Paskaičius p. Aušros Lėkos straipsnį pretenzingu pavadinimu „Ar be lietuviškų kabučių gali būti tikras lietuvis?“ (žr. Veidas, 2016, Nr. 31, p. 14–17), pirmiausia kyla mintis, kad vargu ar rastume lietuvių kultūros istorijoje dalyką, dėl kurio būtų tiek ginčijamasi, kaip dėl mūsų bendrinės kalbos tvarkybos. Nebent šalia jos galėtume gretinti politiką ar mediciną: čia taip pat gausu įvairiausio plauko specialistų, sprendžiančių šių sričių problemas.

Jau pačioje bendrinės kalbos pradžioje, kai 1883 m. ėmusi eiti „Aušra“ apsisprendė vadovautis vakarų aukštaičių zanavykų ir kapsų šnektomis, pasigirdo tuo nepatenkintų balsų. Vis dėlto daugiausia nesutarimų yra kėlę įvairūs rašybos tobulinimai. Antai užteko Jonui Jablonskiui 1893 m. „Varpe“ pasiūlyti vartoti ilgiesiems balsiams žymėti raides y ir ū, kai netrukus tame pačiame „Varpe“ slapyvardžiu Sk-dra (Skiedra) prisidengęs gydytojas Mikalojus Kuprevičius (1864–1932) šoko įrodinėti, jog tų raidžių lietuvių rašybai nereikią. Taip prasidėjo iki šios dienos tebesitęsiantys ginčai, kurios raidės vartotinos, kurios ne. Tų ginčų esmę labai apibendrintai tiktų nusakyti taip: ar reikia stengtis, kad raidės kuo tiksliau (kiek tai įmanoma) žymėtų garsus, ar tas tikslumas gali būti minimalus?

Šią dilemą yra sprendę ne tik kalbos mokslo profanai, bet ir didieji mūsų kalbininkai J. Jablonskis su Kazimieru Būga. Pavyzdžiui, K. Būga siūlė fonetiškai rašyti žodžius pjauti, spjauti, bjaurus, bet iš kilmės – augštas, sluogsnis. O štai J. Jablonskis, sekdamas šiokia tokia tradicija, nepaisė tarimo ir teikė piauti, spiauti, biaurus, bet, paneigęs kilminį pagrindą, rašė fonetiškai aukštas, sluoksnis. Tokių skirtumų abiejų kalbininkų darbuose esama ir daugiau. O jų ypač daug rastume nekalbininkų projektuose, „lengvinančiuose“ nežmoniškai sunkią, jų nuomone, lietuvių rašybą. Ryžtingiausiai puolė jos lengvinti tarybų Rusijoje po 1920 m. susimetę lietuviai ir nelietuviai komunistai. Daugumas jų neturėjo nė pradinio mokslo, bet, leisdami Maskvoje „Priekalą“ (1931–1938) ir Minske „Raudonąjį artoją“ (1927–1937), revoliucingai atsisakė net skirti ilguosius ir trumpuosius balsius. Tokių rašybos „revoliucionierių“ vienas kitas rasdavosi ir Lietuvoje. Pagaliau kalbos fonetikos ir grafikos ryšio neigimo pavyzdys yra dabar įteisintas svetimvardžių rašymas originaliąja forma.

Nevertinantys fonetikos ir grafikos sąsajų kalbos „lengvintojai“ gana anksti ėmė atakuoti nosines raides ą, ę, į ir ų. 1901 m. pradžioje išeina bene dešimtį ar daugiau metų trukusius ieškojimus apibendrinanti Petro Kriaušaičio (J. Jablonskio) „Lietuviškos kalbos gramatika“. Netrukus „Varpe“ pasirodo nuo 1899 m. Nr. 6 tapusio jo redaktoriumi gydytojo Juozo Bagdono (1866–1956) didelis straipsnis, kuriame griežtai kritikuotos tikros ir netikros gramatikėlės klaidos. Be kitų, kritikos autorius kėlė abejonių dėl teikimo vartoti nosines raides. J. Jablonskis kitais metais „Varpe“ atsakė į priekaištus straipsniu „Dar kartą apie mūsų rašybą“. Čia kiek pasiaiškino, kodėl pavartotos ir vartotinos tos keturios raidės (žr. J. Jablonskio Raštai. Tomas III. Kalbos dalykai. – Kaunas. 1934. – P. 26–28).

