"Veido" archyvas

Augu apsuptas gyvūnų

Gražuoliai sportiniai žirgai, sodyba  kaime, mylimas vyras ir sveikas mažylis… Pasak Vilmos Chorūnaitės , atrodė, kad laimė – jau pasiekiama ranka, kai gaisro liepsna prarijo jos namus ir mylimą žmogų. Ji liko viena su kūdikiu ant rankų.

Dabar Vilmos sūnelis Vilius jau atšventęs dešimtąjį gimtadienį. Tiek laiko prabėgo ir nuo lemtingų įvykių, kada į kapo duobę krito žemės grumstai, laidodami ne tik gyvenimo meilę, bet ir svajones…

Meilė žirgams – visam gyvenimui

Vos dvylikos metų Vilma pamilo žirgus. Gal todėl, gavusi mokyklos baigimo atestatą, skirtingai nei daugelis abiturientų, net nesuko galvos, kokią profesiją pasirinkti – tapo žirgų trenere. “Net atrodydavo, kad juos myliu labiau nei žmones”, – šypsosi pašnekovė ir prasitaria, kad tuomet net neįtarė, jog į jos širdį kada nors taip smarkiai įsisuks meilė. Ši įsiveržė staiga, tarsi viesulas, kai Vilmai išvykus dirbti į Vokietijoje įsikūrusį žirgyną jos kolegos aplankyti atvyko draugas. Po kurio laiko moteris pajuto po širdimi plakant naują gyvybę. Net dvejonių nekilo – jie bus visi trys kartu. “Įsigijome sodybą, nusipirkome žirgų”, – pradeda pasakojimą, turėjusį baigtis “o tada jie ilgai ir laimingai gyveno”.

Nelaimės pranašai

Deja… Apie šio pasakojimo, labiau primenančio pasaką, pabaigą Vilma nesapnavo net baisiausiame sapne. Nors dabar galvoja, kad nelaimės pranašų vis tik būta, tik tuomet jie neatrodė tokie reikšmingi. “Juk nelaimė viena niekada nevaikšto”, – svarsto moteris. Štai vyras, važiuodamas oro uosto, kuriame dirbo, teritorijoje sugebėjo “atrasti” vienintelį jo kelyje pasitaikiusį stulpelį ir į jį įvažiuoti. O neilgai trukus neatsargus vairuotojas įvažiavo ir į jos pačios mašiną. Galiausiai prasidėjęs priešlaikinis gimdymas, nors būdama nėščia moteris jautėsi  puikiai: nepažino nei dažną kankinančios nėščiųjų toksikozės, nei pilvo maudimo ar kitų negalavimų. “Iki numatytos datos buvo likę dar trys mėnesiai. Tačiau netikėtai pajutau negausiai nutekant vaisiaus vandenų. Bet jiems juk buvo dar gerokai per anksti, o ir laukdamasi pirmagimio nesi tikra, ar tai tikrai vaisiaus vandenys. Vis dėlto kažkoks jausmas sakė, kad tai blogas ženklas ir aš išsiruošiau į ligoninę. Tačiau gydytoja pavojaus varpais skambinti neskubėjo – neva, kalta užspausta šlapimo pūslė, ir mane išsiuntė namo. Vandenys, nors ir nesmarkiai, bėgti nesiliovė. Todėl po kelių dienų vėl išsiruošiau į ligoninę, tik šį kartą jau su visais daiktais. Ir neapsirikau. Pasirodo, man buvo prasidėjusi infekcija ir teko skubiai gimdyti, nes vandens vaisiui jau gyvybiškai nebeužteko”  – ne šiaip sau prisimena ir šią nelinksmą istoriją.

Atsakymą surado vėliau

Gydytojai tuomet nieko guodžiančio nežadėjo. Netgi neneigė, kad nėra aišku, ar vaikelis išgyvens. Vienintelis klausimas, nedavęs Vilmai ramybės, buvo – kodėl?! “Tada kaltę verčiau namo dažymui. Bet juk gyvenome įkurtuvių rūpesčiais ir sėdėti sudėjus rankų tiesiog nesinorėjo. Juolab kad  ir jaučiausi puikiai”, – tarsi bando teisintis. Vis tik dabar moteris mano kitaip – galbūt sūnus paskubėjo į šį pasaulį, kad spėtų susitikti su tėčiu. Kas žino… Juk iš tuo metu gimusių neišnešiotukų, pasak pašnekovės, išgyveno tik Vilius. “Buvo baisu, kai sūnui gyvenant stikliniame namelyje vos ne kasdien gydytoja perrišdavo vis kitai mamytei krūtinę, kad nebesigamintų pienelio, mat joms nebelikdavo ko maitinti…” – sunkiai renka žodžius Viliaus mama, net ir dabar, kai berniukui pavojus gyvybei nebegresia, kiekvieną vakarą archangelo Mykolo prašanti globoti jos sūnų. Tada jiems beliko tikėtis stebuklo. Neilgai trukus vyras atvedė į ligoninę kunigą, kad berniuką pakrikštytų. Ir tas stebuklas įvyko!

