Svarstant ateinančių metų biudžeto projektą ne kartą primintas šio ir 2008 m. biudžeto projektų panašumas.

Kaip ir anuomet, smarkiai didinamos biudžeto išlaidos. Kitąmet nacionalinio biudžeto išlaidas (be ES lėšų) numatyta didinti 1,5 mlrd. Lt (426 mln. eurų), arba 6,2 proc.

Krašto apsaugai skiriamų lėšų didinimas sudaro tik apie trečdalį išlaidų augimo. Politikai dosniai didina įvairioms valstybės biudžeto programoms skiriamas lėšas. Savivaldybių biudžetus pasieks apie 390 mln. Lt (apie 113 mln. eurų) didesnės lėšos.

Dosnumas neaplenkė ir vis dar nesubalansuoto „Sodros” biudžeto: padidintos nedarbo draudimo išmokos reikš papildomus 227 mln. Lt (65,8 mln. eurų) išlaidų, ligos pašalpos – dar 115 mln. Lt (33,3 mln. eurų) didesnes išlaidas.

Tai apmokėti žadama didesnėmis pajamomis iš mokesčių: tikimasi, kad nacionalinio biudžeto pajamos (be ES lėšų) didės 1,2 mlrd. Lt (361 mln. eurų), arba 5,5 proc. Tačiau net ir šio augimo nepakaks politikų dosnumui apmokėti, dėl to bus skolinamasi, o deficitas sudarys apie 1,8 mlrd. Lt (0,5 mlrd. eurų). Prognozuojama, kad kitų metų pabaigoje Lietuvos skola pasieks 53 mlrd. Lt (15,3 mlrd. eurų).

Optimistinės biudžeto prielaidos

Šiemet daug diskutuota apie tai, kokiomis makroekonominėmis prielaidomis paremtas biudžeto projektas. Finansų ministerija prognozuoja, kad realus BVP augimas kitąmet sudarys 3,4 proc. Tai daugiau, nei prognozuoja Tarptautinis valiutos fondas (TVF) – 3,3 proc., Europos Komisija – 3,1 proc., Lietuvos laisvosios rinkos instituto Lietuvos ekonomikos tyrimo dalyviai – 2,8 proc. TVF vertinimu, tikimybė, kad artimiausiu metu smuks euro zonos ekonomika, per pastarąjį pusmetį padvigubėjo nuo 20 iki 40 proc.

Tačiau valdžia laikosi savo optimistiškų, netgi pasaką primenančių lūkesčių ir tikisi, kad pajamos iš pelno mokesčio didės 8,1 proc., GPM – 7,6 proc., PVM – 6,7 proc., akcizų – 4,9 proc. Vyriausybė teigia, kad tokie pajamų planai bus įvykdyti vidutinei metinei infliacijai sudarant 1,2 proc., o vidutiniam darbo užmokesčiui augant 5,8 proc.

Lietuvos bankas, Valstybės kontrolė ir šalies ekonomistai įvertino tokį pajamų planą kaip pernelyg optimistinį. Nepaisant to, biudžeto pajamų planas koreguojamas nebuvo.

Finansų ministro teigimu, įspėjimų apie nepagrįstą biudžeto optimistiškumą būna kasmet, bet jie neišsipildo. Vis dėlto tai nereiškia, kad tokie įspėjimai neišsipildys ir kitąmet. Juk ateinantys metai žada būti kaip niekad sunkiai prognozuojami. Kaip keisis geopolitinė situacija? Kas laukia euro zonos, kurios nare mes jau būsime, ekonomikos? Tai yra klausimai, į kuriuos patys politikai pripažįsta neturintys atsakymų (atsakymų neturi niekas).

Žinoma, optimistinių prognozių naudojimas nekeltų diskusijų ir problemų tuo atveju, jeigu nesurenkant biudžeto pajamų automatiškai mažėtų ir biudžeto išlaidos. Tačiau taip nėra. Nors biudžeto įstatymu tvirtinamos ir būsimos pajamos, ir išlaidos, nepasitvirtinus pajamų planui išlaidų eilutės nepasikeičia. Tad svarbus klausimas, kas nutiktų 2015 m. eigoje, jei neišsipildytų biudžeto pasaka apie 1,2 mlrd. Lt augančias nacionalinio biudžeto pajamas.

Vienas variantas – būtų mažinamos biudžeto išlaidos. Deja, dėl įvairių priežasčių tai tampa sudėtingu procesu.

