"Veido" archyvas

O.Koršunovas greičiausiai stresą nuplauna plaukiodamas baseine ar jūroje

Lietuviai – viena daugiausiai streso patiriančių tautų Europoje. Blogiausia, kad dauguma Lietuvos gyventojų į stresą reaguoja pasyviai, taip niokodami savo sveikatą. Tad kaip vaduotis iš streso gniaužtų?

Lietuviai – daugiausiai streso darbe patiriantys ES piliečiai. Eurobarometro duomenys liudija, kad net 71 proc. apklaustų Lietuvos gyventojų darbe patiria įtampą (per sunkmetį šis nuošimtis dar labiau padidėjo). Maždaug trečdalis visų respondentų net ir namie nesugeba išsivaduoti nuo streso ir skundžiasi jaučią nuolatinę įtampą (daugiau nei dešimtadalis skundžiasi dažna depresija). Kai lyginame lietuvius su kitų tautų atstovais, paaiškėja, kad stresą patiriame tris kartus dažniau nei, tarkime, Pietų europiečiai. Taigi galima teigti, kad stresas ir įtampa tapo kasdieniais daugumos Lietuvos gyventojų palydovais.

Priminsime, kad patiriant stresą žmogaus organizme vyksta sudėtingi biocheminiai procesai, kurie keičia asmens mąstymą, jausmus bei elgesį ir, žinoma, daro labai pragaištingą įtaką sveikatai.

Nardymas padeda nugalėti save

Deja, dauguma tautiečių į stresą reaguoja pasyviai. Tuomet sukaupta įtampa pamažu graužia žmogų iš vidaus. Jis tampa dirglus, nerimastingas, įsitempęs, silpsta jo imuninė sistema, kamuoja nemiga, prislėgta nuotaika. Vėliau ilgalaikė įtampa sukelia psichosomatinių ligų – virškinimo, širdies ir kraujagyslių, nervų sistemos sutrikimų ar net baigiasi vėžiu.

Čia kyla klausimas, kaip nuleisti garą, kad dėl sunkaus darbo, įtampos, įvairių rūpesčių apėmęs stresas nenukamuotų žmogaus kūno ir sielos.

Įvairūs žmonės renkasi skirtingus būdus: vieni sportą, kiti ekstremalius išgyvenimus, treti savaitgalį gamtoje, ketvirti savaitę vienuolyne ir pan. “Iš tiesų pagrindinis streso malšintojas – arba visiška ramybė, arba kitas stresas”, – mano “Renault” automobiliais prekiaujančios bendrovės “Lautra Motors” pardavėjų vadovė Audronė Butkevičienė.

"Veido" archyvas

A.Butkevičienė geriausiai pailsi nardydama ežeruose, jūrose ar vandenynuose

Kodėl pastaraisiais metais ypač populiarėja ekstremalus sportas – banglentės, jėgos aitvarai, parašiutai, nardymas, kalnų slidinėjimas? Jų žmonės stveriasi išvarginti kasdienio streso. Kai atsistoji ant kalnų slidžių ir vidurius sutraukia nuo kalno statumo, iš karto pamiršti kasdienę rutiną, darbo problemas, kurios spaudžia visus metus. Organizmas persiorientuoja.

“Bent aš, jei poilsis ramus, darbų sukelto streso nepamirštu, vis žvilgčioju į mobilųjį telefoną, kas man skambina. O jeigu esu išvykusi nardyti, slidinėti – atostogauti “teisingai”, išjungiu telefoną ir viską pamirštu”, – pasakoja A.Butkevičienė.

Per aštuonerius metus pašnekovė išmaišė daugybę vandenų. Ji nardė ne tik Lietuvos ežeruose, Raudonojoje jūroje Egipte, bet ir Indijos vandenyne – Arabijos jūroje, prie Jemenui priklausančios Sokotros salos, bei prie Tanzanijai priklausančios Zanzibaro salos.

Nuvykus į nardymo safarį Raudonojoje jūroje, paprastai savaitę gyvenama laive. Safaryje per parą neriama keturis kartus: ankstų rytą, prieš pietus, pavakare ir naktį. Kiekvienas nėrimas, nelygu į kokią gelmę neri ir kaip greitai iškvėpuoji orą, trunka apie 45 minutes arba valandą.

“Prieš nerdama suvokiu tam tikrą pavojų, būna šiek tiek baisu, ir tai sukelia stresą, – nebando slėpti Audronė. – Tačiau žinai, kad turi save nugalėti. Kai paneriu į vandenį, ten viską pamirštu – jaučiuosi nugalėjusi save. Visos baimės nublanksta prieš povandeninio pasaulio paslaptis ir grožį. Ypač gražu Raudonosios jūros gelmėse, kur stūkso koraliniai rifai, koralai panašūs į medžius, krūmus, gėles. Siūbuoja augalai, plaukioja spiečiai įvairiaspalvių žuvų.”

