Nuo kitų mokslo metų vidurinėje mokykloje faktų kalimo mažės, o dėmesio kūrybingumui ir praktiniam žinių naudojimui daugės. Tačiau ką to siekiant iš mokymo programų reikia išmesti, o ką įdėti?

Pagal moksleivių tarptautinių olimpiadų rezultatus Lietuva tarp visų šalių patenka į protingiausių vaikų trisdešimtuką. Tačiau mūsų moksleiviams tarptautiniame tyrime buvo sunkiai įkandamas klausimas, kodėl rūgsta agurkai. Jie žino visus Prancūzijos revoliucijos etapus, tačiau nežino, kokia jos įtaka šiandienos Europos gyvenime. Galų gale, pagal europinius tyrimus, Lietuvos žmogiškųjų išteklių ir švietimo rodikliai geri, tačiau pagal novatorių ir inovacijų šalyje skaičius lenkiame tik ES naujokes Bulgariją ir Rumuniją bei kaimynus latvius. O estai pagal šiuos rodiklius jau pralenkė net ES vidurkį.

Beje, Estijos visuomenė, moksleivių tėvai tiesiog spaudžia švietimo strategus ir politikus keisti mokymo programas mokyklose, faktų kalimo sistemą keičiant į kūrybingumo, praktinio žinių panaudojimo gebėjimų ugdymą. Lietuvos plačioji visuomenė į diskusijas nei kviečiama, nei veržiasi, nors būtent švietimas – brangiausiai, kasmet apie 6 mlrd. Lt, mokesčių mokėtojams atsieinanti biudžeto dalis.

Sprendimą, ką keisti vidurinės mokyklos (vienuoliktokų ir dvyliktokų) mokymo programose, planuojama priimti iki Naujųjų metų. Taigi kas laukia vidurinės mokyklos jau nuo kitų mokslo metų?

Idėjoms reikia žinių

Švietimo ir mokslo viceministras Vaidas Bacys, iki politinės karjeros vadovavęs Šiaulių Didždvario gimnazijai, pasakoja atlikęs eksperimentą – pabandęs “laikyti” istorijos egzaminą, atsakymų variantuose apibraukdamas pasirinktą raidę. Ir “išlaikė”! Schematizuotos egzaminų užduotys mokymosi procesą pavertė faktų ir datų kalimu.

“Ar klausiame “kodėl” ar tik “kada”? Ar chemijos mokymas mokykloje turi prasmę, jei paprastas pilietis, atėjęs į “Maximą”, nesugeba suprasti ant produkto pakuotės užrašytos cheminės sudėties lentelės ir nežino, kas yra tasai E?” – aiškina poreikį keisti mokymo turinį, akcentuojant mąstymo ugdymą ir praktinį žinių taikymą, viceministras.

V.Bacys neabejoja, kad Lietuvos vidurinis mokslas jau “nebepataiko” į realybės reikalavimus. O juk mąstyti reikėtų ne apie tai, kaip mes patys mokėmės ir net ne apie šiandieną, o apie tai, ko moksleiviui reikės po keliasdešimties metų. Mokykla turėtų gyventi ateitimi, o ne praeitimi. “Gal po 20 ar 30 metų brandos atestatas bus išduodamas už tai, kad moksleivis sukūrė penkiolika idėjų?” – spėlioja viceministras.

Pagrindinės mokyklos programos atnaujintos prieš porą metų, o vidurinės patvirtinos dar 2002 m. Programas reikia ir papildyti: juk po 2002 m. įvyko nemažai esminių įvykių – negi vaikams nereikia dėstyti, ką reiškė Lietuvai tapti ES ir NATO nare? Tačiau programos – ne guminės, norint įdėti kažką naujo, reikia ką nors išmesti.

