Kai valdžios godulys aptemdo protą, politinis kompromisas duoda siaubingų rezultatų.

Siekiant bet kokia kaina sudaryti valdančiąją koaliciją ir pasidalyti postus Vyriausybėje, į aukštus Seimo ir Vyriausybės postus tenka įsileisti asmenis, kurie ne tik neturi jokių Lietuvos modernizacijai ir progresui būtinų savybių, bet net gali būti vadinami „naftalininiais“ politikais, nes niekada (išskyrus sovietmečio blizgančias „karjeras“) nieko vertingo valstybės labui nėra nuveikę. Tad kur Lietuva gali judėti su tokiais politikais?

Ką reškia Lietuvos valstybės tolesniam vystymuisi faktas, kad aukščiausiai jos institucijai Seimui vadovaus Vydas Gedvilas, o jį pavaduos Vytautas Gapšys –  asmenys, kurių politinė partija yra teisiama už sukčiavimą? Į kito Seimo pirmininko pavaduotojo pareigas paskirtas Kęstas Komskis, neoficialiai tituluojamas kontrabandos karaliuku. Vidaus reikalų ministerijai vadovauti gali būti paskirtas “Tvarkos ir teisingumo” partijos, kurios lyderis Rolandas Paksas iš prezidento posto buvo pašalintas konstitucinės apkaltos būdu už šiurkščius Konstitucijos pažeidimus, narys Remigijus Žemaitaitis. Vadovauti Aplinkos ministerijai gali būti paskirtas nuolankus R.Pakso tarnas ir gynėjas, nuteistas baudžiamojoje byloje Valentinas Mazuronis.

Esama ir kitų nonsensų: atlyginimus vokeliuose “Balso” leidinių grupėje mokėjusi Vitalija Vonžutaitė dirbs Seimo Biudžeto ir finansų komitete, o kryžiaus karą teismams ir prokuratūrai paskelbusi Neringa Venckienė darbuosis Teisės ir teisėtvarkos komitete.

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) politikos komitetas, kuriam vadovauja partijos garbės pirmininkas europarlamentaras Vytautas Landsbergis, ragina partiją nedelsiant šaukti neeilinį TS-LKD suvažiavimą. Jame, pasak komiteto, reikia patvirtinti partijos veiklos naujomis sąlygomis strategiją ir krašto moralinės krizės įveikimo programą. „Istoriškai gresia Antrosios Respublikos pabaiga“, – skelbia viena V.Landsbergio komiteto posėdžiui parengtų tezių. Bet vargu ar šis Atkuriamojo Seimo pirmininko raginimas tikrai turi ką nors bendro su moralinės krizės įveikimu. Kiekvienai naujai valdžiai pradedant savo veiklą, opoziciją aplanko didysis nušvitimas ir pasipila apokaliptinės pranašystės.

Tikra tiesa yra tai, kad Algirdas Butkevičius premjero postą gauna avansu. Taip pat kaip šį postą kažkada avansu gavo Gediminas Kirkilas ar Andrius Kubilius. Paskui pamažu išmoko būti premjerais ir nebesipainioti kalbėdami. Nauja tai, kad valdančiojoje koalicijoje turime baudžiamojoje byloje sukčiavimu kaltinamą Darbo partiją. Bet ar ne patys konservatoriai sukūrė precedentą, į Seimo pirmininko postą pasodindami teistą televizijos klouną Arūną Valinską? Ar ne TS-LKD derėjosi ir naudojosi Darbo partijos parama ir ar ne TS-LKD R.Paksui bandė atverti kelius į Seimo ir prezidento rinkimus pažeidžiant Konstituciją.

Taigi politikoje prastos kultūros ir netinkamo elgesio turime daug. Ar yra galimybių elgtis kitaip? Piliečių balsai pasidalija taip, kad politikams norint priimti kokius nors sprendimus tenka eiti obuoliauti su pačiu velniu. Žinoma, teisybės dėlei reikia pasakyti, jog Darbo partijos elgesio politinės antikultūros mastas toks, kad keleriopai pralenkia visas kitas partijas kartu sudėjus. Ir tai, kas kitose partijose yra matoma nuodėmė, Darbo partijoje yra sistema ir veiklos modelis. Ir jokių dvejopų politikų vertinimo standartų čia nėra. Tiesiog didžiausi politiniai sukčiai papuolė pirmieji, o smulkieji sukčiai dar laukia savo eilės.

