Ekonomika dažniausiai vertinama skaičiais, o ne jausmais. Tačiau geriausiai suprasti, ką tie skaičiai reiškia, galima tik suvokus, kuo gyvena krizės ištiktų šalių žmonės.

50 proc. “Bloomberg” apklaustų analitikų įsitikinę, kad Graikija šiemet išstos arba bus išmesta iš euro zonos. Tuo neabejoja ir “The Economist” ekspertai, ir, regis, patys graikai. Prieš keletą metų būta tik retorinių pasvarstymų, kas būtų, jei Graikija paliktų euro zoną, o dabar klausimas keliamas jau visiškai kitaip: kaip techniškai įgyvendinti jos pasitraukimą iš euro zonos ir kokių šalis patirtų ekonominių tokio pasitraukimo padarinių. Tačiau dar svarbiau, kaip tuos padarinius pajustų šalies gyventojai, kurie jau dabar slegiami tiek didžiulio nedarbo, tiek mažėjančių atlyginimų bei pensijų.
Lygiai taip pat nesiliauja kalbos ir apie Portugalijos, Ispanijos, Italijos ar Airijos ekonominę padėtį, šios šalys reguliariai koneveikiamos už netinkamą elgesį su pinigais, joms grasinama įvairiomis sankcijomis ir baudomis, tačiau ir vėl labai dažnai pamirštami paprasti tų šalių žmonės: keliamas klausimas, kaip dar labiau sudrausminti tų šalių politikus, bet retai svarstoma, kaip dar vienus metus išgyvens tų šalių piliečiai.
Todėl “Veidas” nusprendė pasiteirauti, kaip ekonominę padėtį, politikų sprendimus ir savo pačių gyvenimą vertina Graikijos, Portugalijos, Italijos gyventojai. Jie sutiko atskleisti, kaip krizė paveikė kiekvieno iš jų, taip pat jų artimųjų gyvenimą, pasidalyti mintimis, kokias jie mato savo šalies ateities perspektyvas.
Žinoma, tai neblogai atskleidžia ir gyventojų apklausos. Pavyzdžiui, pajamų sumažėjimą per pastaruosius dvejus metus asmeniškai pajuto 74 proc. graikų, 72 proc. portugalų, 65 proc. ispanų ir 65 proc. italų.
Kad šalies ekonominė padėtis artimiausiu metu ne gerės, o dar labiau blogės, įsitikinę 98 proc. graikų, 80 proc. portugalų, 52 proc. italų. Pagaliau, kad šalyje įvyks didesnis ar mažesnis perversmas, ekonomikos griūtis ar bent valdžios pokytis, neabejoja po 84 proc. graikų ir portugalų ir 71 proc. ispanų.
Tačiau kaip šiose apklausose atsiskleidžiančios mintys ir nuotaikos apibūdinamos pačių žmonių lūpomis?
Visi “Veido” kalbinti pašnekovai sutartinai tvirtina, kad gyventojų nuotaikos pasiekusios pavojingą ribą: aistros kunkuliuoja, neapykanta valdžiai yra didžiulė, pasipiktinimas Europos Sąjungos reguliuotojais – sunkiai nusakomas žodžiais. Juk žmogui, kuris neteko darbo ir negali susirasti naujo ar kurio pajamos sumažėjo dviem trečdaliais, o mokesčiai padidėjo daugiau nei dvigubai, nė motais kaltųjų paieška ar politikų aiškinimai, kad diržus susiveržti teks dar labiau ir tai tęsis neapibrėžtą laiką.
Juk Graikijoje nedarbas šiuo metu siekia 21,7 proc., Ispanijoje – 24,1 proc., Portugalijoje – 15 proc., ir šių skaičių niekaip neužglaisto faktas, kad Ispanijai 2012-aisiais galbūt pavyks įgyvendinti biudžeto deficito rodikliui keliamus reikalavimus, o Portugalijai šiemet gal pasiseks išvengti Graikijos likimo ir prašyti dalinio skolų nurašymo.
Taigi ko tikisi, kuo gyvena ir kaip savo šalies ekonominę padėtį vertina Graikijos, Portugalijos ir Italijos gyventojai?

Graikija, Atėnai
Reklamos fotografas ir dizaineris George’as Pasias

Situacija Graikijoje darosi nepakeliama, ir tai aš jaučiu asmeniškai. Priklausau vidurinei klasei ir jaučiu labai realią grėsmę, kad tuoj nebeišgalėsiu apmokėti net mėnesio sąskaitų, turint omenyje, kad privalau išlaikyti dvi savo dukras, studijuojančias universitete. Mano pajamos, palyginti su prieškriziniu laikotarpiu, sumažėjo dviem trečdaliais, o sąskaitos per dvejus metus išaugo 60 proc. Tai pajutau ne tik aš – Graikijoje visi atlyginimai ir pensijos sumažėjo maždaug per pusę. Pastaruosius dvejus metus jaučiamės taip, tarsi būtume lifte, kuriuo iš terasos ant daugiaaukščio namo stogo į rūsį nusileidžiama maždaug per dvi sekundes.
Bet ne vien ekonominė padėtis kelia didžiulį stresą. Graikijoje stulbinamai padidėjo nusikalstamumas, o Atėnuose naktį dabar pavojinga net išeiti į gatvę. Čia siautėja banditai ne tik iš Rusijos, Albanijos ar Pakistano, bet ir vietiniai, kuriems pablogėjusi ekonominė padėtis leido pasijusti nevaldomiems.
Visa tai dar labiau kaitina visuomenės aistras. Anksčiau būčiau sakęs, kad nuotaikos revoliucinės, o dabar manau, kad ore tvyro tikro socialinio sprogimo nuojauta. Žmonės balansuoja ties savo galimybių riba, jų kantrybė visiškai išsekusi. Ir jei niekas nesikeis ir padėtis tik blogės, neabejoju, kad tas sprogimas tikrai įvyks, o padarinių net nesiimčiau prognozuoti – jie nenuspėjami.
Žinoma, egzistuoja ir politinių būdų dabar susiklosčiusiai situacijai išspręsti. Mano nuomone, Graikijos padėtis į gera pasikeistų tuo atveju, jei per kitus parlamento rinkimus būtų išrinktos radikalios kairiosios jėgos. Manau, tik taip mes galime turėti bent šiokios tokios įtakos ES sprendimams.
Beje, nenorėčiau, kad Graikijai tektų pasitraukti iš euro zonos, bet jei padėtis ir toliau tik blogės ir žmonėms nebus suteikta jokios vilties, pasitraukimas, ko gero, bus geriausia išeitis.