Juolab moksleivių krūviai tokie, kad abiturientai mokymuisi skiria ir po 10–11 valandų, t.y. maždaug trečdaliu daugiau, nei trunka suaugusio žmogaus darbo diena. Tačiau vos Švietimo ir mokslo ministerijai užsiminus apie mokymo programų mažinimą ir jų keitimą, paliekant laiko diskusijoms, kūrybiškai analizei, visuomenėje kilo nuogąstavimų, ar moksleiviai neliks analfabetai, ar vaikantis sunkiai konkrečiais rezultatais pamatuojamos europinės mados mokyti vaikus laisvės reikšti savo mintis nebus prarasta tai, kuo dabar galime didžiuotis, – pakankamai brandūs teorinių žinių pagrindai.

“Kad mąstytum, turi turėti apie ką mąstyti. Žiūrėdamas televizijos šou, daug neprimąstysi”, – pabrėžia vienas mokymo programos pataisų redaktorių, buvęs ministras Darius Kuolys. Jo įsitikinimu, pavyzdžiui, lietuvių kalbos ir literatūros programoje išrinkti ir pamatiniai, ir kontekstiniai kūriniai bei autoriai, tad mokytojų ir mokinių pasirinkimo galimybės labai didelės, tereikia jomis pasinaudoti.

Viceministras V.Bacys sutinka, kad be žinių nebus ir idėjų. Tačiau jis tikina, kad bazines visų dalykų žinias moksleiviai gauna pagrindinėje mokykloje, o tie, kurie toliau tęsia mokslą vidurinėje, per paskutinius dvejus metus turėtų gauti naujų žinių ir turėti laiko joms suvokti.

Taigi ką reikėtų iš programų išmesti ir ką įdėti, kad taip ir nutiktų?

Mažiau praeities ir pasaulio, daugiau dabarties ir Lietuvos

Buvęs istorijos mokytojas V.Bacys istorijos programos pokyčius iliustruoja tokiais pavyzdžiais: niekas nesako, kad nereikia mūsų moksleiviams dėstyti antikos istorijos, kas ir yra daroma pagrindinėje mokykloje. Tačiau kas svarbiau – mokytis, kaip keičiasi Romos imperatoriai, ar vaikams paaiškinti, kodėl Lietuvos gyventojai kovojo dėl laisvės? Ar esmė žinoti, kada įvyko Durbės, Pabaisko mūšiai, ar ką jie lėmė? Arba, pavyzdžiui, kodėl būtent iš Suvalkijos kilę tautinio atgimimo vadai? “Kodėl” – esminis klausimas, nes mokykla turi ugdyti ne mechaniškai žinias kaupiantį, o mąstantį žmogų.

Dar vienas keliamas programos keitimo tikslas – atsikratyti provincijos kompleksų. Vienas lietuvių kalbos programos redaktorių D.Kuolys pritaria idėjai pateikti ištisą pasakojimą apie Lietuvos kultūrą, visuomenę, tautą. “Dabar nagrinėjami atskiri kūriniai, atskiri autoriai, bet jaunoji karta negauna išsamaus pojūčio, kas yra toji jo tauta. Kai šiandien tiek saviniekos ir nepasitikėjimo savimi, jaunajai kartai nekenktų suprasti, kad XVI a. lietuviai turėjo ir tautinę savimonę, ir politinę sąmonę, ir tokių kūrinių, kurie mažai skiriasi nuo Vakarų Europos literatūros”, – pabrėžia D.Kuolys.

Atnaujintoje programoje ne abstrakčiai nurodyta kurio nors autoriaus kūryba, o nurodomi konkretūs kūrinių pavadinimai. Pasak Kauno rajono Ugnės Karvelis gimnazijos direktoriaus pavaduotojo lituanisto Kęstučio Juškos, galima diskutuoti, kodėl, pavyzdžiui, privalomoje programoje nėra Salomėjos Nėries “Diemedžiu žydėsiu”, pelniusio valstybinę premiją, o įtrauktas “Prie didelio kelio”; yra Vinco Mykolaičio-Putino “Tarp dviejų aušrų”, bet nėra brandžiosios poezijos, apimančios XX a. penktąjį šeštąjį dešimtmetį; akcentuojamas Vincas Kudirka, tačiau privalomoje programoje neliko jo satyrų.

