Rodos, tauta nesnaudžia: 2011 m. spalio 22 d. Lietuvos mokslų akademijoje įvyko konferencija, kurios tema ,,Nacionalinis susitarimas dėl valstybės stiprinimo”. Kelios pastabos. Salėje matėsi apie 20 – 25 proc. tuščių vietų. Bet ne tai buvo blogiausia.

Pirmą kartą realiai susidūriau su esama demografine situacija Lietuvoje: jauniausias ir vienintelis susirinkimo dalyvis – studentų atstovas, buvo gal 25-ių. Bet ir tas po pertraukos, švelniai tariant, nusiplovė. Todėl susirinkime jaunimo daliai atstovavo penktą – šeštą dešimtmetį įpusėję dalyviai. Akivaizdu, jog kiti buvo dar garbesnio amžiaus… Deja, Lietuva tampa senų žmonių valstybe.

Buvo daug kalbų, pateikta daug Lietuvą graužiančių blogybių apibūdinimų, bet realių pasiūlymų, kaip visuomenė galėtų įtakoti politikus ir partijas artėjančiuose Seimo rinkimuose taip ir nesulaukiau. A.Matulevičius kvietė visuomenininkus vienytis. Politologas A.Kulakauskas ragino pasirašyti su seiminėmis partijomis Nacionalinį susitarimą, aiškindamas, kad visos jos atstovautų visą politinį spektrą nuo kairės ligi dešinės. Klausiau ir galvojau: kuri iš seiminių partijų yra kairės pakraipos, o kuri dešinės, jeigu, kaip tą tvirtina tie patys politologai, visos jos neatstovauja jokiai ideologijai ir visos iki paskutinio savo kūno sandaros kauliuko yra vieno politinio veido? Prasmingi buvo profesorių R.Lazutkos (Gerovės valstybės tema) ir J.Jasaičio (reformas valstybėje būtina pradėti nuo savivaldos) pranešimai. Tikrą furorą diskusijų metu salėje sukėlė ekonomistė A.Maldeikienė, emocingoje kalboje pareiškusi, kad Lietuvos valstybė sunkiai ir nepagydomai serga ir ją tiesiogine prasme prarandame. Prarandame dėl neatsakingų politikų, klanų interesų ir tingių bei abejingų šios valstybės gyventojų. Sunku nesutikti su šia nuomone.

Bet vis tiek esu idealistas ir tikiu, kad išeitis yra. Tikrai manau, jog net ir ši visuomenė gali padaryti teigiamą įtaką partinei sistemai. Jau ne kartą turėjom progos įsitikinti, kad partijomis pasitikėti negalima: savo rinkimų programose jos prirašydavo daug pažadų ir tuo „papirkdavo“ rinkėjus. Tačiau, kai ateidavo į valdžią, jos savo pažadus pamiršdavo arba kadencijos pabaigoje teisindavosi, kad koalicijos partneriai valdžioje neleido įvykdyti vieno ar kito pažado. Taip vyko ir taip vyksta rinkimai po rinkimų, o mes – rinkėjai vis lipame ir lipame ant to paties grėblio.

Matyt, taip bus tol, kol programas rašys pačios partijos. Todėl siūlyčiau, kad Nacionalinio susitarimo tekstą dėl pačių pagrindinių tautos siekių parengtų ne partijos, o visuomenės Taryba arba jos Atstovybė (ją galėtų sudaryti po vieną atstovą iš kiekvienos nacionaliniu mastu veikiančios visuomeninės organizacijos, pareiškusios norą deleguoti į ją savo atstovą). Parengusi Nacionalinio susitarimo tekstą (tai galėtų būti 10-12 punktų būtiniausių reikalavimų politinėms partijoms sąrašas), Atstovybė pakviestų visas politines partijas pasirašyti jį, o rinkėjai būtų skatinami balsuoti tik už tas partijas, kurios pakluso tautos valiai ir pasirašė Nacionalinį susitarimą.

Manau, svarbu suvokti, jog žmones buria ne pats judėjimas, o šio judėjimo deklaruojama patraukli idėja. Todėl žmonių skaičius pradžioje neturi didelės reikšmės. Todėl žymiai didesnę pridėtinę vertę toks visuomenės susirinkimas turėtų tuo atveju, jeigu jame būtų pradėti formuluoti ir diskutuoti politinėms partijoms keliami reikalavimai.

Kokie? Pavyzdžiui, progresinių mokesčių ir nekilnojamo turto mokesčių įstatymų priėmimas, siekiamo tikslo – Gerovės valstybės kūrimo įtvirtinimas Konstitucijoje, Referendumo įstatymo, įtraukiančio į valstybės valdymą ir eilinius piliečius, pataisos ir kiti klausimai (apie tai rašiau savo straipsnyje „Ar iš tiesų niekas nepasikeis 2012 m. Seimo rinkimuose?“, todėl nesikartosiu).

Šį straipsnį paskatino parašyti po to sekę įvykiai Lietuvoje. Sekmadienį Lietuva neteko Nepriklausomybės akto signataro, didžiausios Lietuvos verslo žvaigždės, Lietuvos Pramoninkų konfederacijos prezidento Bronislovo Lubio. Ne vien pinigas valdė šį žmogų – jam rūpėjo ir Lietuva, ir jos ateitis. Tai nebuvo apspangęs liberalas, o visais atvejais subalansuota asmenybė, turinti aiškią nuostatą verslo ir jo atsakomybės prieš valstybę bei žmones klausimais. Tai didelė netektis mums visiems. Manau, jog dabar bus dedama dar daugiau pastangų, siekiant išvėdinti, t.y. liberalizuoti Darbo kodeksą, ištrinant iš jo paskutinius civilizuoto pasaulio vertybių likučius Lietuvos darbo santykių srityje.

