Ką iš tikrųjų vertina turto vertintojai – tikrąją turto vertę, kiek galima gauti jį konkrečią akimirką pardavus ar svajonę, kiek jis kainuotų realizavus pranašišką verslo planą?

Jei šių metų vasarį Ūkio bankas deklaravo turįs 3,8 mlrd. Lt turto, o, kaip paaiškėjo praėjusią savaitę, laikinasis banko administratorius jame terado 2,3–2,5 mlrd. Lt, vadinasi, apie 1,4 mlrd. Lt įvertintas oras.
Ką tik nuskambėjo kitas skandalas, kaip Nacionalinė kredito unija 4 mln. Lt įvertino sovietinės fermos likučius ir suteikė tokio pat dydžio paskolą. O ko vertos „snoriukų” kainos metamorfozės: “Veidą” konsultavusio turto vertintojo žiniomis, vieno tokio pastatėlio su visa įranga kaina buvo 60–80 tūkst. Lt. Vadinasi, 214 “snoriukų” kaina – apie 15 mln. Lt. Ekspertai prognozavo, kad parduodant juos bus gauta bent apie 6 mln. Lt, tačiau jie parduoti už 3,1 mln. Lt, vadinasi, po 14,5 tūkst. Lt už vieną, beveik penkiskart pigiau, nei kainavo.
Žinoma, turto vertės nustatymo procese daug subjektyvumo. Tačiau kai vertinant bankų turtą kai kurie objektai pasirodo esą pervertinti dešimtkart, bankui kilus problemų skirtumą padengti tenka visiems mokesčių mokėtojams. Belieka tikėtis, kad “Snorui” gelbėti paskolinti per 3,1 mlrd. Lt, o Ūkio bankui – 800 mln. Lt sugrįš į valstybės iždą.
Vis dėlto ar turto vertintojai nekvalifikuoti, ar nesąžiningi, ar apskritai neįmanoma bent kiek objektyviai nustatyti turto vertės? Jei teisingas atsakymas – trečiasis, kam tada piliečiai ir bankai tiek pinigų leidžia nepakaltinamiems vertinimams, atliktiems už juos neatsakančių turto vertintojų?

Schema: tikrintojų tinklas didelis, bet kiauras
Teoriškai kaip ir yra visas kontrolės tinklas, kuriame turėtų įstrigti turto vertintojų klaidos. Tačiau žlugę bankai apnuogino veikiančią schemą: turto vertintojai dažnai įvertindavo turtą tiek, kiek jų prašydavęs užsakovas ar bankas, tik to kažkaip nepastebėdavo visa ilga kontrolierių vora. O Ūkio banko variantas dar labiau komplikuotas, mat ten paskolos gavėjas ir davėjas – de facto dažnai vienas ir tas pats, nes kone pusė banko veiklos sukosi apie jo pagrindinį akcininką Vladimirą Romanovą bei jo aplinką.
Pirmoji grandis, kuri turėtų pastebėti neteisingą vertinimą, yra bankų vidiniai vertintojai, mat jie bent teoriškai turėtų pažiūrėti, ar išoriniai vertintojai realiai įkainojo paskoloms gauti įkeičiamą turtą. Tačiau dažnai patys vidiniai tikrintojai turtą ir vertindavo.
Neobjektyviam turto vertinimui tarpti padėjo ir auditoriai – respektabilia prisistatanti tarptautinė audito bendrovė „Delloite” daugiau kaip dešimt metų auditavo Ūkio banką, tačiau nieko blogo nepastebėjo.
Lietuvos banko priežiūros tarnyba neslepia problemų Ūkio banke įžvelgusi dar 2011 m. rugpjūtį, bet, pasak šios tarnybos vadovo Vytauto Valvonio, ilgai abejonių neskelbė, nes viena yra jausti, kad kažkas ne taip, o kita – tai įrodyti teisme, jei to prireiktų.
Šioje grandinėje reikia paminėti, kad turto vertintojus kontroliuoja dar ir valstybės institucija – biudžetinė įstaiga Turto vertinimo priežiūros tarnyba, pavaldi Finansų ministerijai. Bet ir jos atstovams Ūkio banko turto vertintojų darbo kokybė neužkliuvo. O juk ši tarnyba valstybės vardu lyg ir laiduoja už vertintojų profesionalumą, nes ji išduoda licencijas turto vertintojams ir gali išbraukti iš jų sąrašų.
Tarnybos vyriausioji specialistė, laikinai atliekanti direktoriaus funkcijas Monika Matelytė aiškina, kad jie atlieka ir planinius tyrimus, ir neplaninius, jei motyvuotai kreipiasi kompetentingos institucijos. Štai šiuo metu Lietuvos banko prašymu tarnyba tiria kelias ataskaitas, kurios, tarnybos turimais duomenimis, buvo parengtos paskoloms iš Nacionalinės kredito unijos gauti. Bet prašymų įvertinti Ūkio bankui ar “Snorui” priklausančio turto vertinimo ataskaitas tarnyba nėra gavusi.
Beje, dar yra ir pačių Turto vertintojų asociacija, kurioje veikia ir etikos komisija. Šiandieniniame kontekste skamba keistokai, bet jai vadovauja Ūkio banko vidinė turto vertintoja Regina Strelčiūnienė.
Tad visokių valstybės ir kolegų kontrolės institucijų daug, kitas klausimas, kiek iš jų naudos.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-10-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.