Parduotuvėse kylant maisto produktų kainoms, prezidentė Dalia Grybauskaitė pirmadienį pokalbiui kviečiasi Konkurencijos tarybos pirmininką Joną Rasimą.

„Kainų augimas kelia didelį rūpestį prezidentei. Pokalbio metu prezidentė tikisi sužinoti, kokių priemonių Konkurencijos taryba ketina imtis, kad kainų augimas būtų pažabotas“, – sakė prezidentės atstovas spaudai Linas Balsys.

Praėjusią savaitę D.Grybauskaitė pareiškė, kad jos netenkina valstybės institucijų darbas, tiriant maisto produktų brangimo priežastis. Ji teigė, jog daugelis žinybų „neatlieka savo darbo“, tarp jų – ir Konkurencijos taryba.

Premjeras Andrius Kubilius Konkurencijos tarybą įpareigojo atlikti specialų tyrimą, po kurio paaiškės, kokių veiksmų bus imtasi. J.Rasimas tuomet teigė, jog pirmiausia norima ištirti maisto produktų kainų pokyčius.

Prekybos tinkluose maisto produktų kainos rugsėjį šoktelėjo nuo kelių iki keliasdešimties procentų – pabrango beveik visi maisto produktai. Prekybos tinklai tikino, kad nekito tik mėsos ir jos gaminių kainos.

Naujienų agentūra BNS praneša:

Prezidentė Dalia Grybauskaitė su Konkurencijos tarybos pirmininku Jonu Rasimu aptarė maisto brangimo priežastis ir priemones kainų didėjimui pažaboti ir vartotojų interesams apginti.

Prezidentės teigimu, Konkurencijos tarybos vadovo pateikta informacija apie prekybos tinklų pelno maržų augimą rodo nepateisinamą vartotojų išnaudojimą.

“Būtiniausių maisto produktų kainų sąskaita sunkmečiu didėjantys prekybos tinklų pelnai yra įžūlus vartotojų išnaudojimas. Toks prekybos centrų elgesys netoleruotinas ir nepateisinamas”, – pabrėžė Prezidentė.

Jeigu prekybos centrai ir toliau didinsis pelnus būtiniausių maisto produktų kainų sąskaita, Prezidentė svarstys galimybę prekybininkų antkainius reguliuoti įstatymu.

Konkurencijos taryba kartu su Žemės ūkio ministerija per maisto produktų rinkos informacinę sistemą įpareigota viešai skelbti visų prekybos centrų maisto prekių kainas, kad žmonės galėtų jas palyginti.

Prezidentės teigimu, taip pat turi būti griežtinama atsakomybė už draudžiamus susitarimus, nes šiuo metu baudos neproporcingos visuomenei daromai žalai. Prezidentė kartu su Konkurencijos taryba teiks Konkurencijos įstatymo pataisas, kuriomis siūlys didinti baudas už draudžiamus susitarimus ir numatyti asmeninę įmonės vadovo atsakomybę už vartotojų teises pažeidžiančius susitarimus.

Konkurencijos taryba įpareigota atidžiau ir operatyviau tirti draudžiamų susitarimų apraiškas.

„Respublika“ rašo:

„Premjerui Andriui Kubiliui skėsčiojant rankomis, kad maisto kainoms augti nemato objektyvių priežasčių, grupė Seimo narių inicijavo Kainų įstatymo pakeitimo projektą, kuriuo siūloma nustatyti maisto produktų antkainius.

Projekte numatyta, kad maisto produktais vidaus rinkoje prekiaujančios įmonės negali imti jokio kito mokesčio, išskyrus prekybos antkainį. O šis didmeninėje prekyboje negali būti didesnis nei 20 proc., mažmeninėje – nei 25 proc. iš gamintojo įsigyto produkto kainos.

“45 procentai, mūsų nuomone, tikrai yra pakankamas antkainis, kartu tai yra tam tikras saugiklis, padedantis apginti vartotojus, – sakė “Respublikai” vienas iš Kainų įstatymo pakeitimo projekto iniciatorių Seimo narys Valentinas Mazuronis. – Juolab kad šiandien prekyba maisto produktais realiai yra monopolizuota – ją yra pasidaliję 4 prekybos tinklai. Mano asmeniniu įsitikinimu, egzistuoja tam tikri susitarimai, ir antkainiai yra gerokai užkelti”.

