"Veido" archyvas

Kai vaikas auklėjamas labai liberaliai, jam beveik viskas leidžiama – jis auga nesaugus, nes būtent ribos, taisyklės ir tam tikri susitarimai suteikia vaikui saugumo ir pasitikėjimo aplinka. Svarbiausia – kaip mes, tėvai, tas ribas ir taisykles taikome, kaip vaikus mokome laikytis susitarimų ir kaip vaikai turi atsakyti, jeigu susitarimus pažeidžia.

Kaip (ne)pasielgti tėvams

Taigi įprasta situacija: artėja vakaras, vaikui laikas ruoštis miegoti, bet prieš tai jis turi susitvarkyti savo žaislus. Tačiau mažius nerodo jokio noro tvarkytis, jis toliau žaidžia ir nekreipia dėmesio į tėvų raginimus paskubėti. Tai ką daryti tėvams?

Panaudoti fizinę bausmę – primušti diržu ar trinktelėti ranka per užpakalį, papurtyti vaiką, šiurkščiai pastumti, nusukti ausį ar pan. Šitą bausmę geriau išgyvendinti iš šeimos. Nes fizinis smurtas žemina vaiko savigarbą, skatina jo agresyvumą, kerštingumą, vaikas gali tapti baimingas, nerimastingas ir užsidaręs.

Pagąsdinti, pagrasinti – gąsdinti tuo pačiu diržu, grasinti, kad jeigu vaikas neklausys, jo tėvai nemylės, atiduos jį piktam dėdei, į vaikų namus, policijai ir pan. Šitą bausmę taip pat geriau užmiršti, nes vaikas gali pradėti bijoti būti paliktas, nemylimas, atstumtas. Be to, vaikai labai gerai suvokia, kad grasinimai lieka grasinimais, ir pradeda nepasitikėti tėvais.

Pažeminti ir panaudoti emocinį smurtą – pašiepti vaiką, ironizuoti, kritikuoti, įžeidinėti. Tai nieko gera neduos, vaikas į emocinį smurtą reaguoja labai panašiai kaip ir į fizinį, tai reiškia, kad naudojant šią bausmę žalojama vaiko asmenybė.

Derėtis, aiškinti, moralizuoti – veltis su vaiku į diskusijas, kodėl jis turi daryti taip ar kitaip, aiškinti apie elgesio normas, pamokslauti. Griebęsi šio drausminimo metodo irgi netoli nueisime, nes vaikas paprasčiausiai neklauso tokių išvedžiojimų, jis užsisklendžia savyje, kuo daugiau žodžių ištaria tėvai – tuo mažiau pageidautinų veiksmų atlieka vaikas.

Kažko neduoti, uždrausti – atsiimti atgal dovanas, neduoti arbatpinigių, neleisti vaikui išeiti pažaisti į lauką ar susitikti su draugais, žiūrėti televizoriaus ar pan. Šis metodas veiksmingas tik tada, jeigu uždraustas dalykas tiesiogiai siejasi su nusižengimu, kitu atveju vaikas jaučiasi atstumtas, įžeistas ir nemylimas.

Protingi tėvų žingsniai

Visi aprašyti būdai, kaip sudrausminti vaiką, yra labiau kenksmingi negu veiksmingi, tad ką daryti su žaislų susitvarkyti nenorinčiu vaiku? Psichologai siūlo naudoti loginių pasekmių metodą – t.y. būdą, kuris yra tiesioginė netinkamo elgesio pasekmė. Pvz., jei vaikas nenori tvarkytis žaislų, tuomet visi jo išmėtyti ir ne vietoje esantys žaislai bus sudėti į maišą ir jais vaikas negalės žaisti tam tikrą iš anksto sutartą laiką.

Taikant loginių pasekmių metodą reikėtų laikytis kelių principų:

• Ryšio principas. Visada raskite ir akcentuokite loginį ryšį tarp blogo elgesio ir kažko neleidimo ar apribojimo. Pvz., jeigu vaikas nenori vakare valytis dantų, galima sutarti, kad savaitę po to jis negalės valgyti saldainių, nes ir dantų nevalymas, ir saldainių valgymas gadina dantis. Jeigu vaikas, žaisdamas smėlio dėžėje, pila į akis smėlį kitiems vaikams, jis turi pasitraukti iš smėlio dėžės ir nebežaisti.

