Dmitrijaus Kuliko montažas / euroblogas.lt

Ar pagalvojote, kiek daug visko galėtumėte padaryti už pinigus, atiduotus mokesčiams. O gal visgi galite? Ir net daugiau.

Dmitrijus Kulikas, euroblogas.lt

Ar jūs mokate mokesčius? Tikriausiai jūs „nemokate“ mokesčių, jei esate samdomas darbuotojas. Taip, gavę algos lapelį pamatote, kad kažkokia suma buvo išskaičiuota iš jūsų algos. Kažkas skirta mokesčiams, kažkas − socialiniam draudimui. Kažkur mažiau, kažkur daugiau. Iš esmės nesvarbu, nes tų pinigų negavote, nematėte ir nepamatysite. Argi jums rūpi tie pinigai? Argi jums skauda dėl jų širdį? Priėmęs jus į darbą darbdavys tikriausiai sakė jums, kiek užsidirbsite grynais. Būtent ta suma įstrigo jūsų galvoje, o apie tą – didesnę − gal net nemalonu galvoti, vis tiek jos negaunate.

Argi jums rūpi tie pinigai? Priėmęs jus į darbą darbdavys tikriausiai sakė jums, kiek užsidirbsite grynais.

Tačiau viskas apsiverčia aukštyn kojomis, kai įsidarbinate kur nors Vakarų Europoje, tarkime, Jungtinėje Karalystėje ar Vokietijoje. Pirmą kartą ilgesniam laikui išvykę tautiečiai paprastai džiaugiasi didelėmis algomis, aktyviai leidžia, aktyviai taupo, aktyviai siunčia namo… Iki to momento, kai pastebi keistą šurmulį savo bendradarbių ar pažįstamų aplinkoje.

Iš pradžių negalite suprasti, kodėl panašiai uždirbantis kolega klausinėja visų, ar kas pažįsta „pigesnį“ mokesčių patarėją, o kitas skundžiasi, kad ir kaip besistengdamas nespėja laiku užpildyti mokesčių deklaracijos, nors iki jos pridavimo liko dar keli mėnesiai. Jūs tegalite pasijuokti iš tokio akivaizdžiai paranojiško elgesio, o į jūsų šaltakraujiškumą žiūrima piktai ir agresyviai.

Norėsite pažvelgti vagišiams į akis. Nueisite į jų biurą, kupini šventos neapykantos. Bet negalėsite jos išlieti.

Kai aistros pasiekia kulminaciją, jūs finalinėje stadijoje taip pat įsitraukiate į mokesčių mokėjimo maratoną. Retais atvejais akistata su valstybe baigiasi lygiosiomis, kaip būna Lietuvoje. Laimėsite jūs arba jie, bet pirmaisiais metais dažniausiai pralaimėsite. Pasijusite apvogtas. Iš jūsų reikalaus krauju ir prakaitu uždirbtų pinigų, kurių jau seniai nebeturite. Norėsite pažvelgti vagišiams į akis. Nueisite į jų biurą, kupini šventos neapykantos. Bet negalėsite jos išlieti. Vietoj iškilių valstybės tarnų – gerai kvepiančių damų su krakmolinėmis šukuosenomis – išvysite jaunuolius su kedais ar lyg ką tik iš virtuvės išėjusias namų šeimininkes, kurie nesupras jūsų patoso, nesivels į ginčus, nerėks ant jūsų ir nesimuliuos švento karo tarp žmogaus ir valstybės. Pasijusite dvigubai įskaudintas ir su nostalgija prisiminsite Lietuvą.

Skirtingai nuo Lietuvos ir mūsų kaimynų, daugelyje Vakarų Europos šalių mokesčius sumoka patys gyventojai. Be abejo yra daugybė lengvinančių procedūrų, ir darbdavys dėl patogumo gali kur reikia pervesti dalį jūsų algos, tačiau principas išlieka nepakitęs – iki tam tikros datos jūs − ir tik jūs − esate savo pinigų šeimininkas, ir po to gerai išanalizavę jūsų darbinę veiklą ir net asmeninį gyvenimą (jei užsienyje jums gims vaikas, galėsite pajuokauti: „nors vaikas ir našta, bet 18 metų bus mokesčių lengvata“), valstybės atstovai įvertins jūsų metinį indėlį į visuotinio gėrio finansavimą.

Gal šioje vietoje skaitytojas paklaus, kodėl gi Vakarų Europa nesimoko iš Lietuvos, ir leis man  nukrypti į istorinį įvykį, kuris galėtų būti savotiškas atsakymas.

1765 metais britų monarchija sugalvojo įvesti iš pirmo žvilgsnio labai efektyvų ir lengvai surenkamą mokestį Šiaurės Amerikos kolonijose. Vadinamuoju Ženklinimo aktu (Stamp Act) buvo apmokestinta daugelis popierinių prekių (pvz., laikraščiai ir knygos) ir operacijų ant popieriaus (sutartys, aktai ir pan.). Idėja buvo tokia – naudojimasis popieriumi yra valstybinės reikšmės veiksmas, todėl už tai turi būti imamas mokestis. Kiekvienas lapas ir jo dydis lėmė galutinę mokesčio sumą. Iš esmės ant visų popieriaus lapų Amerikoje turėjo atsirasti specialus ženklas, patvirtinantis, kad už popierių buvo sumokėta.