Anot parlamentaro, valstybė turi imtis ribojimų, nes maistas yra pirmo būtinumo prekė, o kainos kyla tuo metu, kai žmonių pajamos katastrofiškai mažėja.

“Remiamės dar ir tuo, kad panašūs žingsniai jau padaryti vaistų prekyboje. Dėl to, Vyriausybės teigimu, vaistų kainos sumažėjo daugiau nei 10 procentų”, – pateikė palyginimą V.Mazuronis.

Nesilaikantiems įstatymu numatyto antkainių ribojimo siūloma taikyti baudas, kurios siektų iki 5 proc. įmonės mėnesio apyvartos.

Įstatymas nebūtų taikomas mažoms ir labai mažoms įmonėms, kuriose dirba iki 10 žmonių ir kurių metinė apyvarta neviršija 7 mln. litų – taip esą būtų apsaugotos mažos parduotuvėlės“.

„Lietuvos rytas“ praneša:

Prasti reikalai Lietuvoje šį rudenį: nedarbas, kas dirba, atlyginimai sumažinti, o dar ir maistas brangsta. Turbūt prasčiau negu Ispanijoje, jau nekalbant apie Belgiją.

Bet kai kas Lietuvoje ir geriau. Per visoje Europoje praėjusią savaitę rengtas protesto akcijas prieš skurdinimą Vilniuje nebuvo paralyžiuotas transportas kaip Belgijoje, nedužo vitrinos kaip Ispanijoje.

Pastovėjo saujelė profsąjungiečių prie valdžios įstaigų kaip į kampą pastatyti neklaužados moksleiviai ir ramiai išsiskirstė nešini grėsmingais reikalavimais, išrašytais ant transparantų.

Viename reikalaujama iš valdžios minimalią algą didinti iki 1000 litų, kitame – duoti žmonėms darbo, neatiminėti pensijų. Niekas nesiginčys, geri reikalavimai, tik štai bloga valdžia, kaip visuomet, jų neišgirs. Nedidins algų, neparūpins darbų, nemokės didesnių pensijų.

Vargu ar bus išgirstas tautos balsas ir dėl kito reikalavimo, išraityto ant transparantų: „Reikalaujame nedidinti kainų!”

Be jokios rizikos galima lažintis: kainos toliau augs.

Pienininkai jau pranešė, kad spalį ūkininkams už pieną mokės daugiau, todėl ir taip apie 20 proc. parduotuvėse spėję pabrangti pieno produktai kainuos dar daugiau.

Nerasi pirkėjo, kuriam patiktų, kai tenka mokėti daugiau. Žinoma, pardavėjo jausmai visiškai priešingi. Kaina – tai savotiška pirkėjo noro mokėti kuo mažiau ir pardavėjo siekio parduoti kuo brangiau dvikova, kurią istoriškai visuomet laimi pastarasis. Geriausia, ko įmanoma tikėtis, – kad kainos neaugs sparčiai.

Tačiau valdžia čia beveik nieko negali pakeisti, nebent sumanytų vėl kurti planinį socialistinį ūkį. Todėl kai profsąjungos mojuoja šūkiu „Reikalaujame nedidinti kainų!”, galėtų kelti ir radikalesnį, užtat taiklesnį: „Šalin kapitalizmą, tegyvuoja planinis socializmas!”

Aišku, prekių parduotuvėse neliktų, bet iš valdžios tada būtų galima reikalauti, kad kainos neaugtų. Antraip tai prilygtų reikalavimui, kad Lietuvoje liautųsi lyti.

Tik keista, kad ir pati valdžia pradėjo reikalauti iš verslo nedidinti kainų. Žemės ūkio ministras baksnoja į grūdų ir pieno perdirbėjus, premjeras jam pritaria, o prezidentė rūstauja, kad gerai neprižiūrima visa kainų augimo grandinė.

