"Veido" archyvas

Nors Šnipiškių rajono gyventojai vos per keletą minučių pasiekia aukščiausius sostinės dangoraižius, kasdienis jų gyvenimas bėga kaip gūdžiame kaime

Vandenį jie nešasi kibirais iš vandens kolonėlių, gamtinius reikalus atlieka lauko tualetuose, o maudosi puoduose prisišildę vandens. Tokiomis XX a. pradžios kaimo sąlygomis ir dabar tebegyvena net 7 tūkst. vilniečių.

Vilnietę Ireną Boicovą, rytais pravėrusią nuosavo namo duris, džiaugsmingai pasitinka kieme pririštas didelis juodas šuo. Šis augintinis – tik viena iš apleistame kieme matomo kaimiško vaizdo mozaikos dalių: šulinys, lentgaliais ir tuščiomis medinėmis dėžėmis užgriozdintas bei piktžolėmis apžėlęs kiemas, rakandais apstatytas suolelis prie tamsaus paklypusio namelio, tolėliau – palaikiai pastatai. O už šio sklypo ribos baltuoja naujas daugiaaukštis namas, kitoje pusėje eina viena judriausių ir ilgiausių sostinės gatvių – Kalvarijų.

"Veido" archyvas

Boicovų šeima tarsi kaime gyvena šalia judriausios sostinės Kalvarijos gatvės

Šiame name, kuriame I.Boicova šiuo metu gyvena su vyru ir keturiolika vaikų, moteris gimė, o jos seneliai čia gyveno nuo 1939 m. Prieš keliolika metų šiame Šnipiškių rajone prasidėjusi urbanizacija šios šeimos nepalietė – kaip ir civilizacijos teikiami patogumai. Moteris iki šiol skalbia rankomis, naudojasi lauko tualetu, maudytis su vaikais važiuoja pas brolį ar pusseserę. Negi nenorėtų patogesnių gyvenimo sąlygų? “Vaikai nori išsikraustyti į namą su patogumais. O man gaila šios vietos. Net šiurpas nupurto, kai pagalvoju, kad reikėtų iš čia išsikelti”, – tikina moteris, net neįsivaizduojanti kitokio savo gyvenimo.

Tiesa, senbuvių nemėgsta šalia tokių trobelių išdygusių daugiabučių gyventojai – rašo į savivaldybę raštus, piktinasi, kad ramybę drumsčia lojantis šuo, o šalia laksto daug vaikų. “Šito namo gyventojams nepatinka, kad mes čia įsikūrę. Tad ir gyvenam tarsi ant vulkano”, – liūdnai pasakoja moteris.

Toje Kalvarijų gatvės pusėje, kurioje gyvena I.Boicovos šeima, kaimiški namukai ar net lūšnos be patogumų pastaraisiais metais tapo atskiromis nykstančiomis salelėmis. Tuo tarpu kitoje Kalvarijų gatvės pusėje nuo senų laikų įsikūręs kaimas išliko iki šiol: žvyrkeliai, senos trobos, šalia kurių įrengti daržai, prisodinta gėlių, žmonės, linguojantys su pilnais kibirais vandens, prisipilto iš mėlynų vandens kolonėlių, bendri visai gatvei skirti lauko tualetai. Vilniečiai šį prasta reputacija garsėjantį rajoną vadina Šanchajumi ir stengiasi jį aplenkti.

Pro vienus vartelius užsukame aplankyti Pranios Voitkevičienės, Šnipiškių kaime gyvenančios nuo 1968 m. Moteris pakviečia mus į vidų ir rodo mažytį 11 kv. kambarėlį, kuriame ilgą laiką gyveno penkiese – ji su vyru, du vaikai ir mama. Priešais kambarį dar mažesnė virtuvėlė su krosnimi ir nedidele virykle su dujų balionu.

P.Voitkevičienė, į Vilnių iš kaimo atsikėlusi daugiau nei prieš 30 metų ir pirkdama ketvirtį namo šioje vietoje, nesitikėjo ilgai čia užsibūti: moteris vylėsi, kad šiuos netoli centro esančius namus nugriaus, o gyventojams skirs butus su patogumais. Tačiau lūkesčiai neišsipildė – praėjus metams po to, kai ponia Prania įsigijo būstą, šioje vietoje buvo uždrausta griauti namus ir daugiabučius imta statyti Lazdynuose.

“Iš Maskvos atvykusi valdžia apžiūrėjo, kad jei čia nugriaus namus, reikės daug butų skirti, nes Šnipiškėse gyveno apie 2 tūkst. žmonių, todėl nusprendė, kad pigiau bus statyti kitur”, – pasakoja P.Voitkevičienė.

Per kelias dešimtis metų gyventi šiame kaime miesto viduryje mūsų pašnekovė apsiprato, bet ją labai erzina prasti kvapai dėl netoliese pastatytų visai gatvei skirtų lauko tualetų ir šiukšlių konteinerių. “Atvykusieji iš naujų rajonų stebisi, kaip mes taip be patogumų gyvename”, – sako lyg ir miestietė, lyg ir kaimietė P.Voitkevičienė.

Tad kodėl šios šeimos taip gyvena? Priežasčių, pasirodo, yra įvairiausių – žmonės prisirišę prie vietos, kurioje praleido didelę savo gyvenimo dalį, vandentiekiui įsivesti ir gyvenimo sąlygoms pasigerinti sakosi neturį pinigų, o kai kuriems ir parduoti savo namelio už tokią sumą, kokią gauti norėtų, nepavyksta.

