Žemdirbiai net krizės metais laikėsi kur kas geriau nei verslininkai. Bet ne mažiau kaip 70 proc. sėkmės lėmė jų pačių, o ne Vyriausybės iniciatyva.

Tapęs žemės ūkio ministru ūkininkas Kazys Starkevičius „Veidui“ sakė sau išsikėlęs tokius tris pagrindinius darbus: pirma, ieškoti taupymo rezervų ministerijos ir jai pavaldžių įstaigų darbe; antra, supaprastinti ūkininkams teikiamos paramos procedūrą, mažų gamybos cechų ir pardavimo taškų steigimą ir taip sudaryti bent kokią konkurenciją monopoliniams prekybos centrams; trečia, sukurti socialinės apsaugos sistemą kaime. Konservatorius ministras savo pažadų neužmiršo – visomis trimis kryptimis nemažai pasistūmėta.
Paties ministro žodžiais tariant, žemės ūkis krizės metais net buvo Lietuvos ekonomikos stuburas. O pernai pagrindiniai žemės ūkio rodikliai jau buvo viršiję ir ikikrizinius. Nors žemės ūkio produkcijos vertė, tenkanti 1 ha žemės ūkio naudmenų, 2010 m. tesiekė 37 proc. ES vidurkio, tendencijos geros: didėja ir darbo našumas, ES parama leido modernizuoti ūkius, išaugo eksporto apimtys. „Tačiau jei vertinsime žemės ūkio sėkmę, pačių žemdirbių iniciatyva sudarė ne mažiau kaip 70 proc., ir tik likusi dalis nulemta to, ką savo sprendimais koregavo Vyriausybė“, – vertina Europos regioninės politikos instituto direktorius, Kaimo plėtros ir verslo konsultantų asociacijos vadovas dr. Gediminas Radzevičius.

ES parama – ne tik stambiesiems
Gerų žodžių ministrui K.Starkevičiui labiausiai negaili smulkesni ūkininkai, kurie jo pastangomis gavo ES paramą. Ekspertai taip pat už tai giria šią Vyriausybę. Supaprastinus ES paramos iki 150 tūkst. Lt procedūrą paramos gavėjų nuo 1,6 tūkst. pagausėjo iki 20 tūkst. Sumažėjus biurokratijai praktiškai visiškai eliminuota nereikalinga ir brangiai (apie 10 proc. paramos sumos) ūkininkams kainavusi tarpinė grandis – projektų rengėjai.
Per ankstesnės Vyriausybės kadenciją ES parama koncentruota stambiems ūkininkams – tai taip pat turėjo savo misiją: sukurti stambesnius ūkius ir padėti pagrindą agroverslui. Tačiau akivaizdžiai persistengta, nes, Statistikos departamento 2010 m. žemės surašymo duomenimis, maždaug 2 proc. ūkininkų valdo apie 40 proc. žemės. Per K.Starkevičiaus kadenciją lyg ir bandyta šias proporcijas priartinti prie europinių, pavyzdžiui, 5–50 ha ūkių dalis Lietuvoje siekia 37 proc., Švedijoje, Vokietijoje – apie 63 proc.
Tačiau Kaimo plėtros ir verslo konsultantų asociacijos vadovas G.Radzevičius, iš esmės teigiamai vertindamas prasiplėtusias ES paramos gavėjų gretas, pastebi, jog atidžiau išanalizavus ES paramos srautus vis dėlto aiškėja, kad šią kadenciją nepalyginti didesnės sumos išmokėtos būtent stambiesiems ūkiams. Atverta galimybė atskiriems ūkiniams subjektams gauti paramą po kelis kartus, o padvigubinus maksimaliai galimą gauti sumą iki 400 tūkst. eurų net pritrūko pinigų, ir dalis pateikusiųjų paraiškas jos negavo, nors kiti gavo po keliskart.
Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro direktorius prof. dr. Zenonas Dabkevičius atkreipia dėmesį į dar vieną ES paramos skirstymo kontroversiją: Lietuvoje, pavyzdžiui, kviečių ar rapsų laukai ne blogesni nei Vokietijoje ar Danijoje, bet pieno ūkių nedaugėja, galvijų mažėja, ypač po to, kai ES tiesioginės išmokos atsietos nuo gamybos apimčių, mokamos pagal žemės plotą.
Taip, paties K.Starkevičiaus duomenimis, bemaž pusė Lietuvoje registruotų ūkininkų – popieriniai, įsiregistravę tik gauti išmokas už nušienautą žemę. “Kadangi ES remia tik turinčiuosius ne mažiau kaip penkias karves, išnyko mažieji ūkininkai, daugėja nenušienautų pievų, auginti karvių neskatina ir mažos pieno supirkimo kainos”, – pabrėžia Z.Dabkevičius.
Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto tyrime atkreipiamas dėmesys, kad apsirūpinimas mėsa ir jos produktais 2010 m. siekė 89 proc., o kiauliena – vos 54 proc. Gyvulių skaičiaus mažėjimo tendencijos, pasak G.Radzevičiaus, jau ima kelti grėsmių apsirūpinimui maistu, o tai yra viena strateginių valstybės krypčių.
Ekspertams kelia nerimą ir naujo 2014–2020 m. finansavimo laikotarpio projektai. Nors Lietuvos Vyriausybei pavyko išgauti net ES „seniūnės“ Vokietijos parašą, kad ši parems mus kovojant dėl tokių pat kaip Vakarų šalių ūkininkams tiesioginių išmokų, vis dėlto kol kas tokių garantijų neturime.

