Ar Specialiųjų tyrimų tarnybai nesiseka, ar ji tiesiog nesugeba pričiupti kyšininkų?

Stumdomos politikų ir kitų įtakingų veikėjų, silpnos, primityviai suvokiančios įstatymo raidę ir lyg maro bijančios bet kokio viešumo. Deja, tokios šiandien, praėjus 24 metams po nepriklausomybės atkūrimo, yra Lietuvos specialiosios tarnybos, nors joms patikėta itin svarbi misija – kova su korupcija ir grėsmėmis valstybės saugumui.
Tad kokios priežastys lėmė, kad šiandien turime ne solidžią, o politikų marionetės įvaizdžio neatsikratančią Specialiųjų tyrimų tarnybą (STT) ar pažymų su slaptumo grifu rašinėjimu vengiant bet kokios atsakomybės apsiribojantį Valstybės saugumo departamentą (VSD)?

STT tapo pajuokos objektu

Pastarieji mėnesiai buvo turtingi įvykių, dėl kurių STT vadovas Saulius Urbanavičius turėjo jei ne atsistatydinti (nes buvo ir tokių raginimų), tai bent jau raudonuoti iš gėdos.
Prieš kelis mėnesius kilus skandalui dėl VSD dokumento su slaptumo žyma atskleidimo tyrimo, kai dėl visiškai niekinės informacijos paviešinimo buvo atliekamos žurnalistų apklausos, kratos jų namuose, vėl buvo apnuoginti seni mūsų specialiųjų tarnybų ir apskritai visos teisėsaugos skauduliai: šis skandalas parodė, kad valstybei ir visai visuomenei tokių svarbių institucijų pareigūnai į įstatymus žiūri siaurai ir primityviai, per formalumus neįžvelgdami esmės, o jų sprendimai bei taikomos neadekvačios priemonės vis dar prasilenkia ir su sveiku protu, ir su elementaria teise.
Kaip interviu „Veidui“ prieš Kalėdas sakė prezidentė Dalia Grybauskaitė, ši situacija išryškino, kad VSD savo funkcijas supranta labai siaurai – parašyti pažymą, uždėti aukščiausią slaptumo grifą, nesvarbu, koks jos turinys, ir nusiimti nuo savęs bet kokią atsakomybę dėl grėsmių prevencijos valstybėje. Kitos teisėsaugos institucijos, įskaitant STT, pasak prezidentės, taip pat gerokai atsilieka nuo to teisingumo supratimo ir Temidės funkcijų, nes demonstruoja gebėjimą matyti tik įstatymo raidę, bet nemato turinio. „Lietuvoje Temidė akla, kaip ir turi būti. Bet ji neturėtų būti buka“, – „Veidui“ tuomet sakė D.Grybauskaitė.
Būtų kvaila neigti, kad korupcija yra didelė Lietuvos problema ir kad kyšininkus gaudyti tikrai reikia, – tai kaip ant delno matyti iš tarptautinių korupcijos paplitimo tyrimų. Bet 1997 m. Vyriausybės įkurtai STT lig šiol niekaip nesiseka įrodyti, kad ji tikrai geba su šia užduotimi susidoroti. Netgi priešingai – pati tarnyba nuolat patenka į situacijas, kurios verčia ne tik tuo gebėjimu abejoti, bet ir suteikia dar vieną pretekstą visiems smagiai iš jos pasišaipyti.
