Graikijai gavus naują ES paramą, o Ispanijai, Portugalijai ir kitoms vadinamosioms PIIGS šalims toliau klimpstant į skolas, verta pasvarstyti, kokios buvo didžiausios šių valstybių klaidos ir absurdiškiausios išlaidos ekonominio pakilimo laikotarpiu.

Prieš dvi savaites Vakarų Ispanijoje, prie Portugalijos sienos, esantis naujutėlaitis Badachoso oro uostas palydėjo į tarptautinio reiso skrydį paskutinį lėktuvą. Jis tapo ketvirtuoju Ispanijos oro uostu vaiduokliu, pastatytu tik tam, kad būtų panaudota kuo daugiau europinių lėšų. Tačiau pinigai šalyje, kurios biudžeto deficitas siekia beveik 8 proc., nebuvo skaičiuojami ne tik ekonominio pakilimo metais.
Štai vienas iš keturių dabar neveikiančių Ispanijos oro uostų Siudad Realis, netoli Madrido, buvo pastatytas 2008-aisiais ir iki šiol neaptarnavo nė vieno keleivio. Kitas oro uostas labiausiai skolų kamuojamame Valensijos regione pompastiškai buvo atidarytas pernai kovą: tiksliau, prabangiame ir moderniame Kasteljono oro uoste susirinko niekur skristi nesiruošiantys politikai bei verslininkai ir, perkirpę simbolinę juostą, paliko apie 100 mln. eurų kainavusį oro uostą trūnyti.
Tiesa, priešais jo fasadą dar buvo pastatytas avangardinis meno kūrinys – daugiau nei milijoną eurų kainavusi abstrakti skulptūra, kurioje, teigiama, galima įžvelgti oro uosto statybos iniciatoriaus, dabar iš teismų neišlendančio PP partijos nario Francisco Campso veido kontūrus.
Skamba komiškai, tačiau iki šiol ne tik iki galo neatsiskaityta už beprasmiškai pastatyto oro uosto įrengimo darbus bei 30 mln. eurų vertės jo reklamos kampaniją, bet ir kas mėnesį tenka mokėti už jo išlaikymą, įskaitant netgi pasienio kontrolės posto tarnautojų atlyginimus bei 90 tūkst. eurų per metus siekiančias išlaidas priemonėms, skirtoms paukščiams ir gyvūnams baidyti – kad šie nepakenktų kylantiems ir besileidžiantiems lėktuvams.
Politikai teisinasi, kad šio oro uosto projektas gimė viliantis išplėsti Valensijos turizmą. Tačiau tai skamba mažų mažiausiai absurdiškai, nes vos už 50 km yra kitas tarptautinis oro uostas.

