"Veido" archyvas

Kartą vienas bokso čempionas pasakė, kad bokse svarbiausia – mokėti atsipalaiduoti. Nes jei nors vienas raumuo įtemptas be reikalo, jis naudoja kitiems raumenims brangią energiją. Ir dėl to jos gali pristigti kovos pabaigoje anksčiau laiko… Kaip ir gyvenime – laimi tas, kas moka reikiamu momentu mobilizuoti energiją tik ten, kur jos tą akimirką reikia.

Kas sukelia įtampą

Gyvenimas teka tam tikru ritmu: saulėtekis – saulėlydis, potvynis – atoslūgis, įtampa – atsipalaidavimas. Taip susikuria natūrali įtampa, lydinti mus per gyvenimą. Deja, mes dažniau jaučiame perkrovą nei atsipalaidavimą, nes aktyvi protinė veikla ir ją lydintys emociniai išgyvenimai pernelyg stipriai dirgina nervų sistemą. O esant protiniam pervargimui negatyvių emocijų (nuoskaudos, baimės, pykčio ir pan.) protrūkio akimirką kūno raumenys susitraukia.
Pasekime tris situacijas, kaip prasideda diena žmogaus galvoje ir kaip tai atsispindi jo kūne.

1) Galva: “O ne, vėl įsijungė kaimyno mašinos signalizacija – na kur čia išsimiegosi!” –  kūnas: “Iš nuoskaudos sukandau dantis”.

2) Galva: “Ir kas sugalvojo į darbą eiti 8 val. ryto, kai dar ir pačios spūstys prasideda…” –  kūnas susigūžia iš pykčio.

3) Galva: “Reikia skubėti, nes pavėluosiu į susirinkimą – ir vėl bus papeikimas!” – kūnas stingsta iš baimės.

Ir taip toliau. Žodžiu, diena tik prasidėjo, o žmogus nepastebimai jau velkasi “įtampos šarvus”…

Atsipalaidavimo paslaptis

Taip ir norisi tokiais atvejais šūktelėti: “Nesiblaškykite, atsipalaiduokite!”. Tik kažin ar toks palinkėjimas būna visuomet tinkamai suprastas? Nes dažniausia žmonės atsipalaidavimą supranta klaidingai. Lygina jį, tarkim, su dykinėjimu: “Ką aš darysiu, kai atsipalaiduosiu? Ogi nieko neveiksiu!” Arba su tinginiavimu: “Aš atsipalaidavęs, man gera – aš tingiu ką nors veikti”. Ir net su baime būti nereikalingam: “Jei atsipalaiduosiu, tai nieko negalėsiu daryti. O jei nieko nedarysiu, tai niekam nebūsiu reikalingas”. Ir net  vertinimu: “Jei atrodysiu atsipalaidavęs – ką pasakys kiti? Ar patiksiu jiems toks?”.

Tuo tarpu viskas aukščiau išvardyta su atsipalaidavimu neturi nieko bendra! Tai tik mąstymo klaidos, trukdančios atlikti kasdieninius darbus atsipalaidavus ir kartu gauti teigiamų emocijų, patirti malonumą ir džiaugsmo užtaisą.

Kelią dėmesiui!

Teoriškai atsipalaiduoti reiškia paprasčiausią pasėdėjimą nejudant. Praktiškai tai yra gebėjimas paleisti savo įtampą, susirūpinimą, baimę ir kt.

Paleisti neigiamas emocijas – vadinasi, įsiklausyti į savo kūno pojūčius.

Nukreipkite dėmesį į savo kūną – tai sąmonei padės suvokti jame kilusią įtampą ir “nuimti šarvus”. Nes būtent jūsų dėmesys atliks svarbų vaidmenį dėl minėtų “šarvų”. Kuo atidesnis jis bus, tuo intensyviau suvoksite realybę ir priimsite naujoves. O “atšaukdami” savo dėmesį ir nukreipdami jį kur nors kitur tarsi atmesite situaciją ir nepripažinsite problemos.