O dar svarbiau tai, jog STT vadovai nedaro nieko, kad apsigintų ir nebūtų nuolatiniu pajuokos objektu – net ir tais atvejais, kai kaltinimai būna išties nepagrįsti. Nes, kad ir kokia būtų situacija, vadovų elgesys dažniausiai būna toks pat: jie tiesiog nieko nekomentuoja. Ką jau kalbėti apie gebėjimą pripažinti savo klaidas – to neįstengia dabartinis vadovas S.Urbanavičius, nebūdinga tai buvo ir jo pirmtakams.
Nieko keista, kad STT niekaip nesureagavo ir į praėjusią savaitę verslininko Tado Karoso, vieno iš restoranų tinklo „Čili“ įkūrėjų, išplatintą viešą pareiškimą, kuriuo jis prabilo apie dvejopus standartus teisėsaugos institucijose ir „tarp eilučių“ iš esmės pasakė, kad kai kurie mūsų pareigūnai yra visiški siaurakakčiai. Kokia buvo STT ar prokurorų reakcija į tai? Beveik jokia.
T.Karosas pats yra buvęs prokuroras, dar sovietmečiu ir nepriklausomybės atkūrimo pradžioje dirbęs su kyšininkavimo bylomis, o vėliau pasukęs į verslą. 2012 m. vasarą jis buvo sulaikytas STT pareigūnų ir apkaltintas bandymu papirkti bankroto administratorių Artūrą Laucių. Pats verslininkas tai vadina provokacija. 2013 m. pabaigoje T.Karoso baudžiamoji byla pasiekė teismą.
Praėjusią savaitę tęsiantis bylos nagrinėjimui verslininkas netikėtai pareiškė, kad iš jo paties aplinkos buvo pareikalauta kyšio, už tai pažadėjus, jog STT kyšio byla bus nutraukta, tačiau net ir pateikus tam tikrus įrodymus – vaizdo ir garso įrašus, teisėsauga tyrimą atlikti atsisakė.
„Gavęs tokią informaciją STT pareigūnas tik paskambino pinigų prievartavimu kaltinamam asmeniui ir jo paklausė: ar tu tikrai nieko blogo nedarei, ar neprievartavai tų pinigų? Šis, žinoma, atsakė: aišku, kad ne, neprievartavau. Ir viskas – todėl, kad jis paneigė daręs nusikalstamus veiksmus, pareigūnai nusprendė tyrimo nepradėti. Visa tai surašyta nutarime, kurį mes gavome raštu. Šito tikrai nesitikėjau, šis faktas mane pribloškė savo absurdiškumu. Net patikėti sunku, kad taip gali būti, kad mūsų teisėsaugoje dirba tokio lygio veikėjai. Man atrodo, pareigūnai vis dėlto turėtų ištirti, buvo taip ar nebuvo, – gal toks faktas ir nebūtų pasitvirtinęs, bet būtų atliktas tyrimas. Juk šiuo atveju pakako pasakyti, kad eik ir duok tą kyšį, kurio iš tavęs reikalauja, o mes tai užfiksuosime. Ir tada būtų viskas aišku. Tam ši tarnyba ir sukurta, bet tik ne paskambinti telefonu ir paklausti, tikintis prisipažinimo. Prokuroras į tai irgi pažiūrėjo formaliai, neva tai nėra šios bylos dalykas“, – stebisi T.Karosas.
Jis tikina nemėginantis „sukti uodegos“ ir šiuo atveju, bet nesiveliantis į bylas, į kurias yra įpainiotas, o apie tai prabilęs vien iš pilietiškų paskatų – kad visuomenė sužinotų apie absurdiškus mūsų teisėsaugos institucijų darbo metodus. Na, o jo kyšio byla, verslininko įsitikinimu, ilgainiui vis tiek baigsis eiliniu fiasko.