Dabartinės mokesčio mokėjimo peripetijos daugeliuose ES šalių yra ne kas kita, kaip pilietinės visuomenės formavimosi aidas, o gal net kertinis akmuo.

Naujas mokestis iš pat pradžių buvo sabotuojamas visų kolonijose gyvenančių sluoksnių – net aršūs rojalistai tapo Londono priešais ir reikalavo panaikinti mokestį. Ką jau kalbėti apie kolonijinę spaudą, kuri dėl mokesčio atsidūrė ties bankroto riba. Prasidėjus neramumams, Britanija atšaukė Ženklinimo aktą, bet kolonistai pradėjo reikalauti dar daugiau – dalyvauti skirstant mokesčių. Tais metais suformuluotas šūkis – „jokių mokesčių be atstovavimo“ – galiausiai tapo šūkiu Amerikos revoliucijos, kurios metu 1775 m. buvo paskelbta Jungtinių Valstijų nepriklausomybė.

Taigi dabartinės mokesčio mokėjimo peripetijos daugeliuose ES šalių yra ne kas kita, kaip pilietinės visuomenės formavimosi aidas, o gal net kertinis akmuo. Niekas negali aklai paimti iš žmogaus mokesčio ir aklai jo panaudoti savo tikslams. Mokesčių mokėtojas tai atlieka pats ir gali stebėti, kur eina jo pinigai. Pati procedūra yra savotiškas bendravimas ir bendradarbiavimas su valstybe.

Skaitytojas prieštaraus, kad tai veikiau simbolinis ritualas. Nesumokėjęs mokesčio, žmogus gaus baudą ir vienaip ar kitaip bus priverstas jį sumokėti. O kiti aspektai – demokratija, pilietinė visuomenė – čia nieko dėti.

Iš tikrųjų aš galvojau tą patį, kai mokėjau savo pirmuosius mokesčius Vokietijoje. Nors buvau įdarbintas ir galvojau, kad kaip ir Lietuvoje viskuo pasirūpins darbdavys, netikėtai gavau laišką – turiu iš savo kišenės atiduoti pora šimtų eurų. Laisvų pinigų nebuvo, tariausi su finansų biuru, kad sumokėsiu per pora mėnesių.

Kitą mėnesį pašto dėžutėje radau dar vieną oficialiai atrodantį voką, širdis akimirkai sustojo, o normaliai kvėpuoti pradėjau, tik jį atidaręs. Nors likau kiek nustebęs – mane, Lietuvos pilietį, kviečia balsuoti savivaldos rinkimuose – rinkti atstovus į Berlyno rajono, pagal gyventojų skaičių kiek didesnį už Kauną, rotušę.

Prieš tai daug kartų balsuodavau Lietuvoje. Partijas ir kandidatus rinkausi pagal tai, kaip ir kiti aukštuosius mokslus baigę bendraamžiai – politinė ir geopolitinė vizija, vertybinės pažiūros, asmeninės savybės ir gal šiek tiek simpatijos. Net per savivaldos rinkimus bandžiau mąstyti „globaliai“.

Demokratinėje valstybėje svarbiausia yra ne tiek įstatymų kūrimas ar taisymas, bet biudžeto formavimas, nuo ko ir priklauso socialinė gerovė ir visuomeninis saugumas.

Nors ir buvau gerai susipažinęs su vokiškomis partijomis, visiškai negalėjau pritaikyti senų kriterijų. Pradėjau skaityti rinkimines programas, žiūrėti, ką jos žada − kaip norima skirstyti biudžetą, kur padidinti, kur pamažinti, kokį svarbų projektą įgyvendinti. Praplėsti šalia mano namų esantį vaikų darželį? Ačiū, nereikia. O čia taip, šią aikštę tikrai verta sutvarkyti. Tiesiog labai norėjau, kad už mano uždirbtus ir jau turėtus pinigus, kuriuos aš dabar privalau atiduoti valstybei, būtų padaryta tai, kas ir man patiktų.

Apsisprendęs už ką balsuoti, kažkaip pagalvojau, kad dabar – pirmą kartą gyvenime – tapau tikru rinkėju. Politinio gyvenimo „puzzle“ staiga tapo aiškiu paveikslu. Juk demokratinėje valstybėje, kurioje sukurti visi teisiniai pamatai, svarbiausia yra ne tiek įstatymų kūrimas ar taisymas, bet biudžeto formavimas, nuo ko ir priklauso socialinė gerovė ir visuomeninis saugumas. Valstybė finansuojama ne šiaip sau iš kažko, bet iš tų popierinių ir metalinių eurų, kurie guli tavo piniginėje.