Aišku iš anksto – nieko doro iš to neišeis. Čia ne užsienio reikalų ministrui duris į Afganistaną parodyti. Gali Konkurencijos taryba nors ir šimtą tyrimų atlikti ieškodama kartelinių susitarimų, kainų augimo valdžia nesustabdys. Tai sugebėtų padaryti nebent patys pirkėjai, jei nustotų pirkti, bet kaip atsisakyti duonos ir pieno gaminių?

Valdžia gali daryti įtaką kainoms nebent mažindama ar didindama PVM.

Atėję į valdžią konservatoriai jį padidino ir, matyt, šiek tiek prisidėjo, kad kainos ūgtelėtų, tiesa, ne iš karto, o kai atlėgo dėl krizės smunkančios rinkos spaudimas gamintojams ir pardavėjams.

Bet žingsnis atgal dabar vargu ar duotų net ir menką efektą – kai kainos kartą padidėja, jos paprastai jau nemažėja.

Be to, netgi nekalbama, kad valdžia galvotų mažinti PVM, kai biudžete žioji milijardais litų skaičiuojamo deficito skylė, kurią trūks plyš reikia lopyti.

Tiesa, yra dar vienas būdas, kai valdžia gali netiesiogiai stabdyti kainų augimą – apkarpydama pensijas, valstybinio sektoriaus darbuotojų algas ir taip sumažindama gyventojų perkamąją galią.

Tačiau viskas jau taip sumažinta, kad, kaip sakoma, daugiau nebėra kur.

Kam tada valdžiai, puikiai žinančiai, kad kainų augimo negalės sustabdyti, vaizduoti, jog tai mėgina daryti?

Matyt, kitaip neišeina, ypač kai artėja savivaldos rinkimai, o žmonės už viską labiausiai pyksta ant valdžios, netgi ir už tai, kad didėja kainos, nors čia ji mažiausiai kalta.

Bet negi pyksi ant Dievo, kad lyja lietus? Pykim ant valdžios ir už tai. Kad bent vaizduotų ką nors daranti, jog nelytų.

„Vakaro žinios“ rašo:

Valstybės vadovams skelbiant atsigavimo ženklus, žmonės stumiami į vis didesnį skurdą. Paradoksas: žmonių atlyginimams tolygiai mažėjant, sunkmečiu visų įmanomų dalykų kainos šovė į neregėtas viršūnes. Analitikų manymu, tai ne tik globalios ekonomikos, bet ir mūsų išrinktųjų neveiklumo, valstybės lėšų grobstymo padarinys. Todėl kainos tikrai nekris, lietuviams išgyventi bus tik sunkiau, o dalis jų toliau bėgs iš Tėvynės.

Politikai linksmina tautą teiginiais, kad lipame iš krizės. Tam valdžios atstovai pasirenka tinkamus statistinius duomenis. Jų tik nedomina reali statistika, kuri rodo, jog vis daugiau žmonių klimpsta į skurdą, o žodį “pragyvenimo lygis” keičia sąvoka “išgyvenimo lygis”. Jis, deja, sparčiai keičiasi ne visuomenės naudai.

Nuo 2009-ųjų pradžios brango viskas – nuo šildymo, dujų, vandens, elektros iki maisto bei kuro. Tiesa, negalima sakyti, kad brango viskas – vis dar pigo darbo jėga, nes mažėjo žmonių atlyginimai.

Skaudžiausiai Lietuvai smogė ES įsipareigojimų vykdymas, kai buvome priversti uždaryti Ignalinos atominę elektrinę. Elektros kainos pakilo apie 20 proc. Žadėti elektros tiltai su Švedija, energetinės sutartys su Lenkija liko tik politikų ateities svajonė. Politikai džiaugėsi bent tuo, kad dalį milijardinių Ignalinos atominės elektrinės (IAE) uždarymo išlaidų ES pažadėjo padengti. Tiesa, europinis fondas jau beveik iššvaistytas, todėl tolesnės “pašalpos” Briuselio dar teks maldauti. Tačiau “Vakaro žinioms” Energetikos ministerijos klerkai šią savaitę prisipažino, kad pinigų IAE uždaryti tikrai atsiras, nes elektros tarifai lietuviams toliau bus didinami.

