"Veido" archyvas

Suvalkų derybose Lietuvos delegacija pasiekė, kad demarkacinė linija Vilnių priskirtų Lietuvai, tačiau jokios sutartys nepajėgios apsaugoti nuo priešininkų klastos

1920 m. spalio 8 d. generolo Lucjano Želigowskio vadovaujama lenkų armija, sulaužiusi tik ką pasirašytą Suvalkų sutartį, pradėjo puolimą ir jau spalio 9 d. užgrobė Vilnių.

Lietuvių ir lenkų ginčas dėl Vilnijos prasidėjo seniai, dar kai ir vienus, ir kitus valdė kaizerio vokiečių okupacinė valdžia. Žinoma, lenkai jau tada tvirtai tikėjosi užvaldyti visą Lietuvą, bet ypatingas “simpatijas” reiškė Vilniui: savo laiške kaizeriui Vilhelmui II vadino jį antrąja Lenkijos sostine, tvirtino, kad šis miestas lenko širdžiai toks pat brangus kaip ir Varšuva. Šioms valstybėms paskelbus nepriklausomybę konfliktas dar labiau paaštrėjo: kaimynai kėsinosi į mūsų istorinę sostinę, maža to, net nenorėjo pripažinti mums teisės turėti atskirą, nepriklausomą valstybę. Todėl su jais teko ne tik ginčytis, bet ir kariauti, tos kovos prasidėjo dar 1919 m. sausį, o ypač svarbios ir sunkios buvo 1920-ųjų rudenį.

Derybos po derybų

Stiprios kariuomenės neturinti Lietuva dėjo daug pastangų, bandydama išspręsti savo sienų, taip pat ir Vilnijos, klausimą taikiai, įrodinėdama savo teises į šį kraštą, apeliuodama į Vakarų valstybių, pasaulio viešąją nuomonę. Čia mums šiek tiek padėjo Antantė, bet visai ne todėl, kad būtų rėmusi Lietuvos nepriklausomybę. Anaiptol, ji, ypač Prancūzija, visada buvo lenkų pusėje, tačiau tikėjosi, kad pagerėjus abiejų šalių santykiams Lietuva savo noru atsidurs lenkų glėbyje, ir tada Lenkija taps dar stipresnė.

To paties, žinoma, siekė ir Lenkija, bet ji, turėdama milijoninę armiją ir matydama atkaklų lietuvių nenorą atgaivinti uniją, tikėjosi savo tikslą pasiekti karine jėga. Tačiau atvirai tą daryti tuo metu, kai plačiai pasklido JAV prezidento Woodrow Wilsono idėjos apie tautų apsisprendimą, buvo nepatogu, ir Antantė vis ragino lenkus spręsti savo problemas su kaimynais geruoju.

Todėl 1919–1920 m. vyko ne tik ginkluoti konfliktai: tarp Kauno ir Varšuvos kursavo įgalioti atstovai, vyko susitikimai, derybos – tik gerų rezultatų pasiekti jose vilties buvo maža, nes šalių pozicijos buvo nesutaikomos. 1920 m. rugpjūčio 26–30 d. lenkų karinė delegacija lankėsi Kaune, tačiau ji tik reikalavo, kad Lietuva sudarytų palankiausias sąlygas jai kariauti su Rusija, tam tikslui net atiduotų tik ką iš bolševikų atgautą Vilnių, o nieko nežadėjo mainais. Maža to, tuo pat metu lenkai pradėjo puolimą Pietų Lietuvoje, todėl derybos nutrūko.

Vis dėlto diplomatai ir toliau veikė, keitėsi piktomis notomis. Lenkija vis skundėsi Tautų Sąjungai, kad “lietuvių kariuomenė yra bolševikų armijos sąjungininkė ir Lietuvos vyriausybė yra virtusi Sovietų vyriausybės įrankiu”, todėl prašė “gelbėti Lenkiją nuo širdgėlos kovoti su tauta seserimi”. Lietuva savo ruožtu siūlė nustatyti teisingą skiriamąją liniją tarp abiejų kariuomenių.

