Pasaulinės sveikatos apsaugos organizacijos duomenimis, žmonijos tyko apie 40 tūkst. ligų. Jos nepaiso nei užmojų, nei pinigų, nei socialinės padėties. Neretai ligos sustabdo mus pačiame darbų įkarštyje. Ką suvokiame, atsidūrę ties pavojinga riba?

Į mūsų elektroninį paštą atkeliavo įdomi istorija apie restorano virėją, daugelį stebinusį pozityviu požiūriu į gyvenimą. Pasak jo, visada galime pasirinkti, kaip pradėti dieną – gerai ar blogai nusiteikus. Jis rinkdavosi pirmąjį variantą. Tokiu požiūriu jis vadovavosi ir kitose gyvenimo situacijose, ir net tada, kai po restorano apiplėšimo pateko į ligoninę išvarpytas kulkų: “Buvo dvi išeitys – gyventi ar mirti. Gydytojų akys sakė, kad esu lavonas. Kai seselė garsiai paklausė, kam esu alergiškas, sukaupęs visas jėgas ištariau: kulkoms. Gydytojai nusišypsojo. Paprašiau jų, kad mane operuotų kaip gyvą… Mano nusiteikimas ir jiems suteikė viltį”. Susirgę irgi turime pasirinkimą: kalbėti apie ligą ar slėpti ją, pasiduoti jai ar kovoti, keisti įpročius ir gyvenimo būdą ar gyventi taip, kaip anksčiau.

Išmoko kitaip gyventi

Apie tai, kad serga kraujo vėžiu, vilnietis verslininkas Vytautas Ratkevičius sužinojo prieš aštuonis mėnesius. Jis – veiklos žmogus. Informacinių technologijų specialistas, pačių įvairiausių projektų autorius, drauge su žmona Egle įgyvendinęs ir ekologiškų produktų turgaus idėją Užupyje. Šypteli sakydamas, kad kai to ėmėsi, pasąmonėje gal jau buvusi žinia apie ligą…

"Veido" archyvas

Verslininkas V.Ratkevičius: “Kai nežinai, kiek tau liko gyventi, imi daryti tai, kas patinka”

V.Ratkevičiaus sveikata pašlijo prieš porą metų. Tiesa, ligos diagnozė paaiškėjo ne iškart. Blogą savijautą medikai nurašydavo kepenų sutrikimui, apsinuodijimui. Išrašyti vaistai suteikdavo tik laikiną pagerėjimą. “Kai esi sveikas, apie daug ką nesusimąstai. Mėtai save į dešinę ir į kairę. Apie save negalvojau: reikia, privalau, turiu padaryti. Baigęs vieną darbą, imdavausi kito. Įdomu ar neįdomu, patinka ar nepatinka. Nuolat kovojau, jaučiau įtampą. Vis atrodė, kad turiu įrodyti tą ir aną… Tik kai susergi, požiūris į daug ką smarkiai pasikeičia. Tada suvoki, jog gyvenimas labai greitai gali pasibaigti. Kai nežinai, kiek tau liko, imi daryti tai, kas patinka”, – dėsto V.Ratkevičius.

Liga pakeitė jo požiūrį net į sunkumus. Pasak jo, viskas priklauso nuo to, su kuo juos lyginsi. “Kai po ilgai trukusių ligos paieškų nusprendžiau Santariškėse išsitirti, kuo sergu, po patikrinimo buvo pasakyta, kad tas skausmas, galimas dalykas, mane kankina dėl tulžies pūslės veiklos sutrikimo. Važiuodamas namo buvau nepatenkintas, kad tai sukėlė tiek rūpesčių, – pasakoja jis. – O kai kitą dieną gydytojas pranešė, jog sergu onkologine liga, suvokiau, kad tai buvo tik maža bėda”.

Nuo mirties dietos iki džiaugsmo terapijos

Prieš keturis mėnesius mūsų pašnekovas perėjo chemoterapijos kursą. Du mėnesius jį atidėliojo – bandė ieškoti kitų gydymosi būdų. Buvo pasirengęs laikytis net vadinamosios mirties dietos, bet, pakalbėjus su jos propaguotoja, ši jam šios dietos nerekomendavo. Per tą laiką garuote išgaravo dešimtys kilogramų. “Viduje ilgai blaškiausi: eiti, neiti. Bet kai skausmas tapo nepakeliamas, kai vaistais nebegalėjau jo nuslopinti, kai visiškai negalėjau valgyti, ryžausi. Po chemoterapijos išties pasijutau geriau”, – pasidžiaugia jis.