Nosinių raidžių vartojimo istorija ilga ir gana sudėtinga. Tad, nejausdami reikalo čia ją nagrinėti, iš karto einame prie minėto p. Aušros Lėkos straipsnio, kuris kaip tik prasideda skyreliu „Iššūkis penktokui: „žabąla“ ir kiti 27 „verkiantys“ veiksmažodžiai“. Pati antraštėlė suponuoja mintį, kad penktokėlio sugebėjimas ar nesugebėjimas išmokti tuos veiksmažodžius, turi lemti nosinių raidžių likimą. Nuostabu, kad ir pati autorė, ryždamasi nagrinėti rašybos dalykus, skėsčioja rankomis dėl jų rašybos: „O kaip paaiškinti, kodėl šie veiksmažodžiai esamajame laike graudinasi – be nosinių neapsieina, bet puikiai apsieina bet kuria kita forma ar bet kuriuo kitu laiku.“

Norėčiau kiek plačiau pakalbėti apie skirtingo rašymo motyvus. Mažai kam negirdėta, kad nosinės raidės žymi ilguosius balsius, kurie yra kilę iš tam tikrose pozicijose suvienbalsėjusių dvigarsių an, en, in, un. Šios kilmės balsiai ą ir ę visada tariami ilgi: šąla, šąlame, šąlate; skęsta, skęstame, skęstate. Jie ilgi tariami ir nekirčiuoti: šąlu, skęstu. Tuo tarpu žodžių, kurių šaknyse balsiai a ir e ilgesni tik dėl to, kad jie turi tvirtagalį kirtį, pavyzdžiui, šalo, šalau, šalai ar neša, nešu, nešiau, o nekirčiuoti tariami kaip paprasti trumpieji, nosinių raidžių neturi. Tas pats skiemenų skirtumas galioja ir kitiems veiksmažodžiams ir kitoms kalbos dalims. Žodį ąžuolas rašome su nosine, o žodį asilas – be nosinės. Beje, žinau atvejį, kai studentas, pasidavęs ilgumo impulsui, ir čia parašęs ą!

Šis skirtingo rašymo motyvas negalioja, kai veiksmažodžių esamojo laiko šaknyse yra buvę dvigarsiai in ir un, susidarę iš šaknies trumpojo balsio ir intarpo n (prieš p ir b variantas m), pvz.: birti, byra (iš binra), biro, sužiurti sužiūra (iš sužiunra), sužiuro. Čia kirčio poveikio nėra. Tiek kirčiuoti, tiek nekirčiuoti ar tiek kilę iš in , un, tiek iš prigimties ilgi balsiai šaknyje tariami ilgi: krypti, krypsta, krypo ir liūsti, liūsta, liūdo. Tačiau kitais atvejais raidės į ir ų paliktos: drįsti, drįsta, drįso, skųsti. Kaip čia nutiko, kad atsirado tokia išimtis nerašyti nosinių veiksmažodžių esamajame laike, kur pagal bendrąją taisyklę iš kilmės rašytinos?

1901 m. „Lietuviškos kalbos gramatikoje“ J. Jablonskis ir šiuose veiksmažodžiuose kartu su šąla, gęsta rašė šįla, bįra, bųva, žųva (žr. J. Jablonskis. Rinktiniai raštai. I tomas. – Vilnius, 1957. – P. 133–134. Bet plg. p. 131–132). Taip jis kartu su Kazimieru Būga rašė, iki abu po karo grįžo į Lietuvą. 1918 m. vasarą J. Jablonskis, iš Voronežo parvažiavęs į Vilnių, čia rado Pirmojo pasaulinio karo metais likusių Lietuvių mokslo draugijos narių (P. Klimo, A. Smetonos ir kt.) išleistuose lietuviškų mokyklų vadovėliuose rašybos naujovių. Tarp jų ypač į akis krito tie esamojo laiko veiksmažodžiai, kurių šaknyse vietoj nosinių į ir ų buvo rašoma y ir ū. Tuo nenuoseklumu rašomosios kalbos tėvas nebuvo patenkintas, bet nešoko savo mokinių taisyti: susitaikė dėl šventos ramybės su naujove. 1920 m. rudenį į Kauną parvykęs K. Būga taip pat nebuvo „reforma“ patenkintas, bet ir jis susitaikė su vilniškių „nelogišku“ sprendimu.

Ką mes galėtume dėl to vilniškių „nelogiškumo“ sakyti? Kalbos moksle, o ypač praktikoje, negali būti absoliutaus nuoseklumo ir logiškumo. Čia tam tikrų teisių turi ir praktiškumas. Todėl kategoriškai reikėtų atmesti siūlymą panaikinti nosinių raidžių vartojimą tiek apskritai visoje rašyboje, tiek minimų 28 veiksmažodžių esamajame laike, kol laikomės principo skirti trumpuosius ir ilguosius balsius, kol ilgiesiems balsiams a ir e, kilusiems iš dvigarsių an ir un, neturime kitų priemonių žymėti. Tačiau visai pateisinamos raidės y ir ū vietoj „logiškųjų“ į ir ų.

