Sostinės galerijoje „Arka“ – Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Felikso Jakubausko gobelenų paroda „Švytėjimai“.

Tapytojo autografas paveikslo apačioje dažniausiai suraitomas tuomet, kai paveikslas jau būna baigtas. Keliaudama po tris Felikso Jakubausko parodos sales „Arkoje“ svarstau, kaipgi gobelenų apačioje atsiranda neįmantrus užrašas „felix“: jo juk taip paprastai ant baigto audinio neužraitysi…
„Negi manote, kad parašą išsiuvinėju ant baigto darbo?“ – kone įsižeidęs klausia menininkas.
Ir kantriai aiškina: jo autografas – vientiso audinio piešinio dalis. Todėl vienąkart „felix“ matomas ryškiau, kitąkart – tik atidžiau įsižiūrėjus. Ir patys autografai anaiptol nebūna identiški: kartais raidės išeina nuožulniai apvalios, o kartais – stačios ir aštriakampės… Priklauso nuo audėjo ir jo kūrinio nuotaikos. Išausti du absoliučiai vienodus parašus, pasak F.Jakubausko, net ir stengiantis vargiai pavyktų. O ir mostelėti vienu ypu autografo tekstilininkui neišeina: juk poros kvadratinių metrų gobelenas vertikaliose staklėse kabo maždaug tris mėnesius. Ir tai – su sąlyga, kad dirbama bus kasdien, nuo devynių ryto iki penkių vakaro. Arba bent tiek, kiek leidžia dienos šviesa, nes natūrali dienos šviesa audimo metu F.Jakubauskui atrodo labai svarbi.
Kadangi parduotuvėse vyrauja atviros, „techninio“ pobūdžio spalvos, siūlus – tiek vilną, tiek viskozinį šilką – tekstilininkas visuomet perka baltus ir prieš pradėdamas darbą juos dažo pats. Tarkim, į raudoną spalvą įmaišo šiek tiek mėlynos arba geltonos ir vadina tokį dažymą tapyba: juk ir tapytojai dažus pirmiausia sumaišo, o ne tiesiai ant drobės iš tūbelės spaudžia.
„Tai turėtų priminti ištisą chemijos laboratoriją, – dėstau vaizduotės siūlomą reginį. – Tiek ir tiek minučių, tokios ir tokios temperatūros vandenyje, atsijoti tiek ir tiek gramų vienos ar kitos spalvos dažų…“
„Nieko panašaus, – vėl ramiai prieštarauja pašnekovas. – Gramų neskaičiuoju. Žinau, kiek reikia šliukštelėti acto arba druskos, ir to gana. Pamerkiu, ištraukiu, pasižiūriu. Jei reikia – vėl pamerkiu… Juk man nebe aštuoniolika metų.“

Kaimiškos drobės rietimai

Pirmąsias audimo stakles F.Jakubauskas teigia prisimenantis iš kaime prabėgusios vaikystės. Jo mama nebuvo audėja, bet dėdienė ir daug močiučių aplink laikė namuose stakles. Ir linus kaime augindavo patys: juos raudavo, mirkydavo baloje, džiovindavo pirtyje, brukdavo, šukuodavo, verpdavo ir galiausiai ausdavo drobes. „Visą procesą pats kuo puikiausiai atsimenu. Turiu nuo tų laikų išlikusios drobės ritinius, kuriuos gaila liesti. Tegu guli – linas ilgaamžis“, – tvirtina F.Jakubauskas.
Po to laukė Stepo Žuko taikomosios dailės technikumas Kaune (dabar inkorporuotas į Kauno kolegiją) ir Vilniaus dailės akademijos Tekstilės katedra. O tuomet, laimėjus konkursą ir gavus siuntimą – specializuotos gobeleno studijos Budapešto taikomojo meno akademijoje, seniausioje tokio profilio akademijoje Europoje. „Tais metais buvau vienintelis gobeleno specialybės studentas – dėstytojai visą užsiėmimų laiką skirdavo man. Kadangi bendrąsias disciplinas buvau studijavęs Vilniuje ir jų kursus Budapešte man įskaitė, turėjau daugiau laiko kūrybai. Tuomet ir suvokiau, kuo noriu užsiimti. Studijos Vengrijoje, kuri buvo mažiau suvaržyta nei brežnevinių laikų Sovietų Sąjunga, mane išlaisvino, atvėrė naujus horizontus. Taikomojo meno muziejuje galėjau apžiūrinėti dviejų tūkstantmečių išbandymą atlaikiusius koptų audinius, liesti didingos Habsburgų dinastijos laikų tekstilę, vėliau dirbtuvėje mėginti savo rankomis atkurti tokius pat audinius“, – prisimena meistras.
Tiesa, grįžus į Vilnių teko užsiimti ir kitokiu darbu – apipavidalinti „Ramunės“ siuvimo fabriko įmonių vitrinas. Šis darbas suteikė vietą darbui, garantavo pastovų atlygį ir… netrukdė užsiimti nuosava kūryba.
Kol buvo statoma daug visuomeninės paskirties pastatų, būdavo ir daugiau užsakymų tekstilininkams. Dabar Lietuvoje didelio formato gobelenų poreikio praktiškai nėra. Užtat prieš keletą metų F.Jakubauskas buvo gavęs pasiūlymą nuausti didžiulį – šimto kvadratinių metrų gobeleną Baltarusijos valstybiniam bankui. Daugiaplanį, figūrinį, šalies istorijos ir kultūros didvyrius atspindintį… „Pasvarsčiau ir nusprendžiau, kad toks didelis užsakymas, kuriam įgyvendinti būtų tekę ieškotis pagalbininkų, – per ilgai trunkantis vargas. Figūriniai, aiškius motyvus vaizduojantys gobelenai man nebeįdomūs. Daug įdomiau priversti veikti žmogaus fantaziją, abstrakčiomis formomis išreikšti dvasinius dalykus“, – teigia F.Jakubauskas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-6-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.