R.Razmaitė / Asmeninio archyvo nuotr.

Žodis „darbas“ kone geriausiai atspindi šiuo metu fotografiją Midlsekso universitete studijuojančios Ramintos Razmaitės kasdienybę. Mergina neslepia – studijuoti ir nedirbti Jungtinėje Karalystėje galėtų tik labai turtingų tėvų atžalos. „Londone taip jau yra – tik dirbi dirbi dirbi, kasdien tik universitetas−darbas−namai. Čia atvykus apie Lietuvą ir ten likusį nerūpestingą gyvenimą verčiau pamiršti, kitaip nieko gero nebus“, − tinklaraščiui Euroblogas.lt pasakoja Anglijoje rožinius akinius labai greitai nusimetusi dvidešimtmetė.

Virginija Pupeikytė-Dzhumerova, euroblogas.lt

– Raminta, į Jungtinę Karalystę prieš pusantrų metų atvykai studijuoti fotografijos. Kaip prasidėjo tavo gyvenimas ir studijos šioje šalyje?

– Skridau čia nusiteikusi labai pozityviai. Atrodė, susirasiu draugų, bus labai linksma, Londonas atrodė svajonių miestas. Bet ne, taip nebuvo (juokiasi, − aut. past.) Anglai, ypač mūsų kursas, nėra draugiški. Konkurencija didžiulė. 40 žmonių susiskirstę į grupes pagal tautas. Daugiausia bendrauju su lietuviais, mūsų čia dešimt. Atvažiavusi net pusantro mėnesio nieko neveikiau, negalėjau susirasti darbo. Darbo paieškas pradėjau tiesiog visur siųsdama CV. Skelbimų čia ganėtinai daug, bet įsidarbinti sunku, jei neturi Anglijoje įgytos patirties.

– Sakai, kad studijuodama nedirbai net pusantro mėnesio, nors tai nėra toks jau ilgas laiko tarpas. Kodėl vos atvažiavę studentai išsyk pradeda dirbti?

– Leisti sau nedirbti gali studentai tik iš tikrai labai turtingų šeimų. Kiek žinau, visi mano pažįstami Anglijoje studijuojantys lietuviai dirba. Londonas yra labai brangus miestas. Po pusantrų metų patirties galiu pasakyti, kad tėvai kas mėnesį turėtų studentui siųsti maždaug 600-700 eurų. Už šiuos pinigus susimokama kambario nuoma, nusiperkama pavalgyti, tačiau tik tiek. Jokių pramogų. Suprantu, kad vaiko, kilusio iš vidutinio sluoksnio, tėvams yra labai sunku. Jei abu tėvai gauna minimalius atlyginimus, iš viso apie 600 eurų, tai savo vaikui užsienyje padėti tiesiog neturi iš ko.

– Sakai, kad studentams Anglijoje dirbti būtina, tačiau ar tam sudarytos tinkamos sąlygos?

– Tikrai taip, ypač pirmaisiais metais. Dėstytojai vadinamuoju adaptaciniu laikotarpiu atvykėlių tikrai nespaudžia. Pirmame kurse visi lietuviai dirbo, dėstytojai apie tai žinojo. Baigiantis mokslo metams patarė kitąmet nesidarbinti, neva bus per sunku. Dabar, antrame kurse, paskaitų turime tris dienas per savaitę – antradienį, trečiadienį ir ketvirtadienį. Iš tikrųjų studijų krūvis didesnis, projektams skiriama mažiau laiko, tačiau nėra taip tragiška, kaip dėstytojai gąsdino. Be to, kai nori, tai sukiesi ir viską spėji.