Portugalija, Lisabona
IT specialistas Ricardo Salta

Krizę Portugalijoje pajuto kone kiekviena šeima. Praradus darbą vėl įsidarbinti beveik nėra galimybių – visi arba tik desperatiškai ieško pajamų šaltinio ir geriausiu atveju gyvena iš pašalpų, arba dirba pagal trumpalaikius kontraktus, kaip laisvai samdomi specialistai, be socialinių garantijų. Pats nesiskundžiu – turiu idėjų, neseniai sukūriau populiarią interneto svetainę, gaunu pajamų iš įvairių IT projektų, bet visos šios pajamos nėra stabilios, ir kol Portugalijos ekonominė padėtis nepasitaisys, kitaip ir nebus.
Blogiau yra vyresnės kartos žmonėms, kurie nėra tokie lankstūs ir kurie visą gyvenimą dirbo pagal profesiją, o dabar didžiulė jų dalis neteko darbo. Pavyzdžiui, taip nutiko ir mano tėvų šeimoje: mano tėvas gydytojas neseniai prarado darbą, nes buvo mažinamas gydytojų etatų skaičius, ir nemanau, kad artimiausiu metu susiras kitą. Tai itin kebli situacija, nes tėvų pajamos labai smarkiai sumažėjo – jie svarsto galimybę parduoti namą, iki minimumo apribojo savo išlaidas. Taip gyvena daugybė portugalų, ką jau kalbėti apie pensininkus, kurie iš viso neįsivaizduoju, kaip suduria galą su galu.
Žinoma, ne vieną gelbėja turizmas – ir toliau populiarios kaimo turizmo sodybos, nesiskundžia kelionių, poilsio organizatoriai, viešbučių savininkai. Tačiau miestuose padėtis itin įtempta, nepasitenkinimas valdžia pasiekęs maksimalų lygį. Manau, kad kylantis gyventojų pasipiktinimas anksčiau ar vėliau baigsis revoliucija.
Beje, portugalai pasižymi labai dideliu įsitraukimu į politinį gyvenimą. Nepažįstu nė vieno žmogaus, kuriam nerūpėtų politika. Visi turi savo įsivaizdavimą, ką ir kaip reikia keisti, viešojoje erdvėje nesiliauja diskusijos bei ginčai, ir, mano manymu, tai labai sveikintina: kad ir kokia supuvusi būtų šalies politika, bent jau visuomenė yra sveika ir mąstanti. Tikiuosi, kad daugumos protas įveiks mažumos stagnaciją ir Portugalijoje įvyks tikras perversmas.

Italija, Roma
Žurnalistas Alessio Jacona
Nemanau, kad oficialiai pateikiami skaičiai taip jau nieko nereiškia – iš dalies jie visai neblogai atskleidžia visuomenės nuotaikas. Kaip žurnalistas, galiu pasakyti, kad kuo ekonominiai rodikliai blogesni, tuo mano pašnekovų nuotaika prastesnė, o nepasitenkinimas valdžia didesnis. Deja, tikroji padėtis Italijoje netgi blogesnė, nei skelbia oficialioji statistika, ir žmonės tai nujaučia. Pavyzdžiui, neseniai “Demos-Coop” institutas, tiriantis visuomenės nuotaikų svyravimus, pranešė, kad daugiau nei 50 proc. italų save priskiria jau net ne vidutinei, o žemesnei ir žemiausiai visuomenės klasei. Tai labai iškalbingi skaičiai. Prieš krizę taip manė tik 20 proc. italų, tad nuotaikų ir jausmų pokytis akivaizdus.
Tą patį pastebiu ir kalbėdamasis su savo pašnekovais: daugelis jų jaučiasi gyvenantys net ne sunkmečio, o labai didelės krizės sąlygomis. Ir vėlgi tai patvirtina apklausos. Pavyzdžiui, “Nextplora” apklausa atskleidė, kad net 71 proc. italų mano, jog šalies ekonominė padėtis yra ne bloga, o tragiška. Na, o kai kalbama apie Italijos ekonomikos perspektyvas, pesimistų yra dvigubai daugiau nei optimistų (pastarųjų – vos 24 proc.).
Nežinau, prie kurių priskirti save: matyt, irgi prie pesimistų, nes nematau valdžios veiksmų, kurie leistų tikėtis ženklaus situacijos pagerėjimo. Kas Italijai dabar padėtų? Mano įsitikinimu, svarbiausia – tai skaitmeninė ekonomika, paremta inovacijomis. Tai leistų reformuoti viešąjį sektorių, sutaupytų milijardus, be to, inovacijos pasklistų po visus sektorius. Ir dar, žinoma, labai reikia sėkmės. Pageidautina – kuo greičiau.