"Scanpix" nuotr.

Britai nusprendė išstoti iš ES, olandai nepritarė ES bendradarbiavimo sutarčiai su Ukraina, Austrijoje prezidento rinkimų vos nelaimėjo kraštutinės dešinės Laisvosios Austrijos partijos atstovas Norbertas Hoferis (jam iki pergalės trūko vos daugiau nei pusės procento), Prancūzijoje regionų rinkimuose trečdalį balsų gavo kraštutinis dešinysis „Nacionalins frontas‟, Lenkijos vyriausybėje jau daugiau nei pusmetį dominuoja vienvaldė konservatyvi partija „Tvarka ir teisingumas‟, panaši situacija ir Vengrijoje bei kai kuriose kitose žemyno šalyse. Radikalių dešiniųjų jėgų kilimas skaldo ES, bet šie procesai Europoje nėra naujas fenomenas.

Gabija Karlonaitė, euroblogas.lt

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) dėstytojas dr. Justinas Dementavičius teigia, kad kiekviena krizė reikalauja sudėtingų sprendimų, kurie neįmanomi be angažuotų politikų, ne tik suprantančių krizės priežastis, bet ir gebančių visuomenę įtikinti, kad vienas ar kitas sprendimas neišvengiamas.

„Šiomis sąlygomis neveikiant tradiciniams vaistams ir gydymo būdams visada atsiranda erdvės šundaktariams, arba kitaip – populistams“, – aiškina pašnekovas.

Jis ragina į vieną katilą nesumesti populistinių ir radikalių judėjimų. „Pirmieji tik žada, o antrieji siekdami savo tikslų neretai griebiasi smurto ar kitokių neteisėtų veiksmų, kad gautų ar išlaikytų valdžią“, – pabrėžia J. Dementavičius.

Justinas Dementavičius / Iš asmeninio albumo nuotr.

Nepasiduoti padėtų išsilavinimas

Pasak TSPMI dėstytojo, populistai pavojingi ne todėl, kad užima kraštutines dešinės ar kairės pozicijas, – jie gali būti ir centre, taip pat – ne dėl savo populiarumo. Jie pavojingi, nes, norėdami įtikti visuomenei, jie gerokai supaprastina politinę tikrovę.

Nepasiduoti populizmui įmanoma tik turint politiškai išsilavinusius ir kitų piliečių labui pasiryžusius pasiaukoti piliečius.

„Supaprastinimas įprastai pasireiškia primityviu binariniu schemų įvedimu ir pažadu išspręsti krizę vienu paprastu mostu, nors dažnai lieka neaiškus nei tikrasis pažado turinys, pavyzdžiui, „sukursime atvirą visuomenę“, nei pasekmės, kurių nediskutavo išėjimo iš ES šalininkai Jungtinėje Karalystėje (JK).“

Populizmas esą buvo, yra ir bus patraukus, nes žada paprastai pasiekiamą geresnį gyvenimą: „Nepasiduoti populizmui įmanoma tik turint politiškai išsilavinusius ir kitų piliečių labui pasiryžusius pasiaukoti piliečius.“

Radikalumas ar populizmas neturi vieno ideologinio veido. Anot J.Dementavičiaus, kraštutinės dešinės partijos paprastai siejamos su islamofobija, suverenios valstybės apsauga, griežta antiimigracine politika, kultūrinės tautos principo iškėlimu, o kraštutinės kairės partijos kvestionuoja pačios valstybės prasmę, kritikuoja bet kokius egzistuojančius autoritetus, reikalauja visiškos ekonominės sistemos pertvarkos ir globalios Europos atsakomybės.

Skaldo ir pabėgėlių krizė

Britų kampanijos „The In Crowd“, skatinusios balsuoti už likimą ES, nario Beno Crome’o nuomone, euroskeptiškas populizmas plinta per žiniasklaidą. Jungtinės Karalystės žiniasklaida esą formuoja nuomonę, kad imigrantai kalti dėl šalies socialinių problemų. Pašnekovas kritiškai vertina vykusią referendumo kampaniją, mat jos metu neišnaudota galimybė labiau informuoti visuomenę apie ES – abi debatų pusės iš esmės diskutavo apie britų interesus, o ne apie Bendriją.