Vis dėlto, K.Juškos manymu, didesnė problema ne tiek vienas ar kitas diskusinis programos momentas, kiek egzamino rašymo dalies vertinimo normos, dėl kurių kyla nemažai lituanistų diskusijų. O juk nuo šio vertinimo nemažai priklausys mokinio stojimo į aukštąją mokyklą rezultatai.

Žinoma, mąstymo, kūrybingumo lygį patikrinti kur kas sunkiau, nei įvertinti pasirinktų atsakymų variantų teisingumą. “Valstybinių egzaminų sistema leido išvengti korupcijos švietimo sistemoje, tačiau mažėjo kūrybingumo, interpretacijos laipsnis, o tai “sustriukino” humanitarinius mokslus”, – neabejoja D.Kuolys.

Viceministras V.Bacys priduria, kad tai sukūrė ir korepetitoriavimo sistemą, orientuojantis tik į gebėjimą gerai išlaikyti egzaminus. Keičiantis mokymo programoms bus keičiama ir egzaminų sistema. Tačiau viceministras nemano, kad kils didelių sunkumų vertinant moksleivių gebėjimus, – tik ne vien mokiniams, bet ir pedagogams reikės išmokti dirbti kūrybiškai.

Pavyzdžiui, dabar per egzaminus klausimas formuluojamas taip: kas anksčiau – traktorius ar lėktuvas? Tačiau esmė ne žinoti tikslų atsakymą į šį klausimą, o suvokti, kaip pakeičia žmogaus gyvenimą vienas ar kitas įvykis. Kur kas svarbiau būtų, pavyzdžiui, paprašyti išvardyti tris esminius dalykus, pakeitusius žmogaus gyvenimą XX amžiuje. Vieni gal nurodytų karus, kiti ekonomines krizes, treti internetą – ir visi šie atsakymai teisingi.

“Vaikai turi mokėti ne tik apibrėžti atsakymo varianto raidę, bet ir patys suformuluoti mintį bei ją užrašyti”, – įsitikinęs V.Bacys. Tai valstybei kainuotų brangiau, bet atsipirktų aukštesniu piliečių kūrybingumo ir mąstymo lygiu.

Modernių mokytojų, naujos įrangos ir sutarimo

Keistis, žinoma, turės ne tik mokymo programos, bet ir mokymo būdai bei mokytojai. Už 70 mln. Lt iš ES struktūrinių fondų į mokyklas ateina moderni laboratorijų įranga, molbertai, muzikos kabinetuose instaliuotos programos muzikai kurti. Bus pakoreguoti kai kurie vadovėliai, prie kitų bus išleistos papildomos brošiūros, kaip daroma net tokiose turtingose šalyse, kaip Vokietija. Daug dėmesio bus skiriama metodiniams nurodymams, skirtiems mokytojams, nes pagal naujas programas bus neįmanoma dirbti po senovei.

“Vidurinės mokyklos mokymo programos tik koreguojamos, tai ne revoliucija o evoliucija. Vakarų valstybėse tokie procesai praktiškai vyksta nuolat”, – pabrėžia Švietimo ir mokslo ministerijos Pagrindinio ir vidurinio ugdymo skyriaus vedėjos pavaduotoja Audronė Šuminienė.

Siūloma keisti iki trečdalio programų. Iki šių metų pabaigos turėtų būti patvirtinti programų pakeitimai, 2011 m. rugsėjį pagal jas pradėtų mokytis tuometiniai vienuoliktokai, kurie 2013 m. pirmieji išbandys egzaminus pagal naują tvarką.

Žinoma, jei bus susitarta. Viceministras V.Bacys neslepia: jei nepavyks ministerijai, pedagogams ir tėvams pasiekti konsensuso dėl kurios nors programos pakeitimų, liks galioti senosios. Paskaičius, kaip uoliai prie programų projekto internete mokytojai lituanistai kapojasi, kas kam atstovauja ir kas ką kur pasakė, o ne kuris kūrėjas labiau vertas būti įtrauktas į programą, gerų idėjų pergale kol kas patikėti sunku.