Pirma priežastis – biudžeto išlaidų mažinimas, mažinant viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimus ir pensijas bei įvairias socialines išmokas, sumažina tokį sprendimą priimančių politikų populiarumą tarp viešojo sektoriaus darbuotojų ir minėtas išmokas gaunančių gyventojų. Šiemet šalyje buvo 600 tūkst. „Sodros“ senatvės pensijas gaunančių pensininkų, apie 210 tūkst. gyventojų, gaunančių netekto darbingumo pensijas ir dar šimtai tūkstančių gyventojų, priklausomų nuo įvairių socialinių pašalpų ir išmokų. Valstybės sektoriuje šiemet dirbo 362 tūkst., arba trečdalis, visų Lietuvoje samdomų darbuotojų. Akivaizdu, kad atlyginimų ar socialinių išmokų arba pensijų mažinimas turėtų įtakos daugiau nei pusei šalies elektorato, tad politikai stengtųsi šio žingsnio išvengti arba jį atidėti.

Antra, politikų galimybės adekvačiai reaguoti į ekonominę situaciją ir mažinti biudžeto išlaidas yra apsunkintos dėl Konstitucinio Teismo nutarimuose numatytos prievolės kompensuoti krizės metais sumažintus atlyginimus ir pensijas. Net jeigu atlyginimai bei išmokos ir būtų mažinamos, konkretų mažinimo būdą pasirenkantys politikai ir valstybės tarnyboje dirbantys specialistai negali būti tikri, kad ateityje šis būdas nebus pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai ir jie neprivalės sumažinimų kompensuoti.

Trečia, nėra iš anksto žinoma, kokios biudžeto išlaidos yra prioritetinės, o kokios – mažiau svarbios, tad atsiradus poreikiui mažinti išlaidas sunku tai daryti pagal prioritetus. Kaip jau minėta, nesurenkant planuotų biudžeto pajamų išlaidos nėra mažinamos automatiškai. Biudžete nėra „plano B“, kuriame būtų įtvirtintos mažesnės išlaidos ir kurio būtų laikomasi nesurenkant planuotų pajamų. Lietuvos praktika rodo, kad neturint prioritetų išlaidų mažinimas tampa neprognozuojamu ir chaotišku procesu.

Šią problemą galima būtų išspręsti įvedant „sąlyginio biudžeto“ principą: tvirtinant valstybės biudžeto programas, joms turi būti priskiriami prioritetai, pavyzdžiui, „labai svarbu“, „svarbu“, „mažiau svarbu“, arba skaičiai nuo 1 iki 3 (arba daugiau). Nesurenkant pajamų, mažiausiai svarbių biudžeto programų turėtų būti automatiškai atsisakoma.

Antras variantas, kuris gali nutikti nesurenkant planuotų pajamų, – tai taptų pasaka su liūdna pabaiga mokesčių mokėtojams. Krintant biudžeto pajamoms politikai gali didinti mokesčius arba skolintis daugiau, nei planuota.

Abu šie būdai kirstų per kišenę mokesčių mokėtojams. Didinti mokesčių jau nebėra kur. Čia verta priminti ir tai, kad jau dabar žmonės sumoka daug mokesčių. Pavyzdžiui, kaip rodo skaičiuoklė ~mokumokesčius.lt~, vidutinį atlyginimą uždirbantis žmogus kasmet sumoka apie 20 tūkst. Lt mokesčių. O galimos pajamos iš visuotinio nekilnojamojo turto arba automobilių mokesčio būtų daug mažesnės, palyginti su biudžeto deficitu.

Skolos didinimas – irgi ne išeitis. Jau dabar 3 tūkst. Lt (869 eurų) į rankas uždirbančio darbuotojo per metus sumokamų palūkanų už valstybės skolą suma sudaro apie 1670 Lt (484 eurus). Tolesnis skolos didinimas šalies dirbantiesiems kainuotų dar brangiau.

Tad siekiant, kad nepagrįstai optimistinis 2015 m. biudžetas netaptų pasaka su liūdna pabaiga mokesčių mokėtojams, jau dabar reikia pradėti ruoštis išlaidų mažinimui. Kad šis procesas netaptų chaotiškas ir neprognozuojamas, kaip nutiko 2009 m., reikalinga kruopšti biudžeto programų peržiūra ir jų efektyvumo įvertinimas.

O net jeigu optimistinės prognozės ir pasitvirtintų, pasirengimas išlaidų mažinimui nebūtų bergždžias darbas. Sužinoję biudžeto išlaidų panaudojimo efektyvumą, politikai galėtų mažinti neefektyviausių programų išlaidas ir pagaliau pradėti mažinti mokesčius.