Gulėdamas ligoninėje Vytautas įsitikino, kad sergant ta pačia liga, tų pačių vaistų poveikis kiekvienam gali būti skirtingas. “Kad pasveiktum fiziškai, būtina medikų pagalba, bet kartu būtina ir dvasinė jėga. Jos žmogus turi ieškoti savyje”, – neabejoja Vytautas. Kas svarbu? Geros emocijos. Tuo įsitikino jis pats. Prisiminė, kaip smagu būdavo vaikystėje važiuoti prie upelio ir skanauti saldų jo vandenį. Sako, kad nuvažiavęs ten dar kartą išgyveno tą pačią vaikiškos palaimos būseną – ir tris dienas jautėsi sveikas.

V.Ratkevičiaus neabejoja, kad kiekvienas žmogus savyje turi galių, kurios padeda kovoti su liga. Svarbiausia, jo manymu, nepasiduoti: “Teko sutikti vyrą, kuriam per avariją buvo nutrauktos kojos. Visas jo kūnas buvo paralyžiuotas. Paralyžius aplenkė tik akis. Buvo pradėti leisti skausmą malšinantys ir raminamieji vaistai. Pajutęs, kad nuo jų deformuojasi siela ir asmenybė, šių vaistų jis atsisakė. Skausmą priėmė kaip įrodymą, kad dar yra gyvas. Tai privertė organizmą sutelkti visas jėgas. Ilgainiui paralyžius praėjo”.

Verslininkas įsitikinęs, kad niekas gyvenime nevyksta šiaip sau. Liga sustabdo, priverčia prisiminti save, pažiūrėti, ar eini teisinga kryptimi, galbūt netgi padeda išvengti klaidų, kurias būtum padaręs sveikas, ji padeda ir kitu žvilgsniu pažvelgti į savo gyvenimą. Kartu skatina branginti turimą laiką ir prasmingai gyventi.

Geriausias vaistas – meilė

Kitas mūsų pašnekovas, septyniasdešimties sulaukęs žinomas aktorius Antanas Šurna, kurį į ligos patalą beveik prieš porą metų buvo paguldęs infarktas, vėl įnikęs į darbą – šią vasarą jis filmuojasi net trijuose filmuose. Tausoti savęs nelinkęs. Pašmaikštauja, kad filme “Tadas Blinda” po daugelio metų vėl teko sėsti į balną: “Kojos gal kiek ir drebėjo, bet sėdėjau tvirtai”. Vėl filmuojasi ir seriale “Giminės”. Norėdamas padėti gabiems studentams, jis sutiko filmuotis ir viename serialų. Tad rūpintis sveikata nėra kada. “Tokiu krūviu dar niekada nesu dirbęs. Atrodo, kad iki rudens turiu labai daug padaryti. O paskui tegul bus, kaip būna…” – sako šmaikščiai pridurdamas, kad ilsėtis negalįs, nes dalį užtarnautos jo pensijos nacionalizavęs Andrius Kubilius. Tiesa, optimizmu aktorius nedega. Tai, kas dabar vyksta Lietuvoje, jį erzina kaip gyvas nervas.

"Veido" archyvas

“Iki rudens turiu labai daug padaryti. O paskui bus, kaip būna…” – sako Antanas Šurma

Tik paklaustas, kas padėjo pasveikti po infarkto, pralinksmėja. Tiesiai šviesiai išguldo, jog ant kojų jį pastatė netikėtai aplankiusi meilė. Abromiškių reabilitacijos ligoninėje jis sutiko gydytoją, kuri širdžiai vėl sugrąžino gyvenimo džiaugsmą, – su devyniolika metų jaunesne Birute ryžosi ir trečiajai santuokai. Pasak jo, meilės jausmas – kaip geriausi vaistai.

