Sutinku su straipsnio autoriaus mintimis dėl vargingosios visuomenės dalies sunkaus gyvenimo ir būtinybės visuomenei ieškoti būdų, kaip mažinti socialinę atskirtį. Skurdas yra didelė visos visuomenės problema, nes yra susijęs su valstybės ekonominiu, socialiniu pajėgumu, kriminogenine situacija ir net politiniu stabilumu. Bet negaliu sutikti, kad Lietuvoje pagrindinė skurdo priežastis yra nelygybė. Su apžvalgininko mintimi, kad “jei nelygybė kenkia piliečių gyvenimo kokybei, reikia imtis priemonių jai pažaboti”. Be to, manau, kad vidutinis atlyginimas Čekijoje, Slovakijoje ar Slovėnijoje yra gerokai didesnis nei Lietuvoje ne todėl, kad ten geriau užtikrinta lygybė, o todėl, kad jų ekonominis išsivystymas apskritai visada buvo gerokai aukštesnis nei Lietuvos. Minėtų valstybių vidurinis sluoksnis, kuris ir lemią visuomenės gerovę, gausesnis ir produktyvesnis.

Demokratijose, savo ekonomiką paprastai grindžiančiose efektyviomis laisvosios rinkos sąlygomis, lygybės lūkestis klaidingas. Apie tai yra rašę visi liberalizmo klasikai, pradedant A.Smithu ir baigiant šių laikų ekonomikos Nobelio premijos laureatais. Rinkos ekonomika sukuria visiems lygias galimybes (bent jau idealiu atveju), bet ne lygiavą. Sovietinė lygiava paremta planinė ekonomika ir nekonkurenciniai socialiniai santykiai bankrutavo, sukeldami skaudžius padarinius.

Savo komentaro pradžioje noriu pabrėžti, kad būtina tinkamai pasirūpinti tais, kurie dėl objektyvių priežasčių (prastos sveikatos, senatvės, nedarbo) negali susikurti oraus gyvenimo. Ne lygiava, o piliečių solidarumas yra svarbus daugelio demokratinių valstybių konstitucinis principas.

Šveicarijos konstitucijos preambulėje, be kitų principų, sakoma: “… tik tie piliečiai išlieka laisvi, kurie naudojasi savo laisve, ir žmonių stiprumas yra matuojamas pagal silpniausių visuomenės narių gerovę”. Puikus siekis, kuris beveik įgyvendintas. Bet jis įmanomas Šveicarijoje. Valstybėje, kurios kuriamas BVP vienam gyventojui yra kone didžiausias pasaulyje ir kurios didžiąją dalį visuomenės sudaro labai ekonomiškai pajėgus vidurinis sluoksnis.

Lygybės ir tiesiog kvailiausio socializmo Lietuvoje – kiek nori. Daug ką paveldėjome iš sovietmečio, bet sukūrėme ir nemažai naujo. Nuo sovietmečio tebeturime daugiausiai policininkų, mokytojų ir medikų tūkstančiui šalies gyventojų, palyginti net ir su labai pasiturinčiomis bei ekonomiškai stipriomis valstybėmis. Netrukus visi apmokėsime remonto paslaugas tiems piliečiams, kuriems audra nunešė stogus, nors tie piliečiai savo turtu nesirūpina ir nesivargina jo apdrausti. Turėtų “gerai” jaustis tie, kurie kasmet už savo būsto draudimą moka nemenkas įmokas, o dabar dar teks apmokėti ir kaimyno išlaidas.

Lietuvoje nėra privalomojo nekilnojamojo turto draudimo, nes mokesčių mokėtojų kišenė, mūsų biudžetas, labai “talpi” ir ten yra daug pinigų. Kone visos Lietuvos vyriausybės ieškojo ir tebeieško būdų, kaip visų mokesčių mokėtojų pinigais sumokėti sąskaitas niekaip negalinčių susimokėti už savo būsto šildymą, bet ir nenorinčių savo būsto renovuoti, net dalį renovavimo kainos apmokant ES lėšomis. O kam? Tam yra valstybė, tegul sumoka visą kainą. Mūsų visuomenėje apsiginklavusių išlaikytinio filosofija vis dar labai daug.

Prezidentė D.Grybauskaitė prieštaravo įstatymui, kuris įpareigotų daugiabučių namų gyventojus kaupti lėšas savo būsto remontui. Prezidentės nuomone, tai tų būstų gyventojai turi nuspręsti patys. O jei nenuspręs (kaip dažniausiai būna), vėl turėsime už tai sumokėti visi. Taip mokesčių pavidalu ant atsakingesnių, aktyvesnių, rūpestingesnių piliečių pečių užkraunami papildomi mokesčiai už jų kaimynus.