Deja, dažnai mūsų dėmesiui vadovauja emocijos, bet ne protas. O tam, kad žmogus būtų nevaldomas savo emocijų, jis turi išmokti sąmoningai reguliuoti dėmesį, palyginti nepriklausomą nuo emocinės būsenos. Taip atsiranda vadinamasis laisvas dėmesys –  pirmasis laiptelis valdant save, savo mintis, emocijas, elgesį.

Treniruodamas laisvo dėmesio procesą žmogus kartu treniruoja savo valią.

Klausykite “vyriausiojo trenerio”

Atsipalaidavimas yra ne tik fizinis procesas (“atpalaidavau kūną ir nieko nedarau”), tai yra ir mąstymo procesas, kuriame vyriausiojo trenerio vaidmenį atlieka būtent “laisvasis dėmesys”.

Kaip gali padėti “vyriausiasis treneris” tam, kuris savo dieną pradeda apsirengdamas “įtampos šarvus”? Štai trys tos pačios situacijos:

1) Galva: “O, ir vėl įsijungė kaimyno mašinos signalizacija – na, kur čia išsimiegosi!” Kūnas: “Iš nuoskaudos sukandau dantis”. Vyriausiasis treneris: ” Kur pataikė šis signalizacijos garsas? Tu pirmiausia jį išgirdai. Vadinasi, jis pateko į ausį. Tik į kurią –  kairę ar dešinę? O paskui kur jis nuėjo? Gal nusirito į burną? “Paglostyk” liežuviu dantis ir įsitikink, kad jo ten nėra”.

2) Galva: “Ir kas sugalvojo į darbą eiti 8 val. ryto, kai dar ir pačios spūstys prasideda…” –  kūnas susigūžė iš pykčio. Vyriausiasis treneris: “Ką tu dabar darai? Pyksti. Parodyk, koks tu piktas. Atsitūpk ir pabelsk rankų pirštais į grindis, atsistok ir “pabildenk” save pirštais nuo galvos iki kulnų. Kur dabar tavo pyktis? Išpurtyk jį iš ten”.

3) Galva: “Reikia skubėti, nes pavėluosiu į susirinkimą –  ir vėl bus papeikimas!” – kūnas stingsta iš baimės. Vyriausiasis treneris: “Išgirsk, kokiu ritmu plaka tavo širdis. Giliai įkvėpk, giliai iškvėpk, uždėk vieną ranką ant pilvo – pakvėpuok pilvu. O dabar pasipurtyk visu kūnu, lyg būtum taupyklė, iš kurios nori viską iškratyti. Pajusk, kaip kraujas tavyje kunkuliuoja – tu gyvas!

Sielos, proto ir kūno harmonija

“Vyriausiojo trenerio” darbas – nukreipti jūsų dėmesį nuo objekto, į kurį jūs nevalingai atkreipėte dėmesį ir taip sukėlėte įtampą savyje. T. y. jis (“vyriausiasis treneris”) nukreipia dėmesį į jūsų pačių vidų. O tai suteikia galimybę rasti kūno dalį, “aprengtą šarvais”, ir juos nuvilkti.

Jeigu iš karto ir nepavyksta nustatyti įtampos vietos bei padirbėti su ja, jūs visada galite:

• padirbėti su kūnu, pvz., pakratyti rankas, pasukinėti galvą, patrepsėti kojomis, atsitūpti, atsistoti ir pan.;

• padirbėti su mintimis, pvz. įsivaizduoti, kad jūs komentuojate įvykius, vykstančius jūsų galvoje. Ir humoras čia – pirmasis pagalbininkas.

Kitaip tariant, atsipalaiduoti galima ne tik kūnu, bet ir mintimis! Tokiu būdu laisvasis dėmesys padės atsipalaiduoti. Juk atsipalaidavimas – geriausias būdas “perkrauti” organizmo energiją ir pasiekti kūno, proto ir sielos harmoniją.

• Atsipalaiduodami mes: pašaliname nerimą, susijaudinimą, susikaustymą; atgauname jėgas ir sveikatą; pasiekiame sielos, proto ir kūno harmoniją; padidiname energijos, pažadinančios snaudžiančius resursus, atsargas.