Absurdiška greitųjų traukinių geležinkelio plėtra

Kitas ne mažiau ekonomiškai “išmintingas” Ispanijos valdžios sprendimas – 2010 m. nutiesti 483 km greitųjų traukinių geležinkelio atkarpą, kuri prie greitųjų traukinių tinklo prijungė du tarp Madrido ir Valensijos esančius kaimus, užtat leido Ispanijai tapti antra pasaulyje po Kinijos pagal greitųjų traukinių linijos ilgį. Ir niekam nė motais, kad nemaža šių linijų dalis patenka į vaiduoklių sąrašą, nes dėl per mažo keleivių srauto traukiniai kai kuriuose regionuose apskritai nekursuoja.
Ispanijos turizmo ir komercijos ministerijos tinklalapyje “plikbajoriškai” giriamasi ir tuo, kad Ispanija pirmauja pagal greitkelių dalį visų kelių sistemoje. Pavyzdžiui, Ispanijoje greitkeliai sudaro 5,9 proc. visų kelių, o visoje ES jų yra 1,2 proc., JAV – 1,4 proc., Japonijoje 0,6 proc. Tačiau pagal sukuriamą BVP, kuris pateisintų tokias šalies investicijas į infrastruktūrą, Ispanija pasaulyje yra tik trylikta.
Kad neatrodytų per mažai, Ispanijos vyriausybė numatė iki 2015 m. padvigubinti dabar apie 1300 km siekiantį greitkelių ilgį ir netgi prispausta skolų išlaidų šioje srityje mažinti neketina. “Pastaraisiais metais greitkeliams tiesti ES Ispanijai suteikė arba už simbolines palūkanas paskolino iš viso per 17 mlrd. eurų. Bet finansavimas baigiasi, tad valstybė naudos tik savo lėšas, ir galima suprasti, kad bus išleista panaši suma”, – skaičiuoja Barselonos inžinerijos instituto specialistas Andreu Uliedas.
Gebėjimų švaistyti pinigus, to nė kiek nesigailint, sąrašą galima tęsti be galo. Pavyzdžiui, 2006–2008 m. Ispanijos valdžiai nutarus skatinti biodegalų gamybos apimtis, imtasi statyti trisdešimt tam skirtų naujų gamyklų, nepagalvojus ne tik apie tai, kaip jos bus aprūpintos žaliava, bet ir kaip ta žaliava, jei jos netgi atsirastų, galėtų būti transportuojama. Mat kai kurios šių gamyklų pastatytos tiesiog plyname lauke, dalis jų – daugiau nei už 400 km nuo artimiausio jūrų uosto. Tokio “sumanumo” rezultatas akivaizdus. Pusė iš 36 biodegalų gamyklų Ispanijoje šiuo metu neveikia, šių degalų importas šalyje toliau didėja, o vietos gamintojai pagamina vos 9 proc. reikalingų biodegalų.
O kur dar 377 mln. eurų kainavęs ir pernai galutinai užbaigtas 10 mln. kv. metrų užimantis muziejų ir parkų kompleksas “Terra Mitica” Benidorme, kurį iš dalies finansavo vyriausybė, o iš dalies – dabar valstybės gelbėjami komerciniai bankai CAM ir “Bancaja”. Prasidėjus sunkmečiui jis nesulaukia nė trečdalio planuoto lankytojų skaičiaus.
Visi šie didžiules sumas kainavę prabangūs vaiduokliai – pavyzdys, kaip “sumaniai” Ispanija ir kitos vadinamosios PIIGS šalys (Portugalija, Airija, Italija, Graikija) atsirito iki skolų bedugnės krašto.
Pavyzdžiui, Portugalijai, kaip ir Ispanijai, galima pavydėti puikių kelių. Vien greitkelių šioje šalyje yra 2700 km, o ir greitkelio statuso neturintys keliai beveik visi yra asfaltuoti. Pasitelkus “Google Maps” galima aptikti tiesiog “į niekur” vedančių asfaltuotų keliukų, kurie baigiasi atsirėmę, pavyzdžiui, į ąžuolų giraitę, ir kuriais, be jokios abejonės, per savaitę pasiklydusios pravažiuoja vos kelios transporto priemonės. Šalyje tiesiog spindi ir krantinės. Dalis jų pranoksta prabangiausių JAV ar Azijos kurortų pakrančių infrastruktūrą, kuriai per pastarąjį dešimtmetį skirtos lėšos daugiausiai prisidės prie to, kad šiemet Portugalijai vėl teks skolintis apie 17,4 mlrd. eurų.

Olimpiada – iš ES fondų?