Didelė dalis visuomenės, balsavusi už likimą ES, nesiruošia pakeisti savo nuomonės, o jei „Brexit‟ šalininkai būtų pralaimėję, euroskepticizmas išlikų svarbia jėga britų politikoje.

Pasak B.Crome’o, referendumo rezultatai visiškai nepadėjo atsakyti į keliamą klausimą, kadangi 52 proc. rinkėjų nubalsavo už Jungtinės Karalystės pasitraukimą iš ES, 48 proc. – prieš. Toks nedidelis skirtumas dar labiau suskaldė visuomenę, nesvarbu, kuri pusė būtų laimėjusi. Didelė dalis visuomenės, balsavusi už likimą ES, nesiruošia pakeisti savo nuomonės, o jei „Brexit‟ šalininkai būtų pralaimėję, euroskepticizmas išlikų svarbia jėga britų politikoje.

Britiškasis populizmas skiriasi nuo, pavyzdžiui, lenkiško ar vengriško. B.Crome’o žodžiais, šiose posovietinėse šalyse populizmas iš esmės remiasi iki šiol skaudžiai jaučiamomis perėjimo į rinkos ekonomiką pasekmėmis.

J.Dementavičius savo ruožtu nurodo, kad pabėgėlių problema tapo visą Europą skaldančiu procesu. Tai šiuo metu yra vienas svarbiausių europinės politinės darbotvarkės klausimų, kuris neišvengiamai nukreipė dėmesį nuo kitų svarbių procesų: Rytų partnerystės programos, santykių su Rusija.

„Akivaizdu, kad du dideli iššūkiai – nors, tiesą sakant, jų yra gerokai daugiau, – vienu metu Europai yra per daug, o didžiosioms Vakarų valstybėms pabėgėlių ir jų integracijos klausimai yra aktualesni“, – įsitikinęs pašnekovas.

Pabėgėlių krizė išryškino skirtumus tarp ES senbuvių ir naujųjų narių, buvusių komunistinio bloko šalių. „Pastarosiose dominuoja reakcija į pabėgėlių krizę „tai ne mūsų, o Vokietijos, Danijos, Švedijos ir kitų problema‟. Keliamas klausimas, ar mes turime padėti jiems, Vakarams, – parodo, kad dar nesame pasiruošę save matyti kaip integralią Vakarų Europos dalį. Panašu, kad net nenorime spręsti vakarietiškų problemų.“

Paklaustas, ar demokratija Europoje atsidūrė pavojuje, J.Dementavičius atsako lakoniškai ir tiksliai: „Ne. Demokratija visada yra pavojuje.“

Lietuvai kraštutinių dešiniųjų valdžia negresia?

Nepaisant Europą skaldančio euroskepticizmo, Lietuva vis dar yra tarp palankiausiai ES vertinančių šalių. Politologas prognozuoja, kad kraštutinių dešiniųjų politinių jėgų iškilimas mūsų šalyje negresia.

„Ne tik todėl, kad nepanašu, jog Lietuvos rinkėjai linkę į kraštutinumus, bet ir todėl, kad politikai formuoti reikalingas platus palaikančių asmenų tinklas visuose valstybės lygmenyse.

Net jei aš klysčiau, reikia atsiminti, kad mūsiškis radikalios dešinės variantas būtų gerokai kitoks nei Vakaruose. Veikiau būtume panašūs į Lenkiją su aiškia Rusijos baime ir skepsiu Vakarų atžvilgiu, dideliu dėmesiu išeiviams, bet ne „ateiviams” ir ryškiais etninės kultūros akcentais“, – hipotetinį lietuvišką populizmą aptaria pašnekovas.