Prekybos centruose, kuriuose tikslas – pigiau, vis mažiau ir mažiau kokybiškų maisto produktų.

Šiuo metu vykstanti vieša diskusija apie maisto produktų kainas pateikia į viešumą tiek ekonomikos minčių ir išminčių, kiek normaliomis sąlygom gal tik per metus pasirodo. Tačiau matyti tik tiek šio vajaus naudos. Visa kita – žala vartotojui, verslui ir patiems politikams. Ne tik ekonomine prasme, bet ir sveikatos – juk jie visi yra apkalbamų maisto produktų valgytojai.

Praktiškai ekonomikoje – t. y. žmonių gyvenime – svarbu ne daikto kaina, o jo kokybės ir kainos santykis. Jei nebūtų taip, tai galėtume į pieno pakelius pilstyti paspalvintą vandenį ir pardavinėti pigiau. Visi būtų patenkinti? Ar vis dėlto apgavystė? Nieko panašaus – tik politikų viešieji ryšiai.

Šiandien įsisiautėjusi, nors jau seniai atsiradusi ir veikianti, kainų sureikšminimo trumparegystė jau “praskiedė” daugybę prekių. Prekybos centruose, kuriuose tikslas – pigiau, vis mažiau ir mažiau kokybiškų maisto produktų. Šie keičiami penktarūšiais ir šimtas penktarūšiais. Keičiami pagrįstai – nes varotojai tokių nori. Keičiami legaliai – sudėtis ir rūšis nurodoma etiketėje. Tačiau pirkėjai etikečių neskaito. Jie ieško politikų pažadėtųjų pigių produktų ir vietoj etiketės studijuoja kainą.

Šioje pigumo byloje norėčiau išskirti duoną. Duoną, kaip mums įprastą mitybos pagrindą. Duona Lietuvoje tokia buvo laikoma, gerbiama ir rašoma iš didžiosios raidės. Dėl didžiosios raidės nežinau, bet dėl sveikatos jau akivaizdu, kad duona nebegali būti maisto pagrindas. Mitybos specialistai įspėja – duoną valgyti jau nesveika! Kodėl? Todėl, kad ji pigi. Nes gamintojas, spaudžiamas vartotojo pernelyg didelio noro gauti pigiau, pagamina norimą kainą atitinkantį produktą. Ne tik keisdamas geresnius grūdus prastesniais, bet ypač keisdamas gamybos procesą. Kiekvienas kepėjas žino, kad duona turi gerai išrūgti, o tai užima laiko. Šis procesas yra esminis duonos kokybei. Tačiau jis užima laiko. Daug pigiau įberti kepimo miltelių ir per tą patį laiką iškepti penkias duonos siuntas. Dar populiaru pridėti puriklių, konservantų ir kitų vadinamųjų efektų, kurie pagerina jos prekinę išvaizdą, bet pagadina valgyojui sveikatą. Tai skirta pirkėjams, kuriems politikai pažadėjo, jog duona bus pigi. Suprantu, karo metais duoną kepti galima  ir įmaišius pjuvenų, bet nereikia vaidinti “gerovės valstybės” ir šlamštmaistį vadinti duona vien dėl to, kad nori pinigus išleisti kam nors kitam.

Pirkėjas turi teisę rinktis (prastą duoną, skiestą pieną, pilstuką, cigaretes), bet valstybė lyg ir turi prievolę neskatinti blogo pasirinkimo. Šiandien ji tai daro aktyviai, naršiai ir pačiu aukščiausiu lygiu. Turėtų būti tik keista, kodėl tyli visuomenės sveikata rūpintis įgaliotos institucijos ir nesipriešina šiai žalingai propagandai.
O ką daryti tiems pirkėjams, kurie nori rinktis tikrą duoną? Ją, pagal apibrėžimą, turėtų kepti ir pardavinėti mažos kepyklos. Jų nedaug. Tie patys politikai piktinasi, kad jų mažai. Tačiau kiekvienas, perskaitęs higienos reikalavimus duonos kepyklai, turėtų nustebti, kad jų apskritai yra. Dar labiau normalus žmogus turėtų nustebti, kad griežtai draudžiama viešai prekiauti kepiniais, iškeptais namie. Ir čia tais laikais, kai rankų darbas ir naminis šiltas požiūris vertinami labiausiai!

Jeigu turite patalpas miesto centre, tinkamas konditerijos krautuvėlei,  mielai pirktumėte gaminius iš smulkiųjų tiekėjų, pvz., vieną firminę duoną iš ponios Onutės, kuri gyvena kaime ir kepa duoną tik iš ruginių miltų ir vandens moliu plūktoje pirkioje (netgi turi Paveldo sertifikatą). Kitos rūšies kepalą iš daugiabutyje įsikūrusios Petrutės, o porą naminių pyragų – iš Danutės. Bet negalite, nes kepti namie ir pardavinėti yra nusikaltimas. Pasirodo, pagal Lietuvoje galiojančias normas iškepti tinkamai (švariai?) galima tik tam specialiai įrengtose patalpose. Apie jokią krosnį plūktoje pirkioje negali būti nė kalbos. Kaip negali būti kalbos apie garbios pensininkės firminį pyragą, iškeptą toje virtuvėje, kur ji verda valgį savo mylimiems anūkams. Nes dar nunuodys.

Jeigu manote, kad tai smulkmena, tai iš tokių vadinamųjų smulkmenų susideda visas smulkiojo ir vidutinio verslo gyvenimas. Panašaus pobūdžio neprotingais ir nepagrįstais reikalavimais iš rinkos pašalinama visa grupė kūrybingų ir ekonomiškai pajėgių žmonių, kurie galėtų ir save išlaikyti, ir kitus pradžiuginti. Ne tik kepti duoną, ruošti maistą, prižiūrėti savo namuose svetimus vaikus ir teikti aibę kitų paslaugų, kurių vartotojai nori. Jau nekalbu apie tokį elementarų dalyką, kaip konkurencija, ir tik ji viena, neleidžia kainoms augti nepagrįstai