Lietuvius nuo 2009-ųjų pradžios ypač “džiugino” ir dujininkai. Dujų kainos žmonėms išaugo daugiau nei 30 procentų. Tačiau atsakingos valstybės institucijos bei Energetikos ministerija ramina – kainos kyla teisingai. Mat dujas brangina jų vienintelė tiekėja – Rusija. Todėl padaryti nieko neįmanoma. Tiesa, valdžios planuose – suskystintų dujų terminalo statybos, tai esą leis šių energetinių išteklių kainas sumažinti. Kada terminalas bus pastatytas, nežino nė patys politikai. Todėl kainų mažėjimo artimiausius kelerius metus nedrįsta prognozuoti net didžiausi optimistai.

Kainų didinimo karuselėje bene daugiausia dėmesio Lietuvai skyrė naftos perdirbėjai bei degalų prekeiviai. Degalų kainos nuo 2009-ųjų pradžios Lietuvoje šoko pasiutpolkę – jos, net ir pastaruoju metu kiek nukritusios, per visą laikotarpį išaugo apie 60 procentų. Valdžios atstovai per beveik dvejus metus “Vakaro žinioms” ir visuomenei tik konstatavo, jog “problema yra”, bei žadėjo ja “pasidomėti”. Susidomėjimas tęsiasi iki šiol, o lietuviai gerokai pigesnio benzino važiuoja prisipilti į kaimynines valstybes, taip pat ir į Latviją, kuriai pigesnius nei mums degalus tiekia naftos perdirbimo monopolininkė “Orlen Lietuva” (buvusi “Mažeikių nafta”). Kontrabandininkai kaip niekada džiaugiasi dėl to, jog Vyriausybė kainomis vis dar domisi, bet imtis priemonių joms mažinti neketina. Tiesa, genialiausią mintį, kaip kovoti su galimais karteliais ir naftos monopolijomis, pasiūlė premjeras Andrius Kubilius. Jis visiems patarė prisipirkti elektromobilių. Premjeras pamiršo paminėti, jog lietuvis vidutiniškai per mėnesį į rankas gaudamas 1500 litų, gyvendamas pusbadžiu kelis šimtus tūkstančių kainuojančiai transporto priemonei pinigų sutaupytų gana greit – per maždaug 50-60 metų.

Lietuvos didmiesčių vandens ūkį tvarkančios įmonės sugebėjo įtikinti Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją (VKEKK), kad krizės metu vanduo turi brangti. Štai priimtas VKEKK sprendimas palaiminti “Kauno vandenų” reikalavimą didinti vandens kainų tarifą nuo 4,46 iki 4,61 lito už kubinį metrą kauniečiams smogs jau nuo lapkričio pirmosios. Per 100 mln. litų kažkur pradanginusi bendrovė “Vilniaus vandenys” taip pat pasiims nuostolius iš vilniečių. VKEKK atstovai pareiškė pritarsiantys kainų didinimui dar šiemet. Tiesa, veikiausiai ne 50 procentų, kaip to norėjo bendrovė, bet iki 20 proc.

Šiluma Lietuvoje taip pat priskirta prie prabangos prekių ir paslaugų. VKEKK duomenimis, šį sezoną lietuviai šildysis brangiau nei praėjusią žiemą. Tiesa, nupjauti radiatorių dauguma lietuvių neturi teisės, todėl jie priversti tenkintis šilumininkų argumentais, jog brangsta degalai, taigi ir šildymas.

Tai, kad maistas Lietuvoje tapo prabangos preke, “Vakaro žinios” skelbė pastaruosius kelerius metus. Nors Švedijos, Suomijos, Olandijos ir kitų turtingų šalių piliečiai pagrindinius produktus perka už tiek pat ar net pigiau nei lietuviai. Nuo 2009-ųjų pradžios, kaip ir anksčiau, brango praktiškai viskas. Premjeras A.Kubilius į tai taip pat sureagavo. Jis paaiškino, jog priežasčių, kodėl maistas brangsta, jis nemato. Todėl dalis lietuvių tęsia itin pamėgtas ekskursijas į Lenkiją, kur produktai kainuoja iki trečdalio pigiau, bei taip remia kaimynų verslą. Kita dalis tenkinasi kruopomis, kurios, beje, taip pat jau tampa neįperkamos.