Ji turėtų ateiti. Belieka tikėtis, kad teisėsaugos pareigūnams nepritrūks drąsos bei energijos ir toliau gaudyti politinius sukčius. Jei jų neišgąsdins tai, kad jų ministerijai vadovaus ar juos kontroliuojančiame Seimo komitete dirbs tie patys asmenys, kuriuos jie yra sučiupę sukčiaujant ir patupdę į teisiamųjų suolą. Matyt, nėra labai komfortiška teisiant sukčius kartu būti kontroliuojamiems tų pačių sukčių. Bet tokia yra Lietuvos demokratija.

Deja, tokia yra mūsų politika ir jos „kultūra“. Ir vargu ar galime tikėtis ko nors geresnio. Kaskart prieš kiekvienus Seimo rinkimus viliamės, kad blogiau jau būti negali, bet visada būna tik blogiau. Senus klounus keičia nauji, du dešimtmečius sėdintys, bet nieko reikšmingo nenuveikę parlamentarai vėl išrenkami nekritiškų ir nereiklių rinkėjų. Kiekvieną kadenciją matome tai, ko dar nematėme, nes parlamentarai vis peržengia naujas ribas. Į koalicija eina mirtini priešai, išsiskiria tikrų natūralių sąjungininkų keliai. Viskas tam, kad būtų paimta valdžia.

Visiškai aišku tai, kad Lietuvai norint išlaikyti darbingus ir energingus žmones reikia greito proveržio. Proveržis pirmiausia turi būti ekonominis. Jis lemia socialinę gerovę ir saugumą. Emocinis ryšys su savo tėvyne – svarbus dalykas, bet jis nėra lemiamas priimant sprendimą, kur modernus šiuolaikinis europietis gyvens rytoj. Dėl piliečių tenka konkuruoti visoms valstybėms, juk Europai trūksta žmonių. Pirmiausia tokių, kurie uždirbtų mokesčius, iš kurių išlaikomas viešasis sektorius, mokamos pensijos ir kitos socialinės išmokos. Sunku tikėtis patriotizmo ir meilės tėvynei iš žmogus, tėvynėje galinčio užsidirbti tik buto šildymui ir duonai.

Lietuvos valstybės proveržiui, kuris sugebėtų sustabdyti tautos išsivaikščiojimą, reikia žmonių, galinčių sukurti tą proveržį. Reikia lyderių, galinčių mus vesti tais keliais, kuriuos šiandien sunkiai randame. Reikia spartaus ekonomikos augimo, nedidelio, bet labai efektyvaus viešojo sektoriaus, reikia ne tik premjero, bet ir miestų merų, kurie sugebėtų pritraukti į savo miestus bei rajonus tiesioginių užsienio investicijų. Tai gali atlikti tik išsilavinę, turintys tarptautinės patirties, drąsūs ir energingi politikai. Tačiau vietoj jų aukštuose Seimo postuose turėsime komunistinį veikėją Bronių Bradauską, demagogą Julių Veselką, kurį naujasis premjeras A.Butkevičius vadina vienu geriausių ekonomistų. Kur Lietuvą gali nuvesti šie politikai?

Premjeras A.Kubilius, žurnalistų paklaustas, ar jau kalbėjosi su naujuoju premjeru A.Butkevičiumi, atsakė paprastai – „koridoriuje persimetėme keliais žodžiais“. Šita A.Kubiliaus frazė aiškiai atskleidžia, kokios avantiūristinės Lietuvos politikos laikais gyvename. Senasis premjeras nemato reikalo perduoti naujajam svarbiausių valstybės reikalų, pasidalyti problemomis. Naujasis premjeras nemato reikalo perimti senojo darbų. Jie tiesiog nesišneka. Joks valstybės tęstinumas jiems nėra svarbus. Jie ne oponentai, bet priešai.

Viduramžiais Europoje net po mūšio užėmus pilį senasis jos valdytojas perduodavo naujajam išlaužtų vartų raktus. Todėl Europa šiandien yra tokia, kokia yra. O pas mus ir šiandien valdžia imama ir perduodama taip, kaip Rytuose gūdžios tamsos mongolų totorių karų laikais – viską sunaikinant, sudeginant iki pamatų. Jei ir pas mus taip bus perduodama ir perimama valdžia, tai kada mes sukursime savo modernią ir stiprią valstybę?

Bet ar tai kam nors rūpi, kai protas aptemdytas valdžios godulio?

Piliečių balsai pasidalija taip, kad politikams norint priimti kokius nors sprendimus tenka eiti obuoliauti su pačiu velniu.