Pirmadienio diskusija, surengta „Žinių radijuje“ Darbo kodekso liberalizavimo tema, tą patvirtina. Pagaliau darbdavių pusę atstovavęs Investuotojų forumas suformulavo poziciją – „norime, kad viskas būtų kaip Amerikoje“. Dabar bent aišku: darbdaviai socialinės Europos viduryje stato liberalią Ameriką. Keista pozicija, nes Investuotojų forume bent kol kas dominavo investuotojai iš ES ir Skandinavijos šalių. Ar tai yra tikroji jų pozicija? Tiesiog nesitiki, kad jie verčia šio forumo Vykdančiąją direktorę propaguoti daugiau Azijos regione susiklosčiusius santykius darbo srityje.

Stebina ir Darbo partijos bylos tyrimo eiga ir valstybės pozicija jos atžvilgiu. Dabar Darbo partijos lyderis „moko“ kitų partijų vadovus kaip reikia elgtis, jeigu tave sugavo vagiant: senaties terminas nurašys viską. Keista, bet VRK vadovas savotiškai padeda Darbo partijai „laimėti“ bylą. Kaip? O gi ir toliau finansuodamas iš valstybės biudžeto šią partiją, tarsi nieko nebūtų įvykę. Neteisėto finansavimo įtarimo šešėlis turėtų būti pakankamas pagrindas laikinai sustabdyti (o ne atimti) valstybinį finansavimą bet kuriai politinei jėgai. Tuo nepatenkintos partijos vadovui p.Vaigauskas galėtų pasakyti: „atneši teismo sprendimą, kad esi nekaltas, tuojau pat atgausi partijai skirtas lėšas“. Esant tokiai valstybės pozicijai Darbo partijos byla jau seniai būtų išspręsta, nes pats Viktoras lakstytų paskui teisėjus. Pagalvokime: kas būtų, jeigu Darbo partijos vietoje būtų neparlamentinė partija? Ar kam kyla abejonės dėl dvigubų standartų?

Pirmadienį pasistūmėta ir partijų finansavimo klausimu. Seimo Nacionalinio saugumo komiteto pirmininkas apkaltino neparlamentines partijas tuo, kad pastarosios savo veiklai gauna finansavimą iš kitų šalių (suprask – per legaliai Lietuvoje veikiančius ūkinius subjektus). Juokingas argumentas, tarsi seiminės partijos iš tokių ūkinių subjektų negautų paramos? O gal tai kaip tik ir rodo, jog dabartinė partijų veiklos finansavimo sukurta sistema yra ydinga? Po to, kai buvo paviešinta, kad partijų rėmėjai už paaukotas partijoms lėšas (24 mln.Lt) atsiima „tik“ 20 milijardų per viešuosius pirkimus, nenorom kyla klausimas: tai kurios partijos pavojingesnės valstybei? Kiek dar laiko reikia politikams, jog suvoktų, kad partijų finansavimo įstatymas visų pirma pažeidžia teisingos politinės konkurencijos sąlygas ir kelia grėsmę valstybei bei jos gyvybingumui.

Net ir Prezidentės šiuo klausimu Seimui pateiktos pataisos yra pavojingos demokratiniam šalies vystymuisi. Jos yra nepakankamos, nes nepaliečia partijų finansavimo iš valstybės biudžeto tvarkos atnaujinimo ir užtikrina finansavimą tik seiminėms partijoms. Tokiomis pataisomis Prezidentė skatina įtvirtinti Lietuvoje politinę sistemą pagal amerikietiškąjį pavyzdį – dvipartinę sistemą. Ir vėl, neturėdami aiškios valstybės vizijos, statome amerikas?

Jeigu mūsų valstybę palyginsim su medžiu, tai šiandien šis medis yra pusiau sudžiūvęs – pažeistos jo šaknys, kamienas ir šakos. Tauta – tarsi vanduo, suteikia medžiui gyvybę ir užtikrina jo ilgaamžiškumą. Du dešimtmečius savo medį (valstybę) laikėme sausros sąlygomis (nušalinome tautą nuo valstybės valdymo, politikai ignoravo tautos siekius), todėl dalis vandens (tautos) šiandieną girdo kitus, žymiai stipresnius kaimyninius medžius. O ar įsisąmoniname, kad sukultūrintam parke pirmiausiai pjaunami paliegę medžiai? Ko galima laukti toliau: ES subyrėjimo ir naujos Eurazijos saulės? Negi esame tauta, kuriai laikas ir aplinkybės ištrynė valstybingumo genus, kad elgsimės tarsi vaikai, kuriems tėvų ir senelių padovanotas žaislas (valstybė) jau atsibodo ir metame jį į tamsiausią kertę?

Pašalinkim nudžiūvusias šaknis, apgenėkime tokias pat šakas, duokim medžiui pakankamai vandens ir nurinkime medį graužiančius parazitus. Atgaivinkime tai, ką patys sąmoningai ir nesąmoningai sunaikinome