Kokios gali būti lygybės, kaip ją įsivaizduoja K.Girnius, P.Gylys ir kiti išsiilgę marksizmo bei socializmo, pasekmės? Su Lietuva savo ateities nebesies ne tik tie, kurie šiandien gali geriau užsidirbti Vakaruose, bet ir tie, kurie nenori susitaikyti su lygiavos principu. Nenori, kad iš visų būtų reikalaujama pagal galimybes, o atlyginama pagal poreikius. Nori, kad už geresnį, kvalifikuotesnį darbą būtų atlyginta gausiau. Jie tiesiog yra geresni ar jaučiasi geresni. Nes juos tokius sukūrė Dievas ir jie patys save tokius kūrė. Vienas greitesnis, kitas lėtesnis, vienas energingas, kitas pasyvus, trečias turi gerą atmintį, ketvirtas taikliai mėto į krepšį, penktas pasiryžęs dirbti per parą 15 valandų, šeštam ir trijų valandų per daug.

Lietuvoje pradės dusti ne tik intelektualai, tokie kaip T.Venclova, dėl to, kad čia nėra modernaus liberalizmo, arba jo oponentai A.Patackas ir R.Gudaitis – todėl, kad liberalizmas užgožia ir naikiną lietuvišką tapatybę. Pradės dusti ir tie, kurie nori daugiau mokytis, dirbti, stengtis geriau gyventi, bet mokesčių pavidalu turės aukštu lygiu išlaikyti to daryti nenorinčius. Kieno sąskaita gali būti užtikrinamas orus vargingųjų sluoksnių gyvenimas? Tik tų, kurie uždirba, kuria darbo vietas, plėtoja verslo projektus ar bent išlaiko save stovėdami ištisą dieną turgaus prekeivio palapinėje. Ar jų Lietuvoje daug? Nedaug. Ir jų skaičius sparčiai mažėja.

Teisingam visuomeninio solidarumo suvokimui trukdo tai, kad per nepriklausomos Lietuvos dvidešimtmetį verslas sukompromitavo pačią verslumo idėją. Dažnai imdamasis neskaidrių, net grobuoniškų, korupcinių ir neetiškų sandorių privertė visuomenę susidaryti nuomonę, kad tie aktyvesni, labiau pasiturintys, paprastai blizgančių žurnalų puslapiuose švytintys žmonės yra sukčiai, apgavikai ir amoralūs asmenys. Toks verslo įvaizdis sukurtas ne be pagrindo. Verslo elitas dažnai nesugebėdavo išlaikyti piniginės sėkmės testo. Pats turtas buvo demonstruojamas visuomenei ne kaip priemonė toliau dirbti, plėtoti verslą, kurti darbo vietas, o kaip pasipuikavimo ir net iššūkio visuomenei priemonė. Už tai šiandien nemažai daliai verslo elito tenka skaudžiai mokėti.

Turtingųjų reikšmė stengiantis įveikti skurdą yra menka. Net jei iš Lietuvos turtingųjų atimtume visą jų turtą, tai varguomenės neišgelbėtų. Tiesiog turtingųjų Lietuvoje mažuma. Apžvalgininko K.Girniaus minimos Skandinavijos valstybėse, kuriose nelygybės koeficientas pats mažiausias, lygybė atsiranda ne todėl, kad iš turčių viskas paimta, bet iš labai plataus ir stipraus vidutinio sluoksnio, kuris yra visuomenės pagrindas ir ekonomikos ramstis. Sugebantis užsidirbti sau ir sumokėdamas didelius mokesčius, kad būtų pasirūpinta tais, kuriais kultūringa ir išsivysčiusi visuomenė privalo tinkamai pasirūpinti.

Konstitucinis Teismas (tokia konstitucinė doktrina yra daugelyje demokratinių valstybių) formuodamas socialinės apsaugos doktriną suformulavo: “Pilietinėje visuomenėje solidarumo principas nepaneigia asmeninės atsakomybės už savo likimą, todėl socialinės apsaugos teisinis reguliavimas turi būti toks, kad būtų sudarytos prielaidos ir paskatos kiekvienam visuomenės nariui pačiam pasirūpinti savo gerove, o ne pasikliauti vien valstybės laiduojama socialine apsauga; socialinė parama neturi sudaryti prielaidų asmeniui pačiam nesiekti didesnių pajamų, savo pastangomis neieškoti galimybių užtikrinti sau ir savo šeimai žmogaus orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas, ji neturi virsti privilegija; abipusės asmens ir visuomenės atsakomybės pripažinimas yra svarbus užtikrinant socialinę darną,  laiduojant asmens  laisvę ir galimybę apsisaugoti nuo sunkumų, kurių žmogus vienas nepajėgtų įveikti”.