Žemė dirvonuoja, bet vis tiek neparduodama
Lietuvoje ūkiai arba labai stambūs, arba per daug smulkūs. Nors vidutinio ūkio dydis per pastaruosius kelerius metus išaugo nuo 11 iki 13,8 ha, toliau jiems augti trukdė nesibaigianti žemės reforma, sustabdytas valstybinės žemės pardavimas, galimybė įsigyti kaimyninius sklypus.
„Nieko nepadarėme, kad užbaigtume žemės reformą: komedija – per 20 metų negalime jos užbaigti. Net nėra padaryta visos valstybinės žemės kadastro – pati valstybė nežino, kiek turi žemės. O kaimuose maži sklypeliai neparduodami, nes laukiama paslaptingo užsieniečio, kuris atvažiuos ir nupirks juos už nerealią kainą. Nors deklaruojama, jog žemės ūkio paskirties žemės pardavimas užsieniečiams vėl atidėtas, kad ją įsigytų mūsų žemdirbiai, iš tikrųjų kaime lūkesčiai visai priešingi“, – tvirtina Europos regioninės politikos instituto direktorius G.Radzevičius. Be to, užsieniečiai, kurie norėjo Lietuvoje pirkti žemės, jau dabar valdo po dešimtis tūkstančių hektarų, mat juridiniams asmenims draudimo pirkti nėra.
Žemės fondas turėjo paskatinti žemės pardavimą kaime, bet, G.Radzevičiaus vertinimu, realiai jis neveikia. „Apie 300–500 tūkst. ha – valstybinė žemė ir vos ne pusė jos apleista, bet kažkodėl valstybė jos neparduoda. Žemės savininkų nepriverčia tvarkytis ir padidinto mokesčio už neprižiūrimą žemę sistema“, – kritikuoja G.Radzevičius.
Lietuvoje šiuo metu tebedirvonuoja apie 500–800 tūkst. ha, apie 10 proc. visos žemės ūkio paskirties žemės.