• Išankstinio žinojimo principas. Vaikui pasekmės turi būti iš anksto žinomos, todėl labai svarbu tėvams su vaikais kartu nutarti, už ką ir kaip vaikas turės atsiskaityti. Galima paties vaiko paklausti, ko jis gali atsisakyti ar ką padaryti, kai pasielgia netinkamai. Vaikai labai mėgsta dalyvauti sudarant taisykles, nes tai jiems leidžia pasijusti atsakingiems, reikalingiems, svarbiems ir savarankiškiems.

• “Mažiau kalbų, daugiau darbų” principas. Pasistenkite kalbėti kuo mažiau, venkite derybų, argumentų. Geriausia – vienas aiškus ir konkretus sakinys. Pvz., jei vaikas neklausė ir parduotuvėje pasiėmė keturis šokoladukus, ramiai bet griežtai pareikškite: “Mes tarėmės pirkti tik vieną, išsirink, o kitus padėk atgal”. Jei vaikas “cirkinasi” parduotuvėje, užuot kėlę balsą ar moralizavę, įsodinkite vaiką į vežimėlį, nes buvote perspėję, kad taip padarysite, jei jis nesiliaus.

• Supratimo principas. Supraskite ir užjauskite vaiką, kai jis nukenčia dėl savo neatsakingumo, gerbkite ir mylėkite jį, net kai jis blogai pasielgė. Visada suteikite progą jam pasitaisyti, tikėkite vaiko galimybėmis išmokti elgtis gerai. Kai vaikas pasielgė taip, kaip reikia – būtinai pagirkite.

• Ramybės ir užtikrintumo principas. Tikėkite tuo, ką darote. Jeigu jūs abejojate savo pasirinkimu, tai ir vaikas matys, kad gali jus perkalbėti ir palenkti į savo pusę. Naudodami elgesio pasekmių metodą išlikite ramūs, nevartokite grasinančių frazių: “gal tau tai bus pamoka”, “tada savo kailiu patirsi”, “pamatysi, ką reiškia neklausyti” ir pan.

• Bendrumo principas. Tų pačių taisyklių ir susitarimų turi laikytis visi šeimos nariai. Jeigu buvo sutarta, kad ne vietoje padėti daiktai ir žaislai bus sudėti į dėžę ir tris dienas jais nebus galima naudotis, tai mamos ir tėtės daiktai, kuriuos jie ne vietoje pasidėjo, taip pat turi nukeliauti į dėžę. Jeigu nutarta, kad už negražų žodį, pasakytą broliui ar sesei, reikia atsiprašyti, tuomet tą padaryti turi ir tėvai, jei jie negražiai pavadina vaikus.

Mokome pasitaisyti

Yra situacijų, kai vaikas turi pajusti, kad mums nepatinka jo elgesys. Tačiau jei mūsų reakcija priverčia vaiką pasijusti beverčiu ir nereikalingu, vadinasi, persistengėme ir tas kaltės bei savęs niekinimo jausmas gali padaryti žalos vaiko raidai. Tad labai svarbu ne tik parodyti vaikui  nepasitenkinimą, bet ir tai, kaip jis gali ištaisyti savo elgesį. Supratęs, kad netinkamai pasielgė, vaikas vis vien turi jaustis gerbiamas, mylimas šeimos narys. Todėl sakykite, pvz.: “Aš labai pykstu! Atėmei iš mažylės barškutį ir ji dabar sriūbauja… Prašau sudominti, kad ji liautųsi!” (NE: “Pravirkdei mažylę, marš į savo kambarį!”) Arba: “Man pikta, nes susitarėme, jog tu išplausi indus, o randu kalną jų kriauklėje. Tikiuosi, kad viską sutvarkysi iki vakaro!” (NE: “Gali pamiršti apie rytojaus išvyką su draugais. Galbūt po to išmoksi laikytis duoto žodžio”.) Arba: “Labai pykstu, kad išpylei visą indų ploviklį. Jis – ne žaislas. Atsinešk skudurėlį ir kartu išvalysime, kol neišpėdavome po visus namus”. (NE: “Žiūrėk, ką pridirbai! Dabar turėsiu valyti. Šiandien tau – jokių filmukų.)

Kai nuolat siūlysime klaidą ištaisyti, mažylis suvoks, ko iš jo tikimasi, tuomet gal ir vėliau, kai netinkamai pasielgs jau suaugęs, jis negalvos, jog yra beviltiškas, o mąstys, kaip būtų galima problemą spręsti.