Rugsėjo 16–18 d. Kalvarijoje vykusios derybos žlugo, o netrukus lenkai pradėjo naują didelį puolimą Sūduvoje. Lietuva nebe pirmą kartą kreipėsi pagalbos į Tautų Sąjungą, bet laimėjo nedaug: atsirado tarptautinė karinė komisija lietuvių ir lenkų ginkluotam konfliktui stebėti vietoje, o Lenkija sutiko dalyvauti naujose derybose Suvalkuose. Kaip vėliau pripažino žymus mūsų diplomatas Petras Klimas, “mums nebuvo išeities, sukandę dantis vėl turėjome eiti į derybas, leistis į kompromisus ir dėkoti Santarvei už pagalbą”.

Iš tiesų tada lenkams visai nerūpėjo susitaikyti su Lietuva. Todėl jų lyderis Jozefas Pilsudskis davė savo delegacijai tokius nurodymus: kaltinti, pulti Lietuvą, o svarbiausia – reikalauti, kad nustatant naują demarkacinę liniją tarp Lietuvos ir Lenkijos Varėnos geležinkelio stotis būtų priskirta lenkams, ir vilkinti derybas iki spalio 9 d. Lietuvai atstovavo diplomatai Kazys Balutis, Voldemaras Černeckis, kariškiai gen. ltn. Maksimas Katchė, mjr. Aleksandras Šumskis ir Mykolas Biržiška.

Be abiejų pusių delegacijų, dalyvavo ir stebėtojai – anglai, amerikiečiai, spalio 5 d. į Suvalkus atvyko ir Tautų Sąjungos karinė komisija. Regis, tai turėjo ne tik suteikti deryboms solidų pobūdį, bet ir užtikrinti teisingus, abi puses tenkinančius jose priimtus sprendimus. Deja… Garbieji stebėtojai visiems maloniai šypsojosi, kalbėjo apie būsimą gražią kaimynų draugystę, net pažadėjo Lietuvai Daugpilį, Liepoją ir dalį Rytprūsių. Tačiau pritarė visiems lenkų reikalavimams ir net sankcionavo jų spalio 3 dieną įvykdytą Varėnos stoties užgrobimą.

Lietuvai teko sutartį pasirašyti – juk joje bent buvo numatyta nutraukti karo veiksmus, o nauja demarkacinė linija nubrėžta taip, kad Vilnius liko mūsų pusėje.

Želigovskiada

Ne veltui britų politikos vilkas Davidas Lloydas George’as yra pasakęs, kad nėra tokios sutarties, kuri apsaugotų nuo klastos ir veidmainystės.

Dar 1918 m. lapkritį J.Pilsudskis buvo išleidęs įsakymą formuoti lietuvių ir baltarusių diviziją, kurios oficialus uždavinys buvo gražus – ginti Lietuvą ir Baltarusiją nuo bolševikų. O tikrasis tikslas – užgrobti šias šalis ir prijungti prie Lenkijos, bet jį teko maskuoti, tad ir divizijos pulkai gavo Vilniaus, Gardino, Minsko ir net Kauno pavadinimus. Tačiau lietuvio ten nebuvo nė vieno, o suviliotų baltarusių, lenkų – nemažai. 1919 m. rudenį jau buvo dvi tokios divizijos, abi 1920 m. spalio pradžioje sutelktos Gardino ir Lydos rajone.

Tada J.Pilsudskis pasikvietė generolą L.Želigovskį ir liepė jam žygiuoti į Vilnių, pasiskelbus maištininku: “Bolševikai atidavė Vilnių Kauno vyriausybei. Jeigu dabar Vilniaus neišgelbėsime, istorija mums neatleis”.

Mūsų valdžiai šie lenkų planai nebuvo paslaptis, dar rugsėjo 25-ąją ji pasiuntė telegramas į Paryžių ir Londoną: “Lenkai nori okupuoti Vilnių. Reikia energingos akcijos”. Tačiau prancūzai kaip paprastai rėmė Lenkiją, o anglus J.Pilsudskis mulkino – pažadėjo jiems nepulti Lietuvos.