Geri užmojai, tačiau su broku
Kaimo plėtros ir verslo konsultantų asociacijos vadovas G.Radzevičius džiaugiasi, kad pagaliau po dvidešimtmečio kalbų apie kooperaciją pasirodė pirmieji realūs jos daigai, o žemdirbiai jų nebetraktuoja kaip „kolchozo“. Kooperuotis apsimoka ir įsigyjant modernią techniką – tai sustiprintų žemdirbių derybinę galią derantis dėl kainų su prekybos centrais. Tiesa, tokia išskirtinė parama, kokia buvo suteikta „Pienui LT“, – smarkiai rinką iškraipantis dalykas, kurio, pasak G.Radzevičiaus, neturėtų būti.
K.Starkevičius vertas pagyrimo, jog nesileido maustomas ir inicijavo kasos aparatus turguose, kad nebūtų slepiami mokesčiai. Tačiau turintys kasos aparatą prisimena tik dalis prekeivių. Ministras sugriežtino ekologinių ūkių kontrolę, mat iki tol ekologiškų produktų būdavę užauginama mažiau, nei deklaruojama pardavus. Deja, dalis ūkininkų žada atsisakyti ekologinės žemdirbystės, nes pakeistos taisyklės suklaidino ir pridarė nuostolių. Net pati ryškiausiai matoma ir pagyrų K.Starkevičiui pelniusi permaina – išplitę ūkininkų turgeliai – ne be broko: jie ima išsigimti, juose įsitvirtino ir perpardavinėtojai.
Žemės ūkio ekspertas G.Radzevičius atkreipia dėmesį, kad be reikalo lūkuriuojame, kai kitos ES šalys, pavyzdžiui, Vokietija, skiria daugiau dėmesio ir lėšų mokslo tyrimams, būtiniems mokantis prisitaikyti prie klimato pokyčių. O Lietuvoje specializuotų žemės ūkio mokslo įstaigų drastiškai sumažėjo.
Nevienareikšmiškai vertinamas ir K.Starkevičiaus pasiekimas, kad ūkininkai būtų įtraukti į „Sodros“, sveikatos draudimo, gyventojų pajamų mokėtojų sistemą. Laisvosios rinkos instituto ekspertė Kaetana Leontjeva mano, kad pagrįstas pokytis – ūkininkų apmokestinimas gyventojų pajamų mokesčiu: ūkininkų nuosavybė yra saugoma valstybės, jų vaikai mokosi mokyklose ir gauna švietimo paslaugas, tad už šias viešąsias paslaugas tenka mokėti, nes iki 2009 m. tai teko apmokėti visiems gyventojams.
Vis dėlto, ekspertės manymu, „Sodros“ sistema pritaikyta darbo santykius turintiems darbuotojams, kurie gauna reguliarias pajamas, kurių stažą pakankamai lengva apskaičiuoti ir kurie darbo vieta bei priemonėmis yra aprūpinami darbdavio, tad jie tiesiogiai nepatiria sąnaudų. Todėl darbo santykių neturintiems gyventojams turėtų būti leidžiama pasirinkti, ar jie nori draustis sveikatos draudimu, ar savanoriškai prisiima riziką tuo atveju, jeigu nesidraus.
O ūkininkas Aleksandras Stonkus šios Vyriausybės nuopelnus žemės ūkio srityje vertina trejetu su pliusu pagal penkiabalę sistemą. „Pradėta ryžtingai, bet paskui užbuksuota“, – vertina vieno moderniausių Lietuvoje Laimos Stonkuvienės agroserviso valdytojas.
Vertinimas, ko gero, gana objektyvus.

Žemės ir maisto ūkio rodikliai viršijo prieškrizinius
Rodiklis    2008 m.    2011 m.
Žemės ir maisto ūkio sukurta dalis visoje šalies bendrojoje pridėtinėje vertėje (proc.)    6,5    7,4
Žemės ūkio ir maisto produktų dalis visame eksporte (proc.)    11,1    12,2
Užsienio prekybos balansas (mln. Lt)    754    1 997
Žemės ūkio darbuotojų skaičius (tūkst.)    102,5    106,1
Šaltinis: Statistikos departamentas, Žemės ūkio ministerija

Vyriausybės indėlis į žemės ūkio 2008–2012 m. sėkmes ir nesėkmes
Pliusai
ES paramos, žemės ūkio pastatų statybos, kai kurių kitų procedūrų  supaprastinimas leido lengviau išgyventi krizę, kartu padėdamas atsigauti ir visam Lietuvos ūkiui.
ES paramos gavėjų padaugėjo nuo 1,6 iki 20 tūkst.
Vidutinio ūkio dydis išaugo nuo 11 iki 13,8 ha.
Ūkininkai gali tiesiogiai parduoti savo produkciją ūkininkų turgeliuose.
Realiai pradėti plėtoti ūkininkų kooperatyvai.
Turguose įvesti kasos aparatai privertė sąžiningiau mokėti mokesčius.
Pagerintos kaimo gyvenimo sąlygos (programa “Leader” ir kt.).
Ūkininkai įtraukti į “Sodros”, PSD ir gyventojų pajamų mokesčių sistemą.

Minusai
Padidinus maksimalią galimą gauti ES paramos sumą ir leidžiant į ją pretenduoti keliskart, proporciškai padidėjo jos dalis stambiesiems ūkiams.
Nebaigta žemės reforma, nebaigtas valstybės žemės registras, neleista jos pirkti užsieniečiams, sustojusi žemės pardavimo rinka.
Nors numatyti didesni mokesčiai už apleistą žemės ūkio paskirties žemę, dar vis apie 10 proc. jos dirvonuoja.
Mažėja galvijų, apsirūpinimas mėsa tesiekia 89 proc.
Nepaisant ES ir valstybės paramos žemės ūkiui, maisto produktų kainos kyla.
Kol kas neužsitikrintos tokios kaip ES senbuvėse tiesioginės išmokos žemdirbiams.
Šaltinis: “Veido” ekspertų vertinimas