Dabartinė Lietuvos valdžia tikrai išskirtinė. Ji žino kaip mes turėtume atrodyti po 20 metų, tačiau kaip galėtume išgyventi kitais metais – taip ir liko nesupratusi. 2012 m. biudžeto svarstymas ir priėmimas tapo to valdžios išskirtinumo tipišku pavyzdžiu.

Kartais atrodė, kad Seimas ir Vyriausybė bando iš jo suręsti kažką panašaus į trobelę ant vištos kojelės, kitais atvejais – priminė bandymus stabiliai pastatyti dvikoję taburetę. Galiausiai, nors ir bet kaip, tačiau biudžetas buvo patvirtintas: iš kažko atimta, kažkam pažadėta, kažkas priimta, kažkas atidėta.

Biudžeto svarstymo laikotarpiu buvo paminėta nemažai teisingų ir reikalingų dalykų. Dalį jų net buvo siūloma priimti. Tačiau problema ta, kad buvo kalbama tik apie atskirus fragmentus, kurie vargu ar gali keisti ir taisyti padėtį iš esmės. Progresiniai, nekilnojamojo, prabangaus turto mokesčiai, palūkanų apmokestinimas, diferencijuotas pelno mokestis su lubų pakėlimu, privačių pensijinių fondų rėmimo Sodros lėšomis nutraukimas, valstybinio komercinio banko įkūrimas, monopolijų skaldymas ir valstybinės konkurencijos įvedimas eilėje sričių, antikorupcinių, kovos su šešėline ekonomika įstatymų papildymai, išlaidų nebūtiniems viešiesiems pirkimams ir neefektyvioms programoms nutraukimas ir t.t. – tai privalėjo tapti pagrindine kompleksinio įstatymų paketo ir sprendimų dalimi, lydinčia 2012 m. biudžeto priėmimą. Dabar gi, kas turėjo užtikrinti esminius teigiamus pokyčius ir garantuoti bent keleto papildomų milijardų litų įplaukas į biudžetą liko išdarkyta, atidėta 2012-iems metams arba, tiksliau sakant, neribotam laikui, o apie kai ką išvis nebuvo pagalvota ar net specialiai neužsiminta. Tačiau 15 milijonų litų papildomam Seimo partijų finansavimui visgi buvo surasta.

2012-ųjų metų biudžetas neorientuotas į jautriausius, sunkiai besiverčiančius, mažas pajamas gaunančius (nebent pensininkai pajus epizodinį pagerėjimą) visuomenės sluoksnius, į viduriniojo visuomenės sluoksnio formavimą, smulkaus verslo skatinimą ir t.t. Biudžetas priimtas antisocialiniu principu: apkarpytos lėšos socialinėms reikmėms, sveikatos apsaugai, švietimui, nepriimti socialinio teisingumo, solidarumo nuostatas įgyvendinantys įstatymai. Nesugebėta net MMA padidinti bent iki 1000 litų. BVP perskirstomoji dalis išlieka labai maža. Beje, tenka pastebėti, jog visiškai nekreipiamas dėmesys į Europos statistikos agentūros duomenis. Jie rodo, kad Lietuvoje per valstybinius biudžetus ir fondus perskirstoma tik apie 30% BVP, kuomet Europos vidurkis svyruoja 40% ribose. Mažą perskirstymą lemia tai, jog biudžetui pavyksta surinkti santykinai mažai pajamų, šalyje taikoma nedaug mokesčių, o jų tarifai yra maži.

Valdantieji po vasaros atostogų privalėjo rimtai pasirengti biudžeto priėmimui, paruošti kompleksinį jį lydinčių įstatymų paketą. Tačiau praktiškai nebuvo jokio paketo, o stebėjome tik nuolatinį blaškymąsi ir pozicijų kaitaliojimą.

Beje, vadinama parlamentinė opozicija taip pat atskleidė savo neįgalumą. Ji turėjo neblogą šansą pasirodyti – parengti alternatyvą su rimtai paruoštais lydinčių įstatymų projektais. Nors biudžeto priėmimo išvakarėse iš vadinamos opozicijos į viešumą buvo paleista ne viena rinkėjui skambi ir patraukli frazė, kaip, pavyzdžiui, kad „LSDP yra politinė jėga, kuri yra visiškai pasiruošusi prisiimti atsakomybę už šalį ir puikiai žino tos atsakomybės kainą“, tačiau bet kokie atsakomybės valstybės mastu reikalaujantys siūlymai jų taryboje kažkodėl buvo atidėti Seimo pavasario sesijai. Greičiausiai tam, jog būtų proga kažką rinkėjams pateikti ir artėjant patiems rinkimams. O LSDP taryboje aptarta rinkimų programa labiau priminė dvylikos metų senumo V.Andriukaičio deklaruotą „Sutartį su Lietuva“, iš kurios 10 punktų, nežiūrint to, kad LSDP šalį valdė virš 7 metų, iš esmės nebuvo įgyvendintas nė vienas. Priešingai, nuo kai kurių įsipareigojimų net buvo aiškiai atitolta būtent LSDP valdymo (2001-2008 m.) metu.

Nei valdančioji, nei opozicinė Seimo pusės nesugebėjo pasirengti rimtam biudžeto svarstymui. Politikavimo buvo daug, tačiau pagrinde desperatiškai buvo ieškoma galimybės papildomai biudžetui surasti bent vieną milijardą litų.

O tam tereikėjo padaryti viso labo tris praktiškai papildomų administravimo kaštų nereikalaujančius sprendimus. Pirma, vienu procentiniu punktu padidinti PVM. Tai nereiškia, jog privalomai turi augti ir kainos. Gabi valdžia sugebėtų rasti būdų, kad PVM padidėjimą verslas kompensuotų savo pelno, o juo labiau viršpelnių sąskaita. Tai būtų jau apie 0,5 mlrd. Lt. Kitą pusę milijardo duotų grąžintas iki 20% pelno mokestis stambiesiems, paliekant dabar galiojančius lengvatinius tarifus smulkiam verslui ir investicijoms. Trečias sprendimas – tai privačių pensijinių fondų finansavimo Sodros sąskaita panaikinimas.

Tačiau šie pavieniai sprendimai tinka tik šiam atvejui, kuomet valdžia negabi, o biudžetui skubiai reikia surasti milijardą. Stipri valdžia visados dar suranda rezervų ir šešėlinėje ekonomikoje. Deja, svarstant biudžetą apie tokias paieškas šįkart neteko girdėti.

Aišku, jog 2012-ųjų Seimo rinkimai tikrai įvyks. Svarstant ir priimant biudžetą buvo tiek prijaukta, kad dabar kiekvienas galės aiškinti, kaip jis stengėsi dėl Lietuvos. Be to abi pusės – tiek Seimo valdančiosios, tiek opozicinės partijos dar pasiliko rinkėjams aktualių, opių temų pavasario sesijai. Ir ne tik.

Arvydas Akstinavičius, Lietuvos socialdemokratų sąjungos pirmininkas