek kojos neša. Bet nuo to laiko juodu naktimis, kai namiškiai miega, rašo vienas kitam didžiai temperuotus, užburiančius, keistus, nerimastingus laiškus. O popietėmis dažniausiai parašo dar po vieną.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 272014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-27-2014-m