Džiaugsmą temdančios ašaros

Pasak pašnekovės, džiaugsmui nebuvo ribų. Po mėnesio Vilma jau galėjo vykti namo, tačiau nusprendė dar porą savaičių likti ligoninėje – kol galės namo grįžti jau kartu su sūnumi. Tačiau čia lyg perkūnas iš giedro dangaus trenkė žinia, kad grįžti nebėra kur – namai sudegė, o juose ir mylimas žmogus. “Dar ilgai negalėjau tuo patikėti – juk žuvusio liepsnose aš jo nemačiau. Karstas visą laiką buvo uždengtas, o jame gulėjo neatpažįstamai sudegęs žmogus. Gal tai ne jis? Gal vyras išsigando atsakomybės ir pabėgo – juk mes ketinome auginti žirgus, o tai reikalauja ir daug pinigų, ir daug laiko, ir ne ką mažiau triūso, – prisimena kurį laiką kamavusias mintis, kurias vėliau pakeitė savigrauža, kodėl tada liko ligoninėje. – Jei būčiau buvusi namuose, tikrai būčiau pajutusi besiartinančią nelaimę – juk miegu kur kas jautriau nei vyras. O dar tas sapnas po laidotuvių – sėdi jis ant sofos ir juokiasi. Aš jį baru, kaip jis taip galėjo pasielgti, kai suteikė visiems tiek daug skausmo, o jis vis tiek juokiasi…

Blogos mintys – per didelė prabanga

Vilma neslepia – lengva nebuvo. “Pusę metų per ašaras nemačiau kelio. Mus su Viliumi gyventi pas save priėmė vyro sesers šeima – jie ir dabar mums patys artimiausi žmonės. Kad galėtume įsigyti savo namus, teko atsisveikinti su svajone turėti žirgyną bei parduoti žirgus. Pinigų surinko ir kaimo, kuriame buvome įsikūrę, žmonės – o juk ten gyvenome tik tris mėnesius ir daugelio jų net nepažinojome. Mieste kažin ar žmonės būtų taip pasielgę… – neslepia dėkingumo ir susižavėjimo kaimo žmonių nuoširdumu. – Tačiau bandyti atstatyti sudegusius namus su kūdikiu ant rankų būtų buvę pernelyg sunku. O ir per daug skaudu…” Skauda moteriai ir šiandien, tik dabar ji jau gali kalbėti be ašarų, nors vis dar virpančiu balsu. Ir užuojauta, pasak Vilmos, tokiais atvejais mažai padeda – veikiau priešingai, netgi erzina. Kur kas vertingesnė konkreti pagalba arba patarimas. Vis dėlto pašnekovė įsitikinusi – viskas paties žmogaus rankose. “Žinau, kaip sunku nuvyti blogas mintis ir galvoti tik apie tai, kas gera ir gražu. Bet tai padaryti yra būtina, nes mintys yra labai galingos – jos gali ir įtraukti į duobę, ir iš jos ištraukti. O aš jau buvau bepasiekianti liūdesio duobės dugną… Niekada nemaniau, kad galėsiu kada nors dirbti kažką, kas nėra susiję su žirgais. Ir ką jūs manote – aš dirbu farmacinėje srityje projektų vadove. Niekada nemaniau, kad aš dar pajėgsiu gyventi normalų gyvenimą, be baimių, streso, įtampos, gausybės psichologinių problemų – bet aš gyvenu. Gal todėl, kad turiu dėl ko gyventi ir stengtis”, – švelniai žvilgsniu nulydi išeinantį iš kambario sūnų Vilma.

"Veido" archyvas

Šiandien Vilma su sūnumi gali sau leisti daug pakeliauti

Tėtis auklėja iš debesų

Žuvus vyrui, moteris stengiasi jam atstoti ir mamą, ir tėtį. Net į kiemo vaikų replikas jos sūnui “ir ką tu man padarysi – juk tu neturi tėčio”, Vilma tarsi kirviu nukerta: “Bet juk tu kokią mamą turi”. Tačiau ką čia slėpti – tėčio berniukui labai trūksta, nors jo jis ir neprisimena. “Jei prisimintų, greičiausiai jam būtų sunkiau. O dabar jis net ir negali įsivaizduoti, kad gali būti kitaip. Nors labai džiaugiasi, kad yra panašus ne į ką kita, o būtent į tėtį. Iš prosenelės ir močiutės surinkome tėčio vaikystės ir jaunystės nuotraukas, kurias Vilius kartais pavarto pats ar parodo draugams. Ypač didžiuojasi ta nuotrauka, kurioje jo tėtis sėdi dideliame benzinvežyje, nes vilkikai yra ir jo paties aistra. Ir kalbai pasisukus apie mokslus, į pagalbą kviečiuosi tėčio autoritetą – jis gerai mokėsi mokykloje, be to, gyvenime jau buvo nemažai pasiekęs. Didžiausias įvertinimas ir paskatinimas sūnui yra frazė, kad tėtis dėl vieno ar kito poelgio juo didžiuotųsi”, – dėsto Viliaus mama. O ar neidealizuoja? Juk tie, kurių nėra šalia, tampa ypač geri… “Tai kad jis iš tikro buvo labai geras žmogus, nėra ką idealizuoti,” – net nesudvejoja pašnekovė, o atsisveikinant tyliai prasitaria apie pirmuosius žingsnelius link svajonės turėti dar ir savo žirgyną.