Pramonės, prekybos ir statybos sektoriuje pajamas pernai dažniau didino didelės įmonės. Tuo tarpu transporto ir lengvosios pramonės sektoriuose greičiau atsigavo vidutinio dydžio bendrovės.

Statistika rodo, kad geriausiai gyvena didelės įmonės. Vis dėlto būti dideliam ne visada yra pranašumas. Kai kuriuose sektoriuose iš krizės dugno sparčiau lipa vidutinės ar net smulkios, specializuotos bendrovės.

2010 m. ketvirtas ketvirtis Lietuvos įmonėms leido lengviau atsikvėpti ir imti manyti, kad blogiausia liko praeity. Statistikos departamento duomenimis, bendrovių pajamos už parduotas prekes ir suteiktas paslaugas sudarė 46,3 mlrd. Lt – 21,6 proc. daugiau nei prieš metus ir beveik 9 proc. daugiau nei trečią ketvirtį. Be to, paskutinį praėjusių metų ketvirtį įmonės dirbo pelningai ir sukaupė 1,4 mlrd. Lt pelno.

Atlikęs Lietuvos įmonių analizę pagal Statistikos departamento ir kitus duomenis “Creditreform Lietuva” direktoriaus pavaduotojas Romualdas Trumpa pabrėžė, kad daugiausiai pajamas 2010 m. augino didesnės Lietuvos įmonės, – jų metinė apyvarta viršijo 25 mln. Lt. Daugiau nei pusės tokių įmonių apyvarta padidėjo, o iš viso rinkoje pajamos augo maždaug trečdalio bendrovių. Tuo tarpu labiausiai apyvarta sumažėjo mikroįmonių lygmeniu, – jų rodikliai nesiekia milijono litų.

Bendra tendencija, kai dideliems sekasi geriau, galioja pramonės, statybos, prekybos sektoriuose. Geriausiai didelėms įmonėms praėjusiais metais sekėsi pramonės sektoriuje – R.Trumpos ekspertinio vertinimo duomenimis, apie 60 proc. didelių pramonės įmonių apyvartą padidino, o iš viso šiame sektoriuje didesne apyvarta pernai galėjo džiaugtis maždaug 40 proc. bendrovių.

Vis dėlto kai kurie sektoriai paneigia bendrą taisyklę. Štai transporto, pašto ir logistikos sektoriuje, R.Trumpos ekspertiniu vertinimu, geriausiai gyvena 4–25 mln. Lt metinę apyvartą turinčios įmonės, kurias jis priskyrė prie vidutinių: tokių įmonių daugiau negu didelių 2010 m. padidino savo pajamas.

“Pernai transporto sektoriuje vidutinio dydžio įmonės gyveno geriau nei didžiausios, kurių plėtra buvo grįsta skolintais pinigais”, – aiškino R.Trumpa. Anot jo, tolygi tendencija siuvimo veikloje – vidutinės įmonės taip pat ropštėsi iš krizės sparčiau nei didelės. Aprangos ir tekstilės asociacijos prezidentas Linas Lasiauskas tokiam vertinimui pritaria.

“Vidutinės įmonės, kuriose dirba mažiau nei 250 žmonių, lengvosios pramonės sektoriuje iš tikrųjų laikosi geriau – būdamos pakankamai lanksčios jos sugeba prisitaikyti prie naujų rinkos pokyčių,  greičiau reaguoja kurdamos naujus inovatyvius ir madingus gaminius. Didelei įmonei sunkiau radikaliai keistis, tą sau gali leisti smulkesnė ar vidutinė įmonė. Kita vertus, vidutinės įmonės pranašesnės dėl veiklos finansavimo. Bankams užsukus čiaupus nemažai vidutinių įmonių išgyveno net nesiskolindamos iš bankų – jos gyveno iš apyvartinių lėšų, susitardamos su tiekėjais, kad šie ilgiau palauktų atsiskaitymų, ar su produkcijos pirkėjais, kad šie atsiskaitytų greičiau. Stambių įmonių atžvilgiu tokie susitarimai vargiai įmanomi, nes čia visai kiti kiekiai. Be to, ir apyvartinių lėšų reikia daugiau”, – komentavo L.Lasiauskas.

Stambios tekstilės įmonės orientuotos į masinę gamybą, kur nėra tiek svarbu inovatyvūs elementai ir produkto savikaina kur kas mažesnė. “Dėl to joms gerokai sunkiau konkuruoti pasaulinėje rinkoje”, –  paaiškino L.Lasiauskas.

Geriausia būti vidutiniam

Įmonės “Apvalūs medžio gaminiai”, gaminančios specializuotą medienos produkciją, direktorius Arnoldas Jonaitis taip pat mano, kad šiandien, atsigaunant po krizės, pranašiausios vidutinės įmonės. Štai bendrovė “Apvalūs medžio gaminiai” praėjusiais metais pasiekė 7 mln. apyvartą – 30 proc. daugiau negu 2009 m.

“Šiandien vidutiniam būti geriausia. Jei esi smulkus ir turi nišą – gerai, tačiau negalėsi patenkinti didelio užsakymo. Vidutinės įmonės pranašumas tas, kad ji lankstesnė negu didelė, bet taip pat gali atlikti didelius užsakymus, ko negali maža. Tuo tarpu didelę įmonę per krizę suvaldyti nėra paprasta. Jei smarkiai krinta užsakymai, nieko negali padaryti”, – dėsto A.Jonaitis.