Į daugiabutį kraustytis nesutinka

Gana daug necivilizuotomis ar kaimo sąlygomis gyvenančių vilniečių telkiasi arčiausiai centro esančiuose mikrorajonuose, tokiuose kaip Šnipiškės, Žvėrynas, Naujininkai, Markučiai.

Vos už kelių kilometrų nuo miesto centro, Markučiuose, mus pasitinka duobėtas žvyrkelis, kuriuo kylame aukštyn, kol pamatę rudą medinį namą ant kalvelės sustojame. Šio namo kieme 32 metų keturių vaikų mama Edita lauke džiausto skalbinius, o pavėsinėje “McDonald’s” sumuštiniais stiprinasi ką tik iš maudynių netoliese tekančioje Vilnelėje grįžę vaikai.

68 metų Editos tėvas Albinas pasakoja, kad namui, kuriame jie gyvena, jau 120 metų. Iš Žemaitijos kilęs vyras atitarnavęs armijoje pasiliko dirbti Vilniuje, vedė ir išsinuomojo šiame name kambarį pas pagyvenusią šeimininkę. Po jos mirties iš giminaičių nusipirko pusę namo ir iki šiol čia gyvena. Jau 42 metus.

"Veido" archyvas

Netoli Vilniaus centro esančių Markučių gyventojos Editos dukros daržovių pasiskina darže šalia namo

Ponas Albinas juokauja, kad žmona jau daug metų ragina jį kraustytis į daugiabutį, vilioja šiltu vandeniu ir kitais patogumais, bet žemaitiško užsispyrimo nestokojantis vyras nesutinka. “Čia aš kiekvieną dieną sportuoju – ryte atsikėlęs lekiu malkų skaldyti, į daržą. Agurką galiu nusiskinti. Man mieste kaulai sustingtų vien prie televizoriaus sėdint. Aš pripratęs kaime, čia džiaugiuosi gyvenimu”, – tvirtina ponas Albinas. Netoliese namo esančiame darže – šiltnamis, agurkų, česnakų ir kitų sodo gėrybių lysvės.

Edita taip pat mato gyvenimo kaimo sąlygomis privalumų. Pats didžiausias, kad vaikams nereikia augti ant asfalto, o jai jaudintis, ką išbėgę į lauką jie veikia. Keturis vaikus turinti Edita gyveno ir vieno kambario bute Savanorių prospekte, bet mažų vaikų turinčiai mamai buvo nelengva nusinešti vežimėlį žemyn. Dar vienas gyvenimo tarsi kaime privalumas – pigiau, nes nereikia mokėti už vandenį, o šildymas atsieina kelis kartus pigiau nei gyvenant butuose.

7 tūkst. žmonių gyvena kaimo sąlygomis

Aplinkos ministerijos duomenimis, Vilniuje kaimo sąlygomis gyvena beveik 7 tūkst., arba 1,2 proc., vilniečių – tiek jų iki šiol neturi namuose vandens ir kasdien nešini kibirais traukia vandens kolonėlių link. Tarp tokių – ir Markučiuose prie kolonėlės sutikta 79 metų ponia Lyda, gyvenanti šiame rajone nuo 1953 m. Praėjusią savaitę per karščius vandens iš mėlynojo čiaupo moteriai teko eiti net po dešimt kartų per dieną. “Man greitai 80 metų, o dar turiu eiti vandens atsinešti”, – atsidūsta moteris.

"Veido" archyvas

Beje, vandens namo parsinešti turi ne tik senovinių nuosavų trobelių gyventojai. “Mes gauname raštus, kad vandens namie neturi ir prie stoties stovinčiuose daugiabučiuose gyvenantys žmonės, kurie nuomojasi namus iš savivaldybės”, – priduria Aplinkos ministerijos Vandenų departamento specialistė Judita Vaišnorienė.

O “Vilniaus vandenys” informavo, kad Vilniuje įrengta 550 vandens kolonėlių. Daugiausiai senuose rajonuose, tokiuose kaip Naujoji Vilnia, Rasos, Naujininkai. Dar 202 gyventojams vanduo tiekiamas cisternomis. Tuo tarpu prie centralizuotų vandentiekio tinklų 2010-ųjų pradžioje buvo prisijungę beveik 450 tūkst. Vilniaus miesto gyventojų (80,3 proc.), o 4,8 tūkst. (0,86 proc.) įsirengę nuosavus gręžinius.

Dar mažiau sostinės gyventojų namie turi tualetus – prie centralizuoto nuotekų tvarkymo sistemos prisijungę 438 tūkst. (78,34 proc.) vilniečių. Likusieji turi nuosavas nuotekų tvarkymo sistemas arba lauko tualetus.

Aplinkos ministerijos duomenimis, visoje Lietuvoje geriamojo vandens prieinamumas dar mažesnis negu Vilniuje – tik 78 proc., o prie centralizuotos nuotekų tvarkymo sistemos prisijungę 71 proc. gyventojų.

“Iki 2014 m. gruodžio 31 d. savivaldybės turi pasirūpinti, kad 95 proc. gyventojų turėtų priėjimą ir prie vandens, ir prie nuotekų valymo”, – tvirtino J.Vaišnorienė. Tačiau pavažinėjus po miestą ir pamačius, kiek daug namų ir butų dar reikia prijungti, tokia užduotis per ketverius metus atrodo sunkiai įgyvendinama.