Vien savo jėgomis apginti Vilniaus niekaip negalėjome, visoje mūsų kariuomenėje tada tebuvo apie 17 tūkst. karių, o L.Želigowskio žinioje – 15 tūkstančių, jis puolė siauru ruožu Rūdninkų–Jašiūnų kryptimi, iš kairės ir dešinės jį turėjo saugoti ir remti ištisos dvi lenkų armijos, 80–90 tūkst. karių. Tuo tarpu beveik visa mūsų kariuomenė, gerokai nukentėjusi per kautynes Seinų krašte, tebebuvo Pietų Lietuvoje, o skubiai permesti ją ginti Vilniaus buvo neįmanoma: vienintelį geležinkelį lenkai užblokavo užėmę Varėnos stotį.

Suvalkų sutartis buvo pasirašyta 1920 m. spalio 7 d. 24 val. vakaro, o jau spalio 8 d. 6 val. ryto prasidėjo Želigowskio “maištas”. Kai kurie lenkų istorikai ir dabar tvirtina, kad vietos gyventojai sutiko jo divizijas kaip išvaduotojus, nors iš tikrųjų jie gerokai nukentėjo nuo tų “išvaduotojų” savivalės ir plėšimų. O lenkų valdžia tada skelbė, kad lietuviai atidavė Vilnių geruoju, nesipriešindami. Tačiau pasipriešinti pagal išgales bandyta – 4-asis pėstininkų pulko batalionas dvi valandas atkakliai gynė tiltą per Merkio upę Jašiūnuose, Rūdninkų irgi nebuvo lengva užimti. Todėl, nors ir planuota dar tą pačią dieną įžengti į Vilnių, to padaryti nepavyko.

Gavusi žinių apie Jašiūnų užėmimą, mūsų Užsienio reikalų ministerija nedelsdama nusiuntė lenkams paklausimą, ką tai reiškia. Varšuva pranešė nieko apie tai nežinanti.

Paryžiuje prieš lenkų veiksmus protestavo ir Antantės pagalbos šaukėsi mūsų diplomatas Oskaras Milašius – juk sulaužyta karo veiksmų nutraukimo sutartis, pasirašyta Tautų Sąjungos stebėtojams dalyvaujant. Beje, ji toje organizacijoje 1922 m. sausį net buvo oficialiai įregistruota 221-uoju numeriu – argi tai ne Lenkijos pasityčiojimas iš tarptautinės teisės? Tačiau tai buvo tuščios pastangos: anglai dar bandė gėdinti, barti lenkus, bet, prancūzams tvirtai juos užtariant, nurimo. Maža to, naudodamiesi proga broliai latviai užėmė Ilukstę, kėsinosi į Zarasus.

Žinoma, ir šiuo atveju, kaip vykstant kovoms Seinų krašte, vadovavimas mūsų kariuomenei nebuvo tinkamas – dėl žemos mūsų karo vadų kvalifikacijos turimos pajėgos nebuvo gerai panaudotos. Spalio 9 d. Lietuvos valdžios įstaigos, o vėliau ir kariuomenės daliniai skubiai paliko Vilnių. Tą pačią dieną po pietų, kaip oficialiai pranešta, miestą užėmė “lietuvių ir gudų kariuomenė”.

Tuo metu prancūzai nepailsdami kurstė L.Želigowskį žygiuoti toliau, į Kauną: tai, jų nuomone, geriausia priemonė Lenkijos problemoms su Lietuva išspręsti galutinai. Šis, ilgai nelaukdamas, Vilniuje papildęs savo divizijas, amunicijos atsargas, taip ir bandė daryti, bet prie Širvintų, Giedraičių ir Musninkų buvo sustabdytas.

1920 m. lapkričio 29 d. Kauno geležinkelio stotyje buvo surašytas dar vienas paliaubų protokolas, Vilnija beveik 20 metų atsidūrė svetimųjų valdžioje. Spalio 9-ąją, Suvalkų sutarties ir sostinės praradimo dieną, kasmet minėdavo visa Lietuva – tai buvo ne tik gedulo, bet ir susitelkimo bei vilties diena. Lenkų planai tada užvaldyti Lietuvą žlugo, bet nebuvo palaidoti: tarpukariu galimybės juos įgyvendinti ne kartą buvo svarstomos, ypač kai to meto Lenkijos vadovai žadėjo žygiuoti į Rytus kartu su Hitlerio vermachtu. O Vilnių jie tikėjosi užkariavę visiems laikams, nes gavo Tautų Sąjungos palaiminimą. Laimei, istorija nusprendė kitaip.