(Reakcija į K.Girniaus komentarą “Nelygybės pasekmės”)

Sutinku su straipsnio autoriaus mintimis dėl vargingosios visuomenės dalies sunkaus gyvenimo ir būtinybės visuomenei ieškoti būdų, kaip mažinti socialinę atskirtį. Skurdas – didelė visos visuomenės problema, nes jis susijęs su valstybės ekonominiu, socialiniu pajėgumu, kriminogenine situacija ir net politiniu stabilumu. Bet negaliu sutikti, kad Lietuvoje pagrindinė skurdo priežastis yra nelygybė. Manau, kad vidutinis atlyginimas Čekijoje, Slovakijoje ar Slovėnijoje gerokai didesnis nei Lietuvoje ne todėl, kad ten geriau užtikrinta lygybė, o todėl, kad jų ekonominis išsivystymas apskritai visada buvo gerokai aukštesnis nei Lietuvos. Minėtų valstybių vidurinis sluoksnis, kuris ir lemia visuomenės gerovę, gausesnis ir produktyvesnis.

Demokratijose, savo ekonomiką paprastai grindžiančiose efektyviomis laisvosios rinkos sąlygomis, lygybės lūkestis klaidingas. Apie tai yra rašę visi liberalizmo klasikai, pradedant A.Smithu ir baigiant šių laikų ekonomikos Nobelio premijos laureatais. Rinkos ekonomika sukuria visiems lygias galimybes, bet ne lygiavą. Sovietinė planinė ekonomika, paremta lygiava ir nekonkurenciniais socialiniais santykiais, bankrutavo, sukeldama skaudžius padarinius.

Būtina tinkamai pasirūpinti tais, kurie dėl objektyvių priežasčių (prastos sveikatos, senatvės, nedarbo) negali susikurti oraus gyvenimo. Bet ne lygiava, o piliečių solidarumas yra svarbus daugelio demokratinių valstybių konstitucinis principas.

Lygiavos ir tiesiog kvailiausio socializmo Lietuvoje – kiek nori. Daug ką paveldėjome iš sovietmečio, bet sukūrėme ir nemažai naujo. Mūsų visuomenėje apsiginklavusiųjų išlaikytinio filosofija vis dar labai daug. Politikos populizmas ir toliau ją skatina.

Jei būtų įgyvendinta lygiava, Lietuvoje dustų ne tik intelektualai, tokie kaip T.Venclova, dėl to, kad čia nėra modernaus liberalizmo, arba jo oponentai A.Patackas ir R.Gudaitis – todėl, kad liberalizmas užgožia ir naikina lietuvišką tapatybę. Pradės dusti ir tie, kurie nori daugiau mokytis, dirbti, stengtis geriau gyventi, bet mokesčių pavidalu turės aukštu lygiu išlaikyti to daryti nenorinčiuosius.

Prastas gyvenimas, trumpa vidutinio amžiaus trukmė, didelis nusikalstamumas atsiranda ne dėl nelygybės, o dėl skurdo. Tarp skurdo ir nelygybės nėra tiesioginio ryšio. Skurdas Lietuvoje yra daug gilesnis socialinis reiškinys.
Kokios tokios lygybės ir tokių jos pasiekimo būdų, kaip tai supranta apžvalgininkas K.Girnius, pasekmės? Svarbiausia – dar didesnis skurdas. Atimant iš aktyvesnės visuomenės dalies galimybę daugiau mokantis ir dirbant pasiekti geresnių karjeros ir kartu materialinių rezultatų, ta ekonomiškai pajėgioji visuomenės dalis apskritai nebesies savo ateities su Lietuvos valstybe.
Prancūzijos didžiosios revoliucijos šūkis “Laisvė, lygybė, brolybė” nereiškia lygiavos. Jis reiškia visų piliečių lygybę prieš įstatymą ir lygias galimybes. Marksistai ir bolševikai bandė sukurti lygiavos valstybę. Kuo visa tai baigėsi, jau išbandėme savo kailiu.