Apžvalgininkas K.Girnius mano, kad “… ne tik politikai ir verslininkai prisidėjo prie nelygybės įsitvirtinimo. Ne mažesnį vaidmenį atliko teismai. Reikia tik prisiminti tą žadą atimantį Konstitucinio Teismo teiginį, esą valstybės tarnautojų atlyginimai negali būtų sumažinti taip, kad atliekančio sudėtingą darbą aukštos kvalifikacijos valstybės tarnautojo atlyginimo dydis būtų priartintas prie mažiau sudėtingą darbą dirbančio žemesnės kvalifikacijos valstybės tarnautojo atlyginimo. Šiuo nutarimu KT teisėjai pajamų nelygybę įteisino kaip konstitucinę “doktriną”".

Abejonė, kad kvalifikuotesnis, daugiau dirbantis, aktyvesnis darbuotojas (tiek viešajame sektoriuje, tiek privačiame) privalo uždirbti daugiau nei bemokslis, dirbantis mažai kvalifikuotą darbą ar apskritai tik imituojantis darbą, sklinda iš Rusijos klasiko M.Bulgakovo romano “Šuns širdis” herojaus Šarikovo lūpų: “… reikia viską paimti ir padalyti po lygiai”. Kuo tokia filosofija baigėsi visai Sovietų Sąjungai, čia gyvenę puikiai žino – galvijų kanopomis mėsos parduotuvėse ir papuvusia silke per Kalėdas iš po skverno.

Negalima pamiršti ir to, kad lygybę puoselėję sovietiniai ir komunistiniai ideologai puikiai pavaizduoti G.Orwello “Gyvulių ūkyje”. Visos kiaulės lygios, bet atsirasdavo kuilių, kurie būdavo lygesni už kitus. Tokiais sugebėdavo tapti lygiavos šaukliai.

Prastas gyvenimas, trumpa vidutinio amžiaus trukmė, didelis vaikų mirtingumas, didelis nusikalstamumas atsiranda ne dėl nelygybės problemos, o dėl skurdo problemos. Tarp skurdo ir nelygybės nėra tiesioginio ryšio. Skurdas Lietuvoje yra daug gilesnis socialinis reiškinys.

Lietuvos politikoje (tiek dešinėje, tiek kairėje) tikrai buvo asmenybių, kurios siekė lygybės ir nebuvo abejingos bendrapiliečių labui, rūpinosi socialiniu teisingumu. Buvo keliamos pensijos, dvejus metus mokamos motinystės išmokos, dideli atlyginimai viešajame sektoriuje, gausybė valstybės tarnautojų, gausios, nors ir nedidelės, pašalpos nepasiturintiems. Bet norint tokią politiką vykdyti nuosekliai, tam reikia lėšų. Jas turtingose visuomenėse į valstybės biudžetą suneša gausus vidurinis sluoksnis. Lietuvoje jis menkas, privačiai dirba vos daugiau nei 1 proc. Lietuvos piliečių. Taigi kiek uždirbame, tiek ir turime.

Kokios tokios lygybės ir tokių jos pasiekimo būdų, kaip tai supranta apžvalgininkas K.Girnius, pasekmės? Svarbiausia – dar didesnis skurdas. Atimant iš aktyvesnės visuomenės dalies galimybę daugiau mokantis ir dirbant pasiekti geresnių karjeros ir kartu materialinių rezultatų, ta ekonomiškai pajėgioji visuomenės dalis apskritai nebesies savo ateities su Lietuvos valstybe. Jei Lietuva dar spartesniu tempu praras ir taip negausaus vidurinio sluoksnio piliečius, jokia lygybė jau nepadės. Norint duoti vargstantiesiems, tiesiog nebus iš ko paimti. Todėl reikia gerai pasvarstyti, kiek valstybėje yra tų vargstančių ir objektyviai negalinčių susikurti sau oraus gyvenimo, ir kiek yra tų, kurie gali ir privalo duoti.

Prancūzijos didžiosios revoliucijos šūkis “Laisvė, lygybė, brolybė” nereiškia lygiavos. Jis reiškia visų piliečių lygybę prieš įstatymą ir lygias galimybes. Tik marksizmo ir bolševizmo teoretikai manė, kad klasių kovos panaikinimas gali sukurti teisingą ir lygią visuomenę. Kuo visa tai baigėsi, jau išbandėme savo kailiu.