eurai

Prispirtas bėdos euro gelbėjimo planą ką tik pasiūlė Europos Komisijos prezidentas Jose Manuelis Barroso. Šis planas net turi pavadinimą – “Europa 2020″. Analitikai sutinka, kad iš esmės jis nėra prastas, greičiau utopinis. Plane išdėstyti tikslai, kuriuos Europa (ne vien euro zona) privalo įgyvendinti per dešimt metų, kad euras vėl pakiltų į valiutų aukštumas.

Taigi 75 proc. visų Europos gyventojų iki 64 m. amžiaus turėtų dirbti. 3 proc. ES BVP turėtų būti skirta mokslo tyrimams. ES turėtų bent jau išsikelti tikslus su klimato kaitos klausimu. 40 proc. jaunimo turėtų įgyti aukštąjį išsilavinimą. Skurstančiųjų Europoje turėtų sumažėti iki 20 mln.

“Jei visos valstybės pagal išgales įgyvendins joms patikėtas reformas ir 2020-aisiais turėsime tokią situaciją, galime būti ramūs”, – neabejoja J.M.Barroso. Šį reformų “pyragą” J.M.Barroso siūlo sulaužyti į gabalus ir padalyti kiekvienai valstybei pagal jos galimybes, bet taip, kad susumavus kiekvienos laimėjimus bendras rezultatas būtų toks, kokio siekia Europos Komisija.

Bet analitikai sako, kad šių priemonių nepakanka. “Plane nė neminimos tokios svarbios sritys, kaip atlyginimų politika ar biudžetai. Skirtingi atlyginimai tokį pat darbą dirbantiems specialistams skirtingose ES šalyse sukuria konkurenciją, kuri šiuo metu labai nenaudinga eurui”, – įspėja analitikė Anne Seith. Ji kartu su kitais ekspertais siūlo dvi kitas išeitis – planą B ir planą C.

Pirmasis tiesiogiai susijęs su senąja Mastrichto sutartimi, kurios reikalavimus privalo atitikti visos ES narėmis tampančios ir esančios šalys. Visi sutinka: jei visos valstybės iš tiesų atitiktų tuos kriterijus, nebūtų nei Graikijos krizės, nei baimės dėl euro likimo.

Deja, tikrovė kitokia: dauguma ES šalių pažeidžia vieną ar kitą Mastrichto kriterijų ir nė nesuka dėl to sau galvos. O kam sukti, jei negresia jokios nuobaudos?

Todėl ekonomistai (ne tik Vokietijos ar Prancūzijos, bet ir vis daugiau ES šalių) siūlo išeitį: sankcijos turi būti skiriamos automatiškai, vos tik kuri valstybė viršija biudžeto deficitą, nustatytą nedarbo lygį ar dar kurį kitą kriterijų.

Tačiau čia ekonomistai įžvelgia ir kitą pavojų. “Kur logika finansiškai bausti valstybes, kurios ir taip neturi pinigų?” – retoriškai klausia Miunchene įsikūrusio Maxo Plancko instituto profesorius Kai A.Konradas. Jis su kolegomis siūlo trečią išeitį – nemalonią, drąsią ir kontroversišką.

“Bankrotas, – trumpai atsako. – Kodėl keblumų turinčios privačios įmonės skuba skelbti bankrotą, kad galėtų atsikratyti nepakeliamų įsipareigojimų, o valstybės kažkodėl to padaryti negali? – samprotauja profesorius. – Kas atsitiktų, jeigu Graikija paskelbtų bankrotą? – klausia K.A.Konradas ir pats atsako: – Sutaupytų milijardus, nes įšaldytų atsiskaitymus su kreditoriais ir laisvesnėmis rankomis apsikuoptų savo ekonominį daržą”.

Tiesa, K.Konradas suvokia, kad įteisinti valstybių bankrotą būtų palanku pačioms valstybėms, bet verslo sektorius mėgintų tam visomis išgalėmis sutrukdyti.

“Verslininkui nėra geresnio partnerio už kurios nors šalies vyriausybę, nes ji niekada nebankrutuoja ir atsiskaito, dargi su palūkanomis. Tai daug mažiau rizikinga nei partnerystė su kitu verslininku”, – aiškina K.A.Konradas.

“Jei valstybės gali užsiimti tuo pačiu, kuo privatus verslas – prekiauti valiutomis, skolintis arba pačios skolinti, neteisinga, kad iš jų atimama teisė bankrutuoti”, – apibendrina profesorius, kurio idėja turi nemažą būrį šalininkų.