Kas slypi už skambiai pradedamų tyrimų

Kitas klausimas – kokios priežastys lemia, kad daug STT pradėtų ikiteisminių tyrimų arba nutraukiami net nepasiekę teismo, arba kaltinamieji būna išteisinami. Tokios baigties neretai sulaukia net ir labai pompastiškai pradedamos korupcijos ir piktnaudžiavimo tarnyba bylos, kai STT agentai stebint miniai žurnalistų iškilmingai „supakuoja“ kokį žymų politikos veikėją ar valdininką ir kaip didžiausią nusikaltėlį patupdo kelioms dienoms į areštinę.
„Pas mus pirmiau atvyko žiniasklaida ir tik po to STT pareigūnai. Jautėme aiškų norą paviešinti visa tai. Aš tuo metu sirgau ir nebuvau darbe, bet jei būčiau buvęs, neabejoju, kad irgi būčiau į areštinę papuolęs, kaip ir kiti kolegos. To ir buvo siekiama, tik nepavyko“, – šiandien neabejoja Lazdijų rajono savivaldybės meras Artūras Margelis.
Prieš porą savaičių, praėjus beveik trejiems metams nuo garsiojo STT pareigūnų vizito Lazdijų savivaldybėje, piktnaudžiavimu kaltinto A.Margelio ir jo pavaldinių teismų maratonas pagaliau baigėsi – Lietuvos Aukščiausiasis Teismas paliko galioti žemesnės instancijos teismų priimtus išteisinamuosius nuosprendžius. Ši byla aiškiai parodė, kad teisėsauga dar ne visada geba atskirti korupciją ir piktnaudžiavimą nuo normalių politinių procesų, o viso to rezultatas – keleri metai beprasmio bylinėjimosi ir negrįžtamai sutepta politikų ir valdininkų reputacija. “Tai kainuoja labai daug nervų, sveikatos ir, neabejotinai, tai tam tikra dėmė reputacijai, net ir teismams išteisinus. Kai kurie kolegos svarsto galimybę kreiptis dėl žalos atlyginimo. Ir pats neatmetu tokios galimybės“, – neslepia A.Margelis.
Prieš dvi savaites gerų žinių iš teismo sulaukė ir buvęs Seimo pirmininkas, Pilietinės demokratijos partijos vadovas Viktoras Muntianas: Lietuvos apeliacinis teismas nusprendė, kad politikas buvo pagrįstai išteisintas žemesnės instancijos teismo dėl piktnaudžiavimo organizavimo. Ši byla yra vienas ryškesnių pastarųjų STT darbo broko pavyzdžių. Tiesa, galutinis taškas V.Muntiano byloje dar nepadėtas – nuosprendis dar gali būti skundžiamas Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.
“Nėra taip, kad tave apdergė prieš visą Lietuvą, kitą dieną “nusiprausei“, ir vėl viskas gerai. Atsistatydindamas aš irgi maniau, kad viskas užtruks maksimum pusmetį, bet praėjo jau šešeri metai. Metų metus buvau tampomas po teismus, apšmeižtas, apipiltas srutomis. O jei dar kas nors suskaičiuotų, kiek visas šis reikalas kainavo mokesčių mokėtojams – pradedant devynis mėnesius trukusiu slaptu pasiklausymu, ikiteisminiu tyrimu ir baigiant teismais. Ir viskas dėl privataus sklypo, dėl kurio niekas jokios žalos nepatyrė ir nebuvo jokio viešojo intereso“, – stebisi buvęs Seimo pirmininkas.
V.Muntiano nuomone, didžiausia mūsų specialiųjų tarnybų blogybė yra ta, kad jos dirba daugiausia dėl savo įvaizdžio: jei tik randa bent menkiausią kabliuką, padaro didžiausią šou, sulaiko darbo vietoje, uždeda antrankius ir patupdo už grotų, o tada jau kaip Dievas duos.
“O už savo nekokybišką ir valstybei žalingą darbą, sufabrikuotas bylas jie visiškai neatsako, – priduria politikas. – Bet aš manau, kad netrukus prasidės procesai, kai iš pareigūnų bus imta reikalauti atsakomybės. Ir aš būsiu tarp tų, kurie ieškos būdų, kaip atsiskaityti.“
STT pareigūnų „šou“ dalyviu maždaug prieš dešimtmetį buvo tapęs ir buvęs sveikatos apsaugos ministras, dabar – Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos pirmininkas Romualdas Konstantinas Dobrovolskis. Jis iki šiol negali atsistebėti, kokiu pagrindu buvo apkaltintas skandalingoje rentgeno aparato pirkimo byloje, kuri po keleto metų taip pat subliūško – R.K.Dobrovolskis buvo išteisintas.
„Buvau apkaltintas, nes galbūt pasirašiau dokumentus jau nebūdamas ministru. Atsiprašau, kas mane prileis prie finansinių dokumentų jau nebūnant ministru? Ir mane areštavo, ir daboklėn pasodino. Paėmė pirštų atspaudus, nufotografavo, kaip nusikaltėliui numerį uždėjo. Man pačiam įdomu, ką apie mane pagalvotų mano proanūkiai, po kokio šimto metų radę šią bylą archyve?“ – šiandien jau su ironija į savo susidūrimą su STT žvelgia buvęs ministras, nors po akimirkos priduria, kad ši istorija jam buvo itin skausminga: kaip tik tuo metu, kai buvo sulaikytas pareigūnų, jo motina sunkiai sirgo plaučių uždegimu, o kai sužinojo apie sūnui pareikštus kaltinimus, buvo ištikta insulto ir netrukus mirė nuo plaučių uždegimo komplikacijų.