Aktorius tikina, kad sunkiai sergant svarbiausia neprasti vilties ir tikėjimo. “Kiekvienam reikia surasti savo Dievą. Vienam tai gali būti meilė, kitam darbas, dar kitam – pinigai. Reikia to, kas paskatintų kabintis į gyvenimą”, – tvirtina jis. Pasak aktoriaus, kaip iš septynių natų kompozitoriai sukuria vis kitokį kūrinį, taip žmonės kuria savo gyvenimą. Liga gali supykdyti su visu pasauliu, paskatinti užsisklęsti tarp keturių sienų, bet ji gali ir sutaikyti, suteikti kūrybinių galių bei suartinti su kitais. Viskas priklauso nuo to, ką pasirinksime.

Liga dovanojo laisvę

Prieš keletą metų odos vėžio diagnozė gerokai sudrumstė ir verslininkės Rasos Martens gyvenimą. “Mirties dvelksmas buvo kaip paukščio sparno prisilietimas. Tai buvo signalas sustoti ir pagalvoti, kas mano gyvenime ne taip, – prisipažįsta moteris. – Juk dažniausiai tik susirgę suvokiame, kaip viskas trapu ir kaip kvaila manyti, kad valdai savo gyvenimą. Liga mane išmokė šypsotis ir vertinti kiekvieną minutę. Paaiškėjo, kad svarbu ne tik darbas, kuriam skyriau daugiausiai laiko. Suvokiau, kad viską, apie ką svajoji, reikia daryti ne kada nors, o dabar”.

"Veido" archyvas

Verslininkė Rasa Martens: “Liga man padovanojo laisvę. Išmokau sakyti, ką jaučiu, ką galvoju”

Laiku pradėtas gydymas jaunai moteriai padėjo pasveikti. Ji vėl įniko į darbą. “Ar dirbu mažiau nei anksčiau? Dirbu tiek pat ir gal dar daugiau, – neslepia verslininkė. – Bet viduje esu nurimusi. Nors versle netrūksta sudėtingų situacijų, nemigos, galvosūkių, bet dabar žinau, kada turiu pasakyti sau: “Sustok, palauk”. Dabar vasara – viešbučiui pats aktyviausias sezonas, bet šiais metais būtinai važiuosiu atostogauti į Papę. Anksčiau to sau neleisdavau. Dabar jau neprisirišu nei prie terminų, nei prie planų. Netgi galiu teigti, kad liga man padovanojo laisvę. Išmokau sakyti, ką jaučiu, ką galvoju. Turiu daug idėjų. Planuoju kurti priklausomybę nuo alkoholio turinčių žmonių kliniką. Kas manyje pasikeitė? Randu daugiau laiko sau. Nes žinau, kad blogai jausdamasi negalėsiu padėti kitiems”.

Užklupus ligai ji įsitikino, kokia yra svarbi artimiausiems žmonėms. Moteris prisipažįsta dabar daug dažniau sakanti gerus žodžius kitiems. Tiesa, ją iki šiol stebina, kodėl žmonės, susirgę onkologine liga, vis dar vengia kalbėti, ką jiems tenka išgyventi. O kad jaustųsi rami, ji kas tris mėnesius tikrinasi sveikatą. “Gerai žinau, kad laiku nustatyta liga suteikia šansą gyventi. Todėl daug kam primenu, kad mūsų pareiga – laiku kreiptis į medikus”, – tikina pašnekovė.

Priminsime, kad Lietuvoje šiuo metu vėžiu sega 70 tūkst. žmonių. Dar tūkstančiai – kitomis sunkiomis ligomis. Ligos daugumos jų gyvenimą pakeičia, bet papasakotos istorijos rodo, kaip pasiekti, kad jos nesugriautų gyvenimo.

Neįdomus darbas – kelias į ligą

Darbas turi teikti žmogui ne tik naudą, bet ir pasitenkinimą. Jeigu darbe nuolat jaučiama įtampa, apatija, ilgainiui tai atsiliepia sveikatai. Kaip rodo Izraelio ir Didžiosios Britanijos medikų atlikti tyrimai, žmogus, dirbdamas neįdomų darbą, turi daugiau šansų susirgti cukriniu diabetu, nervų ligomis, jį dažniau ištinka širdies infarktas, susilpnėja imuninė sistema.

Padedi kitiems – padedi sau

Harvardo universiteto mokslininkai atliko net keletą tyrimų ir nustatė, kad žmonės, dalyvaujantys savanoriškose misijose, gyvena ilgiau ir serga rečiau nei jų bendraamžiai. Nustatyta, kad teikiant pagalbą nuslopsta nerimas, apima džiaugsmas ir sumažėja depresija.