Graikija – dar viena pažiba didžiausių švaistūnių sąraše. Atrodytų, kaip tokia nedidelė valstybė sugebėjo “praryti” tiek pinigų, kad dabar tas jos gelbėjimas gula ant visos ES pečių. Tačiau paanalizavus, kur ir kaip Graikija eikvojo savo ir iš ES gaunamus pinigus, klausimų lieka mažiau. Šalis be paliovos skatino eksportą, tačiau nuo pat 2000-ųjų Graikijos importas nuolat viršijo eksportą bent 10 proc. Didžiulės sumos pinigų pagal įvairiausias programas buvo skiriamos turizmui skatinti, bet pastaraisiais metais nebeauga net šis sektorius. Graikijos valdžia niekuomet negailėjo lėšų socialinėms išmokoms ir atlyginimams, bet vienos graikų darbo valandos efektyvumas yra 44 proc. mažesnis už ES vidurkį.
Užtat kaip ir Ispanija, Graikija negailėjo lėšų infrastruktūrai ir iki šiol didžiuojasi, kad, pavyzdžiui, du kaimus – Rio ir Antiriją 2004-aisiais sujungė vienas ilgiausių ir moderniausių Europos tiltų. Tikėtasi, kad šiuo beveik 3 km ilgio tektoniniams svyravimams atspariu šešių juostų meno kūriniu kasdien važiuos po 11 tūks. transporto priemonių, tad tilto statybai nepagailėta 750 mln. eurų – tuo metu fantastiškos sumos, kurią beveik visą Graikija pasiskolino iš Europos investicijų banko (EIB) ir kurios dalis pernai pateko tarp nurašytų beviltiškų Grakijos skolų.
Vis dėlto ekonomistas Johnas Sfakianakis neabejoja, kad labiausiai Graikijos skolas išaugino Atėnų olimpinės žaidynės, už kurias iki šiol tebemoka ne tik Graikija, bet ir visa Europa.
“Olimpiadai buvo išleista mažų mažiausiai apie 20 mlrd. eurų, bet į šią sumą neįeina olimpiados proga pastatytų kelių, viadukų, apvažiavimų ir net Atėnų metro linijos atnaujinimo išlaidos”, – skaičiuoja ekonomistas. Jo teigimu, Graikija taip norėjo pasipuikuoti prieš visą pasaulį, jog 2004 m. netgi skyrė 375 mln. eurų sveikatos ir socialinių išmokų programoms, kad “gatvėse neliktų vargšų”.
Tačiau skandalingiausia olimpiados organizavimo dalis – kad visos šios lėšos buvo skolintos arba gautos iš ES kitiems tikslams, pavyzdžiui, pagal programas “Bendruomenės parama I” ir “Bendruomenės parama II”, bet Graikijos valdžia šias lėšas sukčiaudama ir klastodama ataskaitas panaudojo savo nuožiūra.
Beje, dėl to iš dalies kalti ir ES auditoriai, kurie tik dabar ėmėsi tikrinti daugiau nei šešerių metų senumo dokumentus ir kol kas sugebėjo atrasti “tik” 2,9 mlrd. ne pagal paskirtį panaudotų milijardų galus.
Deja, pačiai Graikijai iš visos šios aferos nebuvo jokios naudos. Pavyzdžiui, dabar iš 22 olimpiadai pastatytų sporto kompleksų 21 visiškai nenaudojamas, o prašmatniame futbolo stadione varžybos vyksta tik dešimt dienų per metus.
Ir net jei sakytume, kad Atėnams pasitarnavo naujo oro uosto statyba ar turistams ir dabar patrauklios prieš olimpiadą įrengtos istorinių vietų apžvalgos aikštelės bei pėsčiųjų takai, akivaizdu, jog šaliai būtų buvę kur kas naudingiau visa tai susikurti pamažu, o ne per vieną dieną įklimpstant į pragaištingas skolas, kurių šalis pati viena jau niekada nebegrąžintų. Pavyzdžiui, skaičiuojama, kad tam, jog Graikija nusimestų visą savo skolų naštą, jos ekonomika tris dešimtmečius iš eilės kasmet turėtų augti po 12,9 proc., nors net “olimpiadiniais” metais BVP įstengė ūgtelėti vos 3,4 proc.
Graikijai, kaip ir kitoms PIIGS valstybėms, to neprireiks: ES, pati ilgai skatinusi nepagrįstą lėšų “asfaltavimą” ir “cementavimą” šių valstybių infrastruktūros projektuose, dabar seikėja milijardus gelbėdama jų, o kartu ir savo, neišmintingas galvas ir vis naujais pavyzdžiais gerokai palengvindama atsakymo, kaip išleisti kuo daugiau pinigų, paieškas.