Profesoriaus akademiko Antano Buračo komentaras:

„Lietuvoje valdžių keitimasis neišėjo į gera, nebuvo sukurta fermerinės žemdirbystės sistema. Mūsų žemdirbiai ilgą laiką buvo nepajėgūs, alinami perdirbėjų dar iki dabar. Valstybės mastu maisto problema nėra sprendžiama, nors tai įmanoma. Įsivaizduojama, kad viską reikia palikti rinkos savieigai, kad ji – visagalė. Nors ekonomikoje pripažįstama, kad bent minimalus reguliavimas turi būti.

Taip, pagal pragyvenimo lygį už resursus mokame turbūt daugiausia ES. Energetika taps tuo centru, kuris valstybės bankroto sąlygomis darys valstybės išlikimą labai problemišką. Per energetiką tapome moderniai okupuota šalimi. Kas liko iš jos: dujų tinklai išparduoti, juos faktiškai kontroliuoja Rusija. Naftotiekį užsuko. Dėl elektros energijos – susidūrėme su grėsme, kad kainos bus vėl diktuojamos: šalia yra planai statyti Kaliningrado srityje atomines elektrines, kad būtų užkirstas kelias lietuviškos energijos gamybai. Atsiranda viltis Lietuvai dėl ES planų padengti elektros, dujotiekio atšakos iš Lenkijos išlaidas. Bet tai – tik teorinis sprendimas, be konkretaus projekto.

Ekonomistai stengiasi atkreipti dėmesį į biudžeto disbalansą, kai biudžeto išlaikomo biurokratinio aparato atlyginimai krito mažiau, nei augo biudžetas, dėl to didėja valstybės skolos. Artimiausią dešimtmetį kasmet vien grąžinti reikės po 5-6 mlrd. litų skolų, o vilties, iš kur jas grąžinti, nėra, bendroji skola turės didėti. Todėl ir paremti skurstantiesiems dėl augančių kainų nebus išteklių, iškils tiesioginiai valstybės bankroto požymiai. Dėl maisto – mus gelbsti tik tai, kad nuo sovietmečio žmonės įprato išgyventi patys augindami produkciją sau. Tai padeda išlikti.

Yra ir globalios kainų kilimo tendencijos, nes senka natūralūs ištekliai – dujos, nafta. O žmonijos mastu mažai naudojame atsinaujinančių šaltinių. Maisto kainų kilimas taip pat susijęs su kuro kainomis, tai lemia ir milžiniškų tautų – Indijos ir Kinijos – perkamosios galios augimas, jos pradeda naudoti ne tik ryžius, bet ir kitus produktus, grūdus.

Tačiau Lietuvoje matau akivaizdų disbalansą tarp kontrolės (taip pat kainų) valstybėje ir tarp institucijų sprendimų. Atskleidžiamas turto iššvaistymas, ypač viešųjų pirkimų sistemoje – kad ir “Vilniaus vandenų” istorija. Aferos yra dangstomos. O valstybės išlaidos sukraunamos ant vartotojų pečių, kyla kainos. Problema užtrinama, kalbama tol, kol iškyla naujas skandalas. Jiems išaiškinti nesiimama priemonių. Skandalų yra ir Europoje. Bet, pavyzdžiui, buvęs Prancūzijos prezidentas Žakas Širakas dar dabar atsipirkinėja už prieš dešimtmečius padarytas nuodėmes, senatis ten politinio aferizmo neveikia. Pas mus kukliai nutylimi ir buvusios valdžios nusikaltimai tikintis, kad jie bus nutylimi ir į valdžią atėjus naujai daugumai. Valstybei padarytus nuostolius padengia žmonės, auginama valstybės skola, o žmonės skurdinami, kainos auga.

Energijos, mineralinių išteklių kainos gali tik didėti. Tai tinka ir maistui. Didėti turėtų ir žmogiškųjų išteklių kaina, gal pigs apranga, būstas. Tačiau tendencijos daug džiaugsmo neteikia. Vienintelė viltis – neatsilikti nuo civilizacijos tempo, nes būtent kvalifikacijos trūkumas lemia valstybės nuskurdimo lygį.“