Nuo gryno oro išgaruoja velniai

“Per kiekvieną premjerą visi tikisi stebuklo, o po jos – iškart vertinimai: žiūrovų simpatijos, antipatijos, kritikų pastabos. Aišku, blogiausias būdas, koks tik gali būti, nuo viso to atsipalaiduoti alkoholiu. Bent teatre taip jau istoriškai susiklostė, sena gero teatro mokykla buvo tokia. Iš tikrųjų tai ne atpalaiduojantis, o vedantis į pražūtį kelias”, – įsitikinęs Europoje žinomas teatro režisierius Oskaras Koršunovas.

Tad kaip numalšinti stresą, ypač jei šis atakuoja prieš premjerą? O.Koršunovas seniai namie turi bokso kriaušę. “Įtampą, pyktį, kuris susikaupia, nugesini boksu. Kartais ta kriaušė padeda. Gal tai ir psichologinis dalykas, juk boksas yra tam tikra iškrovos forma. Bet ilgainiui šis agresyvus sportas man ima pabosti, – pasakoja režisierius, vaikystėje lankęs bokso treniruotes. – Šiuo metu man labiausiai padeda vanduo – plaukimas, nardymas. Vandenyje nepavargstu, galiu plaukti ir plaukti. Kai būnu prie jūros, man patinka nuplaukti toli, net per toli, iš kur nematyti kranto. Vandenyje aš jaučiuosi geriau negu žemėje. Juk pagal horoskopą aš Žuvis, tad gal žvaigždžių man lemta mėgautis vandeniu, plaukimu?”

Praėjusių metų pabaigoje Islandijoje, Reikjaviko miesto teatre, O.Koršunovas statė Williamo Shakespeare’o pjesę “Audra”. Ištaikęs laisvą valandėlę, pūkštelėdavo į baseiną. Ten yra puikių baseinų, jų vanduo maišytas su vandenyno vandeniu. Karšti vandenys bėga tiesiai iš žemės gelmių, islandams net šildyti nereikia.

Dar O.Koršunovui patinka ilgus atstumus vaikščioti pėsčiam, važinėti dviračiu. Kai statė W.Shakespeare’o “Užsispyrėlės sutramdymą” Paryžiuje, “Comedie Francaise” teatre, į darbą per visą senąjį Paryžių eidavo pėsčiom. Eiti reikėdavo porą valandų, bet jam tai būdavo didžiausia šventė. Iš repeticijų taip pat grįždavo pėsčias.

“Visur, kur repetuoju, vaikštau pėsčias. Jeigu man sunku, net nesąmoningai kur nors einu. Tada, kaip sakė Ingmaras Bergmanas, nuo gryno oro išgaruoja visi velniai. Vaikščiodamas po mišką gali pagyti nuo sunkumų ir blogų dalykų. Man vaikščiojimas, važinėjimas dviračiu, o ypač plaukimas yra kartu ir sportas, ir streso “nuėmimas”, ir meditacija”, – tvirtina O.Koršunovas.

Išsivalo galva

O štai buvęs Seimo narys Gediminas Jakavonis, gyvenantis Varėnos rajone, Varėnės upės ir Varėnio ežero santakoje, beveik kiekvieną žiemos savaitgalį lipa į baidarę. Jis plaukia arba Varėnės upele iki Merkio, arba Ūla. Nelygu koks metų laikas, tos pačios, daugelį kartų matytos vietos atrodo kitaip, krantuose atsiveria visai kiti vaizdai. Žiemą akį džiugina apsnigtos pakrantės, apšerkšniję medžiai, ankstų pavasarį laivelį neša pakilęs vanduo.

“Žiemą baidarininkų upėse nėra – plauki vienas, pailsi, atsipalaiduoji. Išsivaduoji nuo streso, išsivalo galva, ateina gerų minčių – atsiranda atsakymai į tam tikrus klausimus. Visada stengiuosi tas dvi tris valandas plaukti vienas”, – pasakoja G.Jakavonis.

Būna, kad vėjas košia kiaurai, šlapdriba ant galvos krinta – dabar tikrai ne vasaros karščiai. Irkluodamas savo darbą dirbi iki devinto prakaito, užtat grįžti iš tokios kelionės visada palenvėjusia galva. Atrodo, kad visas problemas ir stresą upėje palikai.

Iš esmės visi kalbinti pašnekovai sutaria, kad svarbiausia su savo stresu nesėdėti namie. Būtina pakeisti aplinką, reguliariai daryti tai, ką mėgsti, išsikrauti, būtina keturias penkias savaites per metus užmiršti darbą, pabėgti nuo rutinos, o gal net iš esmės keisti gyvenimo būdą. Tik tada stresas netaps žudiku.