Minimo straipsnio autorė netiksli, kai rašo: „Beje, nosinių šaknyje siūlyta atsisakyti dar 1933 m. rašybos ir skyrybos projekte“. Kalbamasis „Rašybos reformos projektas“ paskelbtas „Židinio“ žurnale (1933, Nr. 5–6, p. 499–516), taip pat pakartotas leidinyje: A. Salys. Raštai. I. Bendrinė kalba. – Roma, 1979 m. P. 46–65. Tame projekte siūlyta apskritai nevartoti nosinių raidžių ir raidės y: jos pakeistinos raidėmis su viršuj rašomais brūkšneliais. Tada susidarytų keturios poros: trumpiesiems balsiams skirtos raidės a, e, i ir u. Šalia jų ilguosius balsius, iki šiol žymimus raidėmis su nosinėmis ir y bei ū, būtų pakeistos raidėmis su brūkšneliais, kaip daroma latvių kalboje. Tačiau ilgieji balsiai a ir e, kurie pailgėję tik dėl tvirtagalio kirčio, pagal šį projektą rašomi taip, kaip ir pagal jablonskinę rašybą – paprastai, be brūkšnelių. Tad liktų šāla ir šalo, skēsta ir neša. Penktokėlis ir vėl nežinotų, o mokytoja nemokėtų paaiškinti, kodėl vienodai tariami balsiai rašomi skirtingai.

Man pačiam nežinomas ir straipsnyje paminėtas faktas: „Prezidentas Antanas Smetona neapsikentęs sudarė rašybos reikalų komisiją. Joje buvo autoritetų autoritetai – kalbininkai Pranas Skardžius, Antanas Salys, vadovėlių autorius Jurgis Talmantas. Jie siūlė atsisakyti nosinių šaknyje [...]“. Nei prieš karą, nei dabar kalbininkai P. Skardžius ir A. Salys, kad ir būdami iš tikrųjų žymūs lietuvių kalbos darbininkai – mokslininkai ir praktikai, mažai kam buvo „autoritetų autoritetai“. Neteko girdėti, kad prezidentas A. Smetona būtų viešai kišęsis į ginčus dėl rašybos ir steigęs kokias komisijas. Tuo tarpu įmanoma pateikti duomenų, kad kaip tik prezidento iniciatyva buvo palaidotas 1933 m. „Rašybos projektas“. Tą darbą atliko švietimo ministras Juozas Tonkūnas 1936 m. sausio 11 d. aplinkraščiu, įpareigojusiu visas švietimo ministerijai pavaldžias įstaigas ir toliau laikytis J. Jablonskio 1922 m. gramatikoje nustatytos rašybos. Šis aplinkraštis atsirado ne be prezidento žinios ir pritarimo.

Taip pat norėčiau atkreipti dėmesį į straipsnyje minimą tariamą smerkiamųjų žodžių reabilitavimą kalbininkės Zitos Alaunienės straipsnyje „Kalbos klaidos“ (Dialogas, 2013 12 19, p. 5). Straipsnyje pateikiama jos nuomonė, kad „kalbininkai kartais išties persistengia“ taisydami žodžius. Iš pateiktų gausių „persistengimų“ pasirinkti du: puikus „vakarietiškas“ žodis šnapsas ir (pridėčiau – ne mažiau vakarietiškas) žodis pampersai. Tik bėda, kad visas Z. Alaunienės straipsnis su visais „reabilituojamais“ žodžiais iš tikrųjų rodo jos ironišką požiūrį į barbarizmų beatodairišką legalizavimą. Gaila, kad ši ironija nebuvo pastebėta, nors straipsnyje „rekomenduojama“ grįžti prie zapalkų ar švėbelių, kai su „apgailestavimu“ užsimenama apie išnykusius žodžius klemeris, klemka, rinštokas, špykėrė, zupė, šlebė, šliobenkė… Belieka pasakyti: „O šventas naivume!“ Toks naivumas, kad šaipokišką neigimą kas palaikytų teigimu ir pasinaudotų kaip svariu argumentu savo teiginiui patvirtinti, vertas nuostabos.

Pagarbiai,

Prof. habil. dr. Arnoldas Piročkinas

****

Savo komentarus, laiškus ir pastabas kviečiame siųsti el. paštu evaldas.labanauskas@veidas.lt. Ačiū.