Būtent dėl lankstumo šiuo metu daugiau perspektyvų turi ir į eksportą orientuotos vidutinės įmonės. Banko “DnB Nord” vyriausiasis analitikas Rimantas Rudzkis pabrėžia, kad įprasta manyti, jog geriausiai eksportuoti sekasi didelėms įmonėms. “Taip ir buvo prieš 10 metų. Bet šiuo metu eksporto rinkoje padėtis tokia, kad vidutinėms ir mažesnėms įmonėms atsiranda geresnė niša nei didelėms, taip yra dėl stiprios Azijos gamintojų konkurencijos. Pasaulis juda tokia kryptimi, kad didelio masto prekių gamyboje sunku konkuruoti su Kinija, kuri turi pigesnių darbo jėgos resursų, pigesnių žaliavų ir mažiau išleidžia aplinkosaugai. Lietuvos įmonių pagrindine niša tampa nedidelių, specialių užsakymų vykdymas, o ne konkuravimas didelio masto gamyboje”, – komentuoja R.Rudzkis.

Tiesa, jis priduria, kad ši tendencija nelabai tinka maisto pramonei, nes šiuo metu pasaulyje yra justi maisto produktų trūkumas, tad didelė įmonė turėtų pranašumą dėl maisto ekonomijos.

“Jei pažiūrėsime į didžiąsias įmones, jos dabar išgyvena ne pačius geriausius laikus – “Achema”, “Orlen Lietuva” – tokioms įmonėms sunku prisitaikyti. Mažos ir vidutinės įmonės – ar tai būtų Alytaus “Astra”, ar atgimusios tekstilės įmonės, randa savo nišą, prisitaiko ir laimi dėl operatyvumo ir ypatingų užsakymų vykdymo”, – apibendrina R.Rudzkis.

Kur pyrago užtenka ir mažoms įmonėms

R.Trumpa pastebi, kad po truputį jau grįžtame į normalius laikus, kai nėra gerų ir blogų sektorių ar veiklų, o kiekviename sektoriuje yra ir gerų, ir blogų įmonių. O štai iš 600 veiklų, maždaug 50 yra tokios, kur gana gerai gyvena ne tik didelės ir vidutinės, bet ir mažos įmonės. “Galima sakyti, kad iš šių veiklų ganėtinai nubyra ir mažiukams”, – tvirtino ekspertas.

Tarp tokių sričių – žemės ūkis, miškininkystė, krovininis kelių transportas, programavimo veikla, medienos apdirbimas, spausdinimo paslaugos, plastikinių pakuočių gamyba, metalo apdirbimas, baldų gamyba, žemės darbai statybos aikštelėse, grūdų, sėklų ir pašarų gyvuliams didmeninė prekyba, siuvimas ir kitos.

Kai kuriuose sektoriuose mažos Lietuvos įmonės sėkmingai įsitvirtina didžiųjų pašonėje – jos stabiliai didina savo apyvartą atlikdamos didelių, eksportuojančių Lietuvos įmonių užsakymus. Natūralūs klasteriai formuojasi medienos pramonėje ir baldų gamyboje, lengvosios pramonės sektoriuje.

L.Lasiauskas patvirtina, kad maža, iki milijono litų metinę apvartą turinti siuvimo įmonė Lietuvoje gali neblogai gyvuoti. “Tos smulkios įmonės tiekia tam tikrus produktus didesnei įmonei, kuri juos daugiausia eksportuoja. Stambesnės įmonės skundžiasi, kad tokių smulkių įmonių vykdyti jų užsakymams trūksta, nes dabar darbo daug – iš tolimųjų šalių į Europą grįžta užsakymai. Įmonės, turinčios iki milijono litų apyvartą, apkrautos darbais”, – komentavo L.Lasiauskas. Be to, šioje srityje gerokai lengviau pradėti verslą, nes nereikia labai didelių investicijų – pora siuvimo mašinų kainuoja apie 30–40 tūkst. Lt.

Tiesa, vis didėjantis iššūkis visų, ypač smulkių ir nedidelių įmonių konkurencingumui – žaliavų brangimas. Naujausias “Eurobarometro” tyrimas atskleidė, kad trys ketvirtadaliai smulkių ir vidutinių įmonių Europoje susirūpinusios dėl išlaidų žaliavoms didėjimo. Per pastaruosius penkerius metus Lietuvoje žaliavų brangimą pajuto 59 proc. įmonių, o 86 proc. įsitikinusios, kad per artimiausius penkerius metus šlaidos joms pakils. Siekdamos sumažinti didėjančių žaliavų kainų įtaką, 57 proc. Lietuvos bendrovių per pastaruosius penkerius metus pirko efektyvesnes technologijas, 44 proc. pakeitė brangias žaliavas į pigesnes, 32 proc. keitė verslo modelį, ir tik 24 proc. perdirbo žaliavas. Palyginti – Didžiojoje Britanijoje tokių buvo net 82 proc., Suomijoje – 79